Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitai labai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio.
Mes, keturi klaipėdiečiai, šį piliakalnį nusprendėme aplankyti prieš kelias savaites Lietuvos valstybės šventės – Mindaugo Karūnavimo – dienos proga. Neatsitiktinai vienas iš mūsiškių, organizavęs šią kelionę, Kęstutis Šimkus pasiėmė ir Lietuvos trispalvę. Jo teigimu, tokia proga aplankyti šį piliakalnį ir neiškelti Lietuvos trispalvės būtų tiesiog nuodėmė. Tad apsupti nuostabių gamtos vaizdų, laikydami rankose Lietuvos vėliavą įsiamžinome bendrai nusifotografuodami.
Šatrijos kalnas pasiekiamas iš kelio Luokė – Gaulėnai 2,7 km į pietryčius nuo Luokės miestelio Žylakiuose (stovi meninė rodyklė) pasukus į dešinę pietų kryptimi, už 1,5 km yra kelio gale.
Tik atvykus prie Šatrijos kalno stūkso informacinis stendas, kuriame rašoma, kad tai viena gražiausių Žemaitijos kalvų, dar vadinama kalnų karaliene. Be to, tai yra vienas žymiausių archeologinių paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje.
Iš pradžių į kalną tenka kopti žvyro ir žemės bei medžio rąstais grįstu keliu. Tiesa, vietomis keliukas yra paplautas lietaus ir nelygus, tad, užsižiopsojus į telefoną ir susikoncentravus į fotografavimą, kelis kartus vos pavyko išsilaikyti ant kojų.
Po kelių akimirkų jau mus pasitiko mediniai laiptai su turėklais. Įdomu tai, kad pirmieji šeši laiptai apdirbti metalu ir ant jų užrašyta: „Aplankyk kalnelį, užnešk malkelę, pamaitink ugnelę.“ Užkopę ant Šatrijos piliakalnio, išvydome aukurą, o ant gretimos kalvos yra atkurta amžinoji ugnis.
Manoma, kad toks piliakalnio pavadinimas neatsitiktinai raganiškas. Teigiama, kad prieš tūkstantį metų šiame kalvotame krašte galėjo būti vienas svarbiausių Žemaitijos pagonybės centrų, sunaikintų įvedus krikščionybę. Esą viduramžiais buvo net mėginta pervadinti kalvą šv. Juozapoto kalnu, bet šis pavadinimas neprigijo.
1835 m. piliakalnyje vyko kasinėjimai. Pagal archeologinius radinius jis datuojamas I tūkstantmečio antra puse – II tūkstantmečio pradžia. Kalvoje rasti archeologiniai radiniai: degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmeniniai kirvukai. Kalvos viršuje XIV a. stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonių gyventa dar nuo II a. prieš mūsų erą.
Legendos byloja, kad naktimis ant Šatrijos kalno geriau nesibastyti, nes nuo seno tikima, kad sutemus renkasi visos šalies raganos ir velniai. Pasak padavimo, kažkada raganos apipylė žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią ir atsirado piliakalnis. Bažnyčiai ėmus pūti, kalno viršus įlinko.
