Tuvalu (tik 1000 turistų 2016 metais)
Ramiajame vandenyne esanti valstybė yra į pietus nuo pusiaujo. Valstybę sudaro devyni koraliniai atolai. Mažytė salų šalis (už ją mažesnis tik Vatikanas!), regis, turi viską, ko reikia apibūdinimui „turistų rojus“. Ten yra nuostabūs paplūdimiai, kuriuos skalauja žydras vanduo, vešli augmenija. Be to, čia itin mažas nusikalstamumo lygis, jokios korupcijos, terorizmo grėsmės. Vis dėlto turistai jos dar neatrado. Ir tai – puikiausia žinia jums!
Kiribatis (tik 4000 turistų apsilankė 2016 metais)
Kiribačio Respublika – dar viena salų valstybė Ramiajame vandenyne, Okeanijoje. Įdomu tai, kad per šios šalies teritoriją eina datos keitimosi linija.
Apibūdinant šią vietą labiausiai tinka posakis: „Viduryje niekur“. Salų valstybė sudarytas iš 33 koralų atolų, turi lagūnų. Po salas populiaru važinėti dviračiu, aplink jas plaukioti nuomotais laiveliais, žvejoti, nardyti ar tiesiog mėgautis paplūdimio malonumais.
Pagrindinis vietinis maistas – vaisiai, pavyzdžiui, čia pat augantys kokosai, taip pat šviežia žuvis. Dabar Kiribatis – nuostabus rojaus kampelis, dar nenutryptas turistų. Tačiau jo istorijoje yra ir keletas baisių mūšių, vykusių Antrojo pasaulinio karo metu.
San Tomė ir Prinsipė (8000 turistų 2016 metais)
Tai dviejų salų valstybė Gvinėjos įlankoje; antroji pagal mažumą Afrikos žemyno valstybė. Turistams čia siūloma nardyti ir mėgautis nuostabiu povandeniniu pasauliu. Taip pat stebėti kuprotuosius banginius, kurie čia praplaukia pakeliui į poravimosi vietas.
Nemažai namų portugališko tipo – jie mena Portugalijos kolonizacijos metus. Tačiau pamažu valstybėje daugėja ir naujų statinių, kuriami pajūrio viešbučių ir pramogų kompleksai. Vis dėlto turistų čia dar nedaug. Tad tylos ir privatumo – per akis.
Montseratas (9 000 turistų 2016 metais)
Tai Mažųjų Antilų sala. 1989 metais uraganas Hugo ją nusiaubė be gailesčio – sunaikinta buvo 90 proc. saloje buvusių pastatų. 1995-aisiais ji nukentėjo nuo ilgus metus „miegojusio“ ugnikalnio, kuris netikėtai išsiveržė.
Dabar šis ugnikalnis yra viena populiariausių turistinių pramogų. Žinoma, neskaičiuojant įsimintinų paplūdimių. Turistai čia taip pat mėgaujasi paviršiniu ir giluminiu nardymu – žydras ir skaidrus vanduo leidžia išvysti mažiausias Mažųjų Antilų salos povandeninio pasaulio grožybes.
Komorai (24 000 lankytojų 2016 metais)
Komorai arba Komorų Sąjunga – salų valstybė Indijos vandenyno Mozambiko sąsiauryje, įsikūrusi tarp Madagaskaro ir Mozambiko. Indijos vandenyne esanti valstybė yra ideali vieta pavargusiems nuo megapolių šurmulio. Čia turistai randa nuostabų ugnikalnio ir miškų gamtovaizdį, su lemūrais, vaisiais ir mieguistais miesteliais. Mėgstantiems nardyti čia taip pat patiks – jie, tarsi kolumbai, galės ieškoti dar neatrastų rifų ir mėgautis jais vienumoje.
Džibutis (51 000 turistų 2016 metais)
Rytų Afrikoje esanti valstybė ribojasi su Eritrėja šiaurėje, Etiopija vakaruose ir pietuose ir Somaliu pietryčiuose, taip pat su Raudonąja jūra ir Adeno įlanka.
Iš geografijos pamokų girdėta pasaulio vieta – mažai žinoma tarp turistų. Daug pramogų negali pasiūlyti, nors turi priėjimą prie jūros. Keliautojus ši šalis vilioja afrikietišku atšiaurumu. Pavyzdžiui, unikaliu kraštovaizdžiu, kurio kilometrų kilometrus užima raudona dykuma su negausiais krūmokšniais. Nepaisant nederlingos žemės, čia gyvenantys žmonės labai darbštūs ir išradingi. Beje, Džibutyje net keturis kartus daugiau moterų nei vyrų!
San Marinas (60 000 turistų 2016 metais)
San Marinas yra antroji mažiausiai lankoma valstybė Europoje. Daug kas apie jį girdėję, bet buvęs – retas. O be reikalo. San Marinas, nors ir priskiriamas Europos „nykštukams“, turi itališko šarmo (ne veltui šalis apsupta šiaurės Italijos), jame yra net kalnų, vaizdingų miškų, pilių ir bokštų, kurie San Mariną puošia nuo XIII amžiaus.
Rytų Timoras (66 000 turistų 2016 metais)
Pietryčių Azijoje esančios valstybės – Tailandas ar Vietnamas – turistų dėmesiu nesiskundžia. O štai Timoro saloje esanti valstybė lankytojų sulaukia kur kas mažiau, nors turi ir džiungles, ir kalnus, kuriuose įsikūrusių kaimelių gyventojai dažnai laikosi senųjų tradicijų. Maža to, čia galima mėgautis nardymu tarp koralinių rifų.
Lichtenšteinas (69 000 turistų 2016 metais)
Tarp Austrijos ir Šveicarijos „įsispraudusi“ valstybė yra be galo maža (6 pagal mažumą Europoje). Tačiau turistams siūlomais privalumais – ne tokia ir maža. Čia galima aplankyti XII a. fortus (beje, jie iki šiol yra oficiali šalies karališkosios šeimos rezidencija). Be to, Lichtenšteinas turi Alpes. Taigi, žiemą čia galima slidinėti, o vasarą – eiti į žygius pėsčiomis ar važiuoti dviračiais, kopti, laipioti uolomis.
Siera Leonė (74 000 turistų 2016 metais)
Ebolos viruso epidemija 2014 metais sudavė didžiulį smūgį Siera Leonės turizmui. Manoma, kad būtent iš čia virusas paplito visame pasaulyje. 2016 metų kovą Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad Ebolos virusas nugalėtas. Po šios žinios išsigandę turistai pamažu pradeda sugrįžti į anksčiau mėgtą Vakarų Afrikos valstybę ir lankyti joje esančius nacionalinius parkus, pilnus miškų, pelkių, taip pat mėgautis saulės ir vandens malonumais smėlėtuose paplūdimiuose arba aktyviai atostogauti šalies šiaurėje esančiuose Lomos kalnuose.
Angilija (79 000 turistų 2016 metais)
Jungtinei Karalystei priklausanti užjūrio teritorija, sala tarp Karibų jūros ir Atlanto vandenyno, atrodo tarsi iš atviruko. Joje atostogauti sau gali leisti tikrai ne visi – saliečiai žino, ką turi ir dėl ko turistai gali čia išleisti daugiau pinigų nei kur kitur.
Privačias vilas čia turi keletas garsenybių: tai taip pat prisidėjo prie turizmo paslaugų augimo. Tačiau didžiausias jos privalumas (be jau minėto „atvirukinio“ grožio) – privatumas. Už tai ir galima susimokėti, tiesa?
Moldova (121 000 turistų 2016 metais)
1990 metais nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusi Moldova dar ieško savo kelio į turistų širdis. Tarp Ukrainos ir Rumunijos (kurių viena keliautojus vilioja pigumu, o kita – Drakula ir paslaptingais buvusio šalies diktatoriaus beprotybę liudijančiais bunkeriais) įsikūrusi Moldova kol kas sulaukia mažai turistų. Tačiau tie, kurie atvyksta, dažniausiai grįžta užburti nenusakomo gamtovaizdžio, unikalios istorijos, įspūdingų vienuolynų ir gardaus vyno.
Bangladešas (125 000 turistų 2016 metais)
Nuo skurdo ir gamtos stichijų (dažniausiai – potvynių) kenčianti šalis turistus gąsdina ir teroristiniais išpuoliais. Neramumus jai garantuoja kaimynės – Indija ir Birma bei jų tarpusavio nesutarimai. Vis dėlto, jei ryšitės atvykti į Bangladešą, čia tikrai susižavėsite religiniais ir istoriniais statiniais, pavyzdžiui, vadinamaisiais Rožiniais rūmais (angl. Pink Palace).
Butanas (155 000 turistų 2016 metais)
Šypsenų šalimi vadinamas Butanas iki šiol buvo gana uždara valstybė, nepageidavusi turistų dėmesio. Todėl apie ją vis dar žinome mažai. Budistų kultūrai būdingų dalykų čia netrūksta, tačiau yra ir savitumo. Pridėkime faktą, kad ši šalis jau daug metų patenka tarp saugiausių pasaulio šalių, taip pat – tarp laimingiausių. Ir tai tikrai nėra vienintelės priežastys, dėl ko vertėtų keliauti į šią Azijos valstybę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kelionė į Butaną. Ką reikia žinoti keliaujant į laimingiausią pasaulio šalį?
Prancūzijos (Prancūzų) Gviana (199 000 turistų 2016 metais)
Nepaisant to, kad garsėja retais augalais ir gyvūnais, Prancūzijos Gviana yra mažiausiai lankoma regiono valstybė. Didžiausias trūkumas turbūt yra infrastruktūra. Tiksliau – jos nebuvimas. Nakvynės vietų mažai, o esamos – dažnai prastos būklės. Tačiau ieškantys „laukinės“ egzotikos, tokios kaip, pavyzdžiui, nakvynė džiunglėse nežinia kaip atsidūrusioje jachtoje, Prancūzijos Gvianoje tikrai ras.
Tiesa, besibaiminantys dėl sveikatos (ypač – kūdikių besilaukiančios moterys) turėtų atkreipti dėmesį į Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas dėl Zikos viruso. Jo atvejų Prancūzų Gvinėjoje vis dar pasitaiko.
