Anot Vilniaus kurčiųjų sporto klubo „Gestas“ sporto vykdytojo bei Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro kūno kultūros mokytojo A.Pazdrazdžio, idėja keliauti į žygį po Lą Palmos salą kilo olimpiniam ir daugkartiniam Europos bei pasaulio orientacinio sporto čempionui Tomui Kuzminskiui, kuris jau 3 kartus organizavo pėsčiųjų žygius (2017 m. – Lansarotėje, 2018 m. – Maltoje, 2020 m. – Madeiroje).
A.Pazdrazdžio teigimu, T.Kuzminskis buvo nepamiršęs pėsčiųjų žygio po Madeirą ir suko galvą dėl kito pėsčiųjų žygio. „Lietuvoje ilgi ir tamsūs vakarai, šaltis. Didesnis laiko leidimas namuose ir saulės trūkumas šaltymečiu sukelia slogią nuotaiką ar net depresiją. T.Kuzminskis paklausė manęs, ar noriu žygiuoti? Atsakiau, taip – varom“, – nurodė vyras.
„Sunkioms kuprinėms spaudžiant pečius (moterims kuprinės svėrė 14–18 kg, vyrams – 19–23 kg) saloje nužygiavome 230 km. Nakvojome palapinėse“, – aiškino A.Pazdrazdis.
Anot vilniečio, jam ir jo bičiuliams žygeiviams kelionėje labiausiai įsiminė La Palmos salos žavesys. „Supažinome su gražiausiomis ir įdomiausiomis salos vietomis, patyrėme daug naujų įspūdžių. Nesu matęs superugnikalnio kraterio, drakono kraujo medžių bei to, kaip iš jūros vandens išgaunama druska“, – akcentavo žygeivis.
Paklaustas apie tai, ar kelionėje nesusidūrė su kokiais nors sunkumais dėl klausos negalios, A.Pazdrazdis nurodė, kad nebuvo jokių problemų. „Nemokėjau ispanų kalbos, bet vertėjas telefone man padėjo. Gestikuliavau“, – paaiškino jis.
Šiam vyrui tai nebuvo pirmoji tokio tipo kelionė. Pasak jo, 2020 m. jau buvo tekę žygiuoti po Madeirą, o po Lą Palmą – antrą kartą. „Vis dar nepamiršau pėsčiųjų žygio po Madeirą, – nurodė jis. – Štai T.Kuzminskis žygiuose dalyvavo keturis kartus. Valdas Katutis – 3 kartus. Šarūnas Juodvalkis – 2 kartus. Jūratė Navikienė ir Jolanta Lukošienė žygiavo pirmąkart. Pagyriau moteris, kad jos įveikė sudėtingus kelius po La Palmą“, – prisiminė vilnietis.
Anot A.Pazdrazdžio, likus mėnesiui iki žygio, visa komanda susirinko į „GYMplius“. „Ruošėmės ir sutvirtinome tam tikras raumenų grupes. Dirbome 3 kartus per savaitę. Organizmas atpranta nuo sunkaus fizinio krūvio, – apie pasiruošimą aiškino vyras.
– Taip pat dariau susitikimą su „Montis Magia” projektų vadove Vilma Tūbutyte ir konsultantais. Labai dėkoju jai už nuoširdų priėmimą, rūpestį. Taip pat dėkojau konsultantams, kurie dalijosi patarimais ir padėjo tinkamai pasiruošti žygiui. Išmokome pasirinkti kuprinę, aprangą, avalynę ir naudingas smulkmenas.”
Kelionės dienoraštis
Sausio 22 d. Anksti atvykome į oro uostą ir apvyniojome visas kuprines polietileno plėvele. Skridome iš Vilniaus į La Palmą. Tris kartus persėdome. Lėktuvas saloje turėjo nusileisti 17.50 val., tačiau ratais skrido apie 50 min. Vėlai vakare sėkmingai nusigavome į La Palmą, kuri yra Ispanijai priklausanti sala Kanarų salyne, Atlanto vandenyne prie Afrikos krantų.
Greitai pradėjo temti. Mes lėkėme taksi nuo oro uosto iki Echentive paplūdimio. Naktį pavalgėme vakarienę ir žiūrėjome į dangų. Stebėjome mėnulio judėjimą ir žvaigždes. Nakvynei apsistojome palapinėse šalia vandenyno, kuris skalauja juodo biraus smėlio krantus.
Sausio 23 d. Išaušo rytas. Maudėmės ir pusryčiavome. Nužygiavome iki Fuenkaljentė druskos kasyklos ugnikalnio papėdėje. Druskos sodas – prie pakrantės, pačiame piečiausiame La Palmos taške. Jūros vanduo suteka į juodos lavos pelkių baseinus, o paskui leidžiama vandeniui išgaruoti, juose paliekant ištirpusią druską. Vandeniui išgaruojant, didžioji dalis druskos nusėda pelkės dugne (vėliau surenkama kaip įprasta jūros druska), tačiau kai kurie druskos kristalai plūduriuoja vandens paviršiuje, sudarydami subtilią sudėtingų piramidinių kristalų plutą.
Paragavome natūralios druskos be priedų. Po to žygiavome vingiuojančiu lavos keliuku, kuris buvo labai gražus, atsivėrė įspūdingi lavos laukai. Paskui pasukome ir kopėme į Teneguía ugnikalnį. Ši kelionė nėra skirta silpnaširdžiams ar tiems, kurie bijo aukščio. Buvo sudėtingas takelis, pavargome kopti, visgi pasiekėme į ugnikalnio viršūnę.
Šis ugnikalnis paskutinį kartą išsiveržė 1971 m. ir suformavo kraštovaizdį. Fenomenalūs ugnikalnio vaizdai. Po to tęsėme žygį per San Antonio ugnikalnį, kuris yra žymiausias 1677 m. išsiveržusio ugnikalnio krateris. Saulė tykiai leidosi, nakvojome palapinėse giraitėje.
Ši kelionė nėra skirta silpnaširdžiams ar tiems, kurie bijo aukščio.
Sausio 24 d. Atsikėlėme, pusryčiavome, daiktus sudėjome į kuprines. Po to ėjome per vulkaninį reljefą. Žygiavome ir gėrėjomės kraštovaizdžiu. Ryškiai geltona spalva kontrastuoja su Kanarų pušies žalia spalva, o jas abi sustiprina tamsus vulkaninis kraštovaizdis. Tikra šventė akims. Šio tako akcentas yra nuostabūs vaizdai, kuriais mėgavomės, ir dramatiški peizažai, kuriais žygiavome.
Kopėme į Deseada – aukščiausią žygio tašką. Virš debesų matėme Tenerifės Teidės ugnikalnio viršūnę. Paskui leidomės žemyn. Kiek vėliau, tarp pušų, pradėjo kilti lengvas rūkas. Ėjome ilgu keliu per pušyną, pasiekėme į El Pilar stovyklavietę ir vėl nakvojome palapinėse.
Sausio 25 d. Pusryčiavome ir palikome stovyklavietę. J.Navikienė pasijautė prastai, prasidėjo karščiavimas. Jai buvo sunku žygiuoti, vartojo vaistus. Tačiau visi tęsėme žygį, nes norėjome pamatyti ugnikalnį, kuris lavą ir pelenus pradėjo spjaudyti 2022 m. rugsėjo 19 d. Ugnikalnio išsiveržimas truko beveik 86 dienas. Didžiuliai lavos srautai sunaikino daugiau nei 2800 pastatų ir teko evakuotis per 7000 žmonių. Sustingusi lava buvo užklojusi 1200 hektarų, kai kur net iki 65 metrų storio sluoksniu. Viršukalnė vis dar rūko.
Sustingusi lava buvo užklojusi 1200 hektarų.
Jo šlaituose vingiavo baltų garų debesys, besirenkantys virš šiuo metu bevardžio kalno. Apačioje, prie rūdžių raudonumo bangelių prilipo šartreuso miltelių dėmės – išsikristalizavusi siera – žemė, kuri įkrenta į ugnikalnį yra išspjaunama kaip išdegta keramika. Apačioje – viskas juoda.
Vėliau mus pasitiko aplinkosaugininkas, kuris mus sustabdė ir pareikalavo leidimo. Neturėjome leidimo ir jautėmės tarsi patekę į spąstus. Jis mums toliau neleido žygiuoti.
Sutiktas vyras mus perspėjo, kad ugnikalnis išmeta ne tik pelenus ir dulkes, bet ir daug įvairių cheminių medžiagų. Pirmiausiai – sieros, chloro ir fluoro junginių. Jie gali paveikti žmonių sveikatą. Taigi, patekome į draudžiamą zoną. Paaiškėjo, kad už pažeidimą būtų tekę mokėti 600 eurų baudas.
Sutiktas vyras mus perspėjo, kad ugnikalnis išmeta ne tik pelenus ir dulkes, bet ir daug įvairių cheminių medžiagų.
Prašėme atleisti ir atsiprašėme. Aplinkosaugininkas atleido ir patarė nebeiti į ugnikalnio zoną. Žygiavome keliu iki Tazacorte miesto (pakrantės miestelis vakarinėje salos dalyje). Jis yra padalintas į dvi dalis. Yra uostas (iš kurio išvyksta ekskursijos laivais ir žvejų mėgėjų kateriai) ir nedidelis paplūdimys (jis laikomas vienu šilčiausių saloje). Ieškojome, kur pastatyti palapines. Uoste jas draudžiama statyti, todėl mums teko įsikurti prie bažnyčios. Ten ir nakvojome.
Sausio 26 d. Pavalgėme pusryčius, o po to patraukėme prie juodo smėlio paplūdimio. Mes privalėjome išsimaudyti. Po to ilgesniu keliu ėjome į Taburjentės Kalderos nacionalinį parką, kuris supa pušynais apžėlusį Taburjentės kraterį. Pasigrožėjome kraštovaizdžiu ir žvilgtelėjome į „baimės tarpeklių“ galingas vidines sienas.
Taburjentės Kalderos nacionaliniame parke stūkso didžiausias ugnikalnio krateris. Didžiulis krateris susidarė prieš 400 tūkst. metų dėl siaubingo sprogimo ir žemės drebėjimo. Be neįprastų formų uolų, kraterį dengia tankus pušynas. Kraterio gylis siekia 2000 m, apskritime – 28 km (skersmuo 8–10 km.), užima 2426 kv. m plotą. Iš apačios kyla 800 m aukščio akmeninė smailė – Roque Idafe. Mindėme Taburjentės Kalderos nacionalinio parko takelius. Mums pasisekė, džiaugėmės giedru mėlynu dangumi ir nuostabia saule. Pasiekėme stovyklavietę ir nakvojome palapinėse.
Sausio 27 d. Ryte užsukome į turizmo informacijos centrą. Planavome žygiuoti ir pasiekti Refugio Punta de Los Roques bei nakvoti namelyje. Tačiau mus informavo, kad žygio takas yra uždarytas. Pakeitėme žygio kryptį.
Buvo puikus oras, saulėta diena. Grožėjomės tarpekliais su Kanarų salų pušynais. Ėjome puikiais pėsčiųjų takais. Grįžome į Tazacorte miestą. Po to taksi mikroautobusu nuvažiavome iki Mirador de La Cumbrecita. Ieškojome, kur pastatyti palapines. Nakvojome prie apleisto namo.
Sausio 28 d. Kopėme į kalnus. Prasibrovėme pro debesų sluoksnį. Debesys dengė viską. Vingiavome į Pico Bejenado kalną. Šiame aukštyje debesys kartais netgi gali užblokuoti vaizdą. Kaipmat atsivėrė baltuojanti debesų jūra. Pūkinės paklodės gaubė kalno šlaitus, glostė ilgaspyglių kanarinių pušų miškelius. Po to leidomės žemyn ir grįžome į miestą. Nakvojome palapinėse prie Bananų muziejaus.
Sausio 29 d. Norėjome patekti į Bananų muziejų, bet jis buvo uždarytas – sekmadienį nedirba. Paskui ėjome išsimaudyti. Pakrantėse žaliavo bananų plantacijos. Žingsniavome sudėtingu keliu, atsargiai leidomės žemyn, o vėliau kilome aukštyn. Kelias – labai gražus, visą laiką su vaizdu į jūrą.
Pasiekiame Cueva de Candelaria urvą, prie kurio stovėjo nameliai. Buvome nustebinti šio urvo grožiu. Maudėmės įspūdinguose mėlynuose vandenyse, kur vanduo buvo itin skaidrus.
Uolos nepaprastai gražiai atrodė saulėlydžio metu. Vaizdas tiesiog nuostabus. Įstrigę natūraliame urve, mėgavomės gamta. Pradėjo temti. Žmonių mažėjo, likome tik mes. Pavalgėme ir nakvojome palapinėse po uola.
Š.Juodvalkis vis galvojo apie tai, kad nakvojame po uola, todėl nerimavo ir negalėjo užmigti. Nuolat galvodavo, kad uola grius ant mūsų palapinių.
Sausio 30 d. Mindėme gatvę prie Cueva de Candelaria urvo. Grožėjomės kraštovaizdžiu. Nusiskynėme apelsinų, bananų, japoninės lokvos vaisių ir paskanavome. Žygiavome iki kempingo ir nakvojome palapinėse.
Sausio 31 d. Tęsėme žygį. Aplankėme vėjo malūną, kuriame įrengtas Gofio miltų muziejus. Gidas gestikuliavo, todėl viską supratome. Gidas paaiškino apie vėjo malūno istoriją, kaip malami grūdai ir kaip ruošiamas gofio, skatino pažinti Kanarų salų kultūrą.
Po to vingiavome drakono kraujo medžių giraitėje. Grožėjomės augančiais drakonų medžiais. Nuo salos šlaitų išsirikiavę smailialapiai drakonmedžiai (Dracaena draco), kurių išsipūtę kamienai primena į žemę susmaigstytas putliapirštes plaštakas su aštriais nagais. Raudonus šių medžių syvus kanariečiai vadina drakono krauju. Po to pasiekėme Te Tablado kaimą bei pasitikome merginą, kuri mus pakvietė pavalgyti į barą „La Garza“. Valgėme nuostabią vegetarišką naminę sriubą. Nakvojome palapinėse ant kalno.
Vasario 1 d. Išaušo rytas, atsivėrė nuostabūs pakrantės ir kaimo vaizdai. Leidomės žemyn takais. Susitikome gyventoją Rentę. Jis priėmė mus į namelį ant uolos, kuriame gyveno. Paskui kopėme aukštyn ilgu keliu. Aukščiau kalne pardėjo šalti, todėl kūrėme laužą. Nakvojome palapinėse prie apleisto namo.
Vasario 2 d. Ryte jautėsi šaltas oras. Toliau kopėme į viršų. Viršuje buvo apšalusi žolė ir ledo takelis. Roque de los Muchachos įsikūrusi tarptautinė astronomijos instituto astrofizikos obervatorija. Čia daug galingų teleskopų, leidžiančių dangaus kūnus stebėti ištisus metus.
Skubėjome pasiekti Roque de los Muchachos lankytojų centrą apie 15.30 val. Uždarytas buvo numatytas 16 val. Spėjome apžiūrėti. Išvydome puikų dokumentinį filmą peržiūros kambaryje, kuriame – gilaus dangaus, ūkų ir galaktikų vaizdai, sukurto Roque de los Muchachos teleskopų stebėjimais. Šiuolaikinės ir naujausios instaliacijos su techninėmis priemonėmis, kurios sukuria įspūdingą visatos viziją.
Apgailestavome, kad nepasiekėme La Palmos aukščiausio taško, esančio 2426 m virš jūros lygio. Debesys plaukė. Nesimatė kraterio. Buvo šaltas oras. Mikroautobusu iš čia išvažiavome iki Barlovento miesto. Vairuotojas mus nuvežė ir palydėjo į restoraną. Ten iki soties privalgėme ir priskanavome ispaniškų patiekalų. Vėliau jis mus pervežė į La Fajanos miestelį. Nakvojome šalia dirbtinio baseino.
Darbuotojai nepagailėjo bananų, nebereikėjo gaminti pietų.
Vasario 3 d. La Fajanos – populiarus kurortas su puikiais dirbtiniais paplūdimiais. Labai patiko čia maudytis. Žygiavome ilgu keliu, matėme bananų plantaciją. Aš užsukau į bananų sandėlį ir paprašiau bananų. Gestikuliavau su darbuotojais, kurie negalėjo patikėti, kad mes – lietuviai – žygiuojame po La Palmą. Darbuotojai nepagailėjo bananų, nebereikėjo gaminti pietų. Tęsėme žygį. Vingiavome iki Los Tilos stovyklavietės ir ten nakvojome.
Vasario 4 d. Užėjome į turizmo informacijos centrą. Čia pat buvo nedidelis muziejus. Mums pasakė, kad takas iki krioklių uždarytas dėl, matyt, praėjusių liūčių. Bėda, visiškai nežinojome, kuria kryptimi ir kiek eiti. Teko pakeisti kryptį. Apgailestavome, kad nepamatysime uolėtų tarpeklių sienų.
Vasario 5 d. Vingiavome dauba su gražia augmenija bei didžiuliais paparčiais, leidomės žemyn. Užėjome į „Casa Asterio“ retoraną. Po to ėjome į futbolo stadioną, pasistatėme palapines ir nakvojome.
Vasario 6 d. Žygiavome ir pasiekėme salos sostinę – La Palmos Santa Krusą. Tai yra nedidelis miestelis su daugybe siaurų gatvelių ir senais pastatais su portugališkomis ar andalūziškomis detalėmis. Jis yra kalno šlaite, netoli la Caldereta kraterio krašto.
La Palmos salos svarba atsiskleidė Renesanso epochoje, kai jos sostinė Santa Krusas tapo trečiuoju Ispanijos imperijos uostu po Sevilijos ir Antverpeno. Sostinėje balkonai priklijuoti prie namų iš vandenyno pusės. Taip miestiečiai stengdavosi pasipuošti, kad gražiau atrodytų pro šalį plaukiantiems laivams. Paplūdimiuose yra visiškai juodas vulkaninės kilmės smėlis. Sostinėje nakvojome palapinėse prie vandenyno.
Taip miestiečiai stengdavosi pasipuošti, kad gražiau atrodytų pro šalį plaukiantiems laivams.
Vasario 7 d. Laikas, praleistas saloje, greitai baigėsi. Aplankėme muziejų, kuriame buvo laivo „Santa Maria“ kopija, su šiuo laivu Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Po to žygiavome ir užsukome į tabako namus, čia galima įsigyti kokybiškų cigarų. Stebėjome, kaip meistrai vynioja cigarus. La Palmoje auginamas tabakas ir gaminami cigarai, kurie savo kokybe nenusileidžia garsiesiems kubietiškiems. Po to kopėme į Mirador de la Concepcion, iš kur atsiveria nuostabus vaizdas į La Palmos sostinę.
Vasario 8 d. Nužygiavome į oro uostą. Atsisveikinome su La Palmos sala. Popiet skridome lėktuvu. Persėdome 4 kartus. Vasario 9 d. grįžome į Lietuvą. Valio – mes sveiki.
J.Lukošienė: „Man tai buvo pirmas kartas. Įspūdingas žygis. Labai patiko ir niekuomet neužsimirš. Sunku kopti į kalnus su daug sveriančia kuprine“.
Š.Juodvalkis nepamiršo nelaimės. Jis kopė į viršų ir čiupo sumedėjusio medžio stiebą. Aš perspėjau jį nečiupti to stiebo, sakiau, kad jis jo neatlaikys. Jis bandė kopti, neišlaikė pusiausvyros, laikė už lūžtančio seno stiebo, griuvo ir šliaužė žemyn nuo kalno. Staiga nuriedėjo akmuo ir pataikė į šio žygeivio galvą, ją prakirto.
Staiga nuriedėjo akmuo ir pataikė į šio žygeivio galvą, ją prakirto.
V.Katutis lipo ant Pico Bejenado kalno ir žavėjosi Taburjentės Kalderos nacionaliniu parku. Jis pirmąkart pamatė drakonmedžius. Nepamiršo įspūdingo urvo.
J.Navikienė tikėjosi, kad buvo pasirengusi žygiuoti į La Palmą. Prisiminė, kad pirmąją dieną ji jau suprato, kad bus labai sunku kopti, labai greitai pavargo. Nepamiršo ir bjaurios ligos. Sirgo kažkuo panašiu į gripą, karščiavo.
Ši žygeivė žavėjosi įspūdinga gamta. Kalnuose – įvairia augmenija, spygliuočiais, pušynais. J.Navikienė labai dėkinga T.Kuzminskiui, kuris organizavo žygį. Ji tiek daug pamatė La Palmoje. Buvo puiki kompanija. Labai gerai miegojo, nebuvo šalta. Buvo puikus maistas – ragavo ir skanavo ispaniškus patiekalus bei desertus restoranuose. Ėjo ir rinko apelsinus, jais vaišinosi prisivalgo. Jei kitais metais vėl bus organizuojamas žygis, ji vėl keliaus.
Aš grožėjausi salos žavesiu, supažinau su salos gražiausiomis ir įdomiausiomis vietomis, patyriau daug naujų įspūdžių. Nebuvau matęs drakono kraujo medžių. Labai patiko skanauti apelsinus, bananus ir japoninės lokvos vaisius. Pamačiau didžiulę klimato, reljefo ir gamtos bei kultūrinio kraštovaizdžio įvairovę.
T.Kuzminskis pirmąkart matė ugnikalnio dūmus bei žygiavo vulkano dulkių žeme. Jis dar nebuvo matęs avokado medžių. O čia išvydo, kaip plyti didžiulės avokadų fermos. Nuo vaikystės jis neragavo ožkienos, tačiau čia, La Palmoje, jos buvo privalu paragauti. Sakė, kad labai skanu. Jam taip pat labai patiko ispaniški desertai.
T.Kuzminskis paskaičiavo, kiek km nužygiavome per 16 dienų La Palmoje – 230 km per 115 valandų.
