Kuršių nerija – romantiškas 50 km. pusiasalis su išskirtinėmis smėlio kopomis nuo Nidos iki Smiltynės – UNESCO pasaulio paveldas. Kuršių Nerija tik prieš šimtmetį prijungta prie Lietuvos. Iki tol ji priklausė Kryžiuočių ordinui, Prūsijai, Vokietijai, Prancūzijai. Pajūris ir Kuršių Nerija – vienintelė man žinoma kryptis Lietuvoje, kuri komfortabiliai ir draugiškai ratukais pasiekiama visomis transporto priemonėmis – traukiniu, autobusu, keltu.
Iš Vilniaus autobusų stoties į Nidą pajudu draugišku ratukams „Toks Neo“ autobusu, kurį Vilniaus autobusų stoties administracijoje reikia užsakyti prieš savaitę.
Kad karštą vasarišką dieną organizmas būtų tonizuojamas, kartu keliauja ir stiprybės eliksyrai – vandens atsargos bei skystas vitaminas C, gardus kaip limonadas. O kad 6 valandų kelionė nuo Vilniaus iki Nidos komfortabiliu autobusu neprailgtų – kartu ir pozityvūs skaitiniai apie vandens stebuklus iš atsinaujinusio, pozityvaus gyvenimo gido – žurnalo „Raktas“.
Po 6 valandų kelionės – vos už kelių metrų nuo autobusų stoties driekiasi romantiškoji Nidos pėsčiųjų promenada, skalaujama Kuršių marių ir lydima žuvėdrų skambesio.
Nidos uostelyje (Naglių g. 14, Nida) – burlaivių, katerių gausa, iš čia po dviejų valandų galima pasiekti ir Šilutę (judant su ratukais, prireiks pagalbos). Labai norint (o aš visada labai noriu) vėjo ir saulės apsuptyje linguoti su Kuršių mariomis, žmonėms, judantiems su ratukais, su kitų žmonių pagalba galima patekti į burlaivius ir gaudyti aksominio vėjo bučinius bei grožėtis Parnidžio kopų trapumu.
Labai draugiška ratukams – gražuolė Nidos pėsčiųjų promenada, kurioje ir Kuršių Nerijos gyvenviečių žvejų skiriamasis ženklas – vėtrungės, ir mėlynomis, kad apsaugotų nuo vabzdžių, langinėmis nameliai, ir bardų skveras bei skulptūra V.Kernagiui (Pamario g. 2A, Nida) su jo dainomis, vis primenančiomis, jog „mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnių“, ir skulptūra „Neringa“ – Kuršių nerijos legendos herojei Neringai, davusiai vardą šiam kraštui.
Šalia Nidos autobusų stoties ir ką tik duris atvėręs Mizgirių gintaro muziejus (Naglių g. 27, Nida) – ko gero, vienas pačių moderniausių muziejų Lietuvoje, prilygstantis Europos šiuolaikiniams muziejams, kur gintaro grožis pristatomas meninėmis ir interaktyviomis 3D formomis. Tam, kad prakalbintum gintarą, būtina registruotis iš anksto į šias pritrenkiančio grožio sesijas, kur atskleidžiama gintaro susidarymo legenda, Kuršių Nerijos formavimasis, istorija apie Gintarmedžių mišką, o ir patekimas su ratukais – labai draugiškas.
Vokiečių literatūros Nobelio premijos laureato Thomo Manno muziejus - ant Uošvės kalno (Skruzdynės g. 17, Nida, informacinė lentelė prie pastato parengta ir Brailio raštu), kuriame autorius leido 1930-1932 m. vasaras, pagautas Nidos gamtos bei kopų grožio. Jis savo vasaros atostogų namelį, kuris šiuo metu mena plunksnos genijaus gyvenimo akimirkas, o jose būta ir susitikimo su A.Einšteinu, pastatė per metus, susirašinėdamas laiškais, pats fiziškai nedalyvaudamas namelio statybose. Uošvės kalnas išduoda, kad link namelio teks kopti į kalną, tad patogiausia prie jo privažiuoti automobiliu, o pats patekimas su ratukais į muziejų yra šiek tiek apsunkintas, prie įėjimo pasitinka vienas laiptukas.
Prie Thomo Manno muziejaus atsiverianti panorama – Itališkas vaizdelis (Skruzdynės g. 17, Nida), kurį kartą pamatęs, pasiilgsti kaip mylimojo. Jis įvardintas ir Thomo Manno, skaičiusio pranešimą iš savo vasarnamio verandos Nidoje ir kvietusio pamatyti Nidos gamtovaizdį ir jį nutapyti.
Hermano Blodės viešbučio muziejus (Skruzdynės g. 2, Nida) – mažytė ekspozicija viešbutyje „Nidos banga“. Tai viskas, kas liko po gaisrų ir negandų iš Nidos vasaros kurorto įkūrėjo, Kuršių Nerijos karaliaus, menininkų globėjo – Hermano Blodės – XIX a. viešbučio, kuriame kadaise aidėjo ir Thomo Manno, ir Zigmundo Freudo juokas.
Kuršių Nerijos istorijos muziejus (Pamario g. 53, Nida, draugiškas ratukams, o informacinė lentelė prie pastato parengta ir Brailio raštu)– pristatantis Kuršių Nerijos formavimąsi, dėmesį patraukiantį žūklės metodą (bumbinimą), gintaro žvejojimą ir įdomiausią Nidos pašto kelio istoriją, kurioje pasakojama apie ten nakvojusius įžymybes – Prūsijos Karalių Frydrichą Vilhelmą III ir Karalienę Luizę. Ahh...ir kur gi jie nenakvojo? Tai Nidoje, tai Juodkrantėje, tai Klaipėdoje...
Tuomet - Saulės laikrodis – kalendorius ir keliaujančių Parnidžio kopų panorama, atsiverianti iš apžvalgos aikštelės. Į ją ratukais patogiausia pasiekti automobiliu (nuo Nidos centro nutolusi apie 2 km., reikia įveikti ir pakalnę) ir grožėtis nesuskaičiuojama net saulės laikrodžiui amžinybe, mat kopos vis slenka, vis keliauja – kaip turistės. Ir kas žino, po kiek laiko jos jau bus iškeliavusios, tik šalia tiksintis liudininkas – saulės laikrodis–kalendorius – suskaičiuos jų kelionės laiką. O šiandien tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima stebėti, kaip saulė teka iš vandens ir į ją nusileidžia.
Kuršių Nerija – žvejų kraštas, tad būtent čia geriausia ragauti šviežios žuvies, kuri restorane „Fisheria“ (Taikos g. 5, Nida) atkeliauja tiesiai iš žvejo valties.
Po potyrių Nidoje ekonomiškiausia (kainos, pasiūlos, pritaikymo atžvilgiu), apsistoti Klaipėdoje, juolab, kad susisiekimas, judant su ratukais, labai draugiškas. Iš Nidos autobusų stoties (Naglių g. 18E, Nida) nauju, šiuolaikišku, vieninteliu Lietuvoje autobusu su liftu (Nidos autobusų stotyje reiktų sužinoti, kokiu laiku kursuoja autobusas su liftu) pasiekiama Smiltynė maršrutu Nida-Preila-Pervalka-Juodkrantė-Smiltynė, o iš jos, čia pat ir keltas į senąją perkėlą (Danės g. 1, Klaipėda). Klaipėdoje apsistoju viešbutyje prie naujosios perkėlos „Ibis Styles Aurora Klaipėda“ (Nemuno g. 51, Klaipėda), o kitą kartą, manau, išbandysiu viešbutį prie senosios perkėlos.
Antrosios dienos kryptis Kuršių Nerijoje – žvejų kaimas Juodkrantė, iš Klaipėdos pasiekiama persikėlus senąja perkėla į Smiltynę, o iš jos, čia pat laukia įstabus, naujas, šiuolaikiškas, vienintelis toks Lietuvoje autobusas su liftu, kursuojantis maršrutu Smiltynė-Juodkrantė – Pervalka-Preila-Nida.
W. Stantien ir M. Becker gintaro lobio karalystės atradimas „Gintaro įlankoje“ ir jų pirmojo viešbučio gimimas pradėjo Juodkrantės kaip kurorto erą. Ji ir šiandien, po šimtmečių, vis labiau atgyja kaip ramus kurortinis perlas. Čia mažiau šurmulio, mažiau maitinimo įstaigų, mažiau turistinių objektų (prie patekimo į vidų visur yra šiokios tokios kliūtys), tačiau daugiau ramybės, daugiau erdvės, daugiau (o gal daugiausia) – išskirtinės senosios architektūros vilų, nupiešusių Juodkrantės veidą. Nors iš kito kranto ji ir atrodo juoda (iš to kilo ir pavadinimas), tačiau vilos ją nuspalvina ryškiaspalve gama ir sugroja ramia kurorto nata.
Juodkrantės krantinė (labai draugiška ratukams) siekia daugiau nei 2 km., eina palei L.Rėzos g., kurioje ir laivų uostas (į Dreverną, į Klaipėdą, link kopų (judant ratukais patekimui į visus laivelius reikalinga pagalba), ir linksmosios smėlio skulptūros, kasmet atgimstančios kitu veidu, ir akmens skulptūrų parkas, kur menas akmenyse išsirikiavęs beveik 1 km, ir pasakos, skambančios ausyse, prabylančios ant krantinės suoliukų.
Žvejų kaimelyje – ir seniausio Juodkrantės žvejo šeimos užeiga „Žuvelė“ (L. Rėzos g. 1, Juodkrantė), kuriam pradžią davė senelis žvejys, o šiandien čia šeimininkauja jau trečia karta, padedama žvejo senelio, iš Kuršių marių atplukdančio šviežios žuvies užeigos lankytojams.
O mane atgal į Vilnių iš Klaipėdos „atplukdė“ labai draugiškas traukinys, kursuojantis maršrutu Klaipėda-Vilnius-Klaipėda.
Per Kuršių Neriją ir jos žvejų kaimus – Nidą ir Juodkrantę – lydėjo bei istorijas atgaivino ir pynė žvejų prisiminimus krašto gidė, suguldydama juos širdin ir atmintin. Apie Kuršių Nerijos unikalią pasaką... Gamtinę, istorinę ir žmonių, judančių su vežimėliu, logistikos pasaką, tad belieka pilna krūtine besiliejančios gintarinės meilės uždainuoti, jog mūsų dienos, kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios, tad, skubėkime džiaugtis, nes jos prabėgs, nebegrįš....
Parengta pagal 2021 m. liepos antroje pusėje aktualią informaciją.