Nuo Žeimelio į Pasvalio pusę važiuojantys žmonės visada pastebi kiek atokiau nuo kelio stūksantį bokštą. Ne vienas užsuka pasmalsauti – kas gi čia?
Forma iš tiesų panaši į minaretą – musulmonų šventyklos bokštą. Tik niekada niekas negirdėti kvietimo į pamaldas. Nebūtų čia kam atvykti. Prieš Naujuosius, smarkiai lyjant, ši paslaptis buvo atskleista, o smalsumas patenkintas.
Bokštas laukia sparnų ir vėjo
Vartai neužrakinti. Pro duris lyg ir niekas neįsileidžia, tačiau yra požymių, jog jų nevarsto ir patys šeimininkai. Sodyba tarsi susideda iš dviejų kiemų. Senas, naujesnis, gana naujas namai ir ūkinis.
Dar yra daugybė mažų namukų. Tai aviliai. Jų čia pristatyta visur – ne tik kieme, bet ir verandose, balkonuose. Toks jausmas – bitės čia yra šeimininkės.
Po kiemą vaikštinėja visai nebaikščios vištos, antys ir dar kažkokie margi naminiai paukščiai. Vėliau sužinome – tai patarškos arba perlinės vištos, liaudyje vadinamos „pentardomis“.
Gaidys, baigiantis savo metus, išdidžiai stoja tarp svečių ir savo draugių – gina. Vadinasi – kažkas tikrai kasdien gyvena ir šiuos paukščius lesina, jaukina, kalbina.
Tylu. Jau sukame vartų link, tačiau namo cokoliniame aukšte kažkas barkšteli. Ten durys atviros. Su grąžtu darbuojasi žilabarzdis vyras. Tai sodybos šeimininkas Antanas Gudas.
Rodos, visai nenustemba dėl svečių – čia daug tokių smalsuolių užsuka, nes iš tolo pamato keistą bokštą. Štai čia ir išaiškėja tokia sunkiai atspėjama mįslė.
„Čia vėjo jėgainė. Tik reikia pagalbininkų, kurie padėtų užkelti jėgainę bei sparnus. Bokštas jau baigtas. Visai nedaug trūksta iki pabaigos“, – paaiškina vyras, išjungęs grąžtą.
Jis jau nepamena, kiek metų – dešimt ar penkiolika – lipdė šį bokštą lyg kokia kregždė lizdą. Atvyksta iš Šiaulių savaitgaliui, surenčia klojinius, išpila skiedinį. Kitą savaitgalį vėl tas pats. Aukštyn ir aukštyn.
Kieme panašiu stiliumi išmūrytas ir šulinys. Kažkodėl tolimaisiais Rytais kvepia, nors sakosi su žmona atostogaudavęs Palangoje, Šventojoje. Tiesiog taip jam gražiau.
Vaistas ir poilsis – darbas
Užlipti į bokštą ne taip paprasta. Iki įstiklinto kambarėlio tenka įveikti bent ketverias kopėčias. Dar dvejos – iki pačios viršūnės. Pro langus atsiveria sodybos vaizdas lyg iš varnėno skrydžio. Pasimato dar daugiau avilių, senos žemės ūkio technikos, tvenkinys, automobilio griaučiai.
Sodybos šeimininkas pakviečia į trumpą ekskursiją. Pakeliui nejučiomis išdėsto savo filosofiją – darbo filosofiją. Jis negali ilsėtis šiltuose kraštuose, nes reikia dirbti.
Anksčiau nebuvo nieko – tik grąžtas. O dabar – pilna visokiausių instrumentų. Tai gali žmogus dirbti kiek tik nori ir ką tik nori.
Kai yra darbo, tada neliūdna. O kai neliūdna – nėra ko pramogauti, nes reikia dirbti.
Kur tu rasi geresnę pramogą nei darbas? Vyras sako, kad jaunimas išvažiuoja į užsienį, nes neturi darbo, tačiau jam kažkodėl to netrūksta – galėtų dar su penkiais dalintis.
Net kalbėdamas griebia įrankį ir vis ką nors rakinėja, gręžioja, matuoja.
„Anksčiau, prie ruso, nebuvo nieko – tik grąžtas. O dabar – pilna visokiausių instrumentų. Tai gali žmogus dirbti kiek tik nori ir ką tik nori“, – tai, anot sodybos šeimininko, vienas geriausių dalykų, kuris atėjo su nepriklausoma Lietuva.
Net kai nebuvo jokių įrankių, jis sugebėjo sukonstruoti du traktorius. Vienas jų dar stovi kieme lyg meno kūrinys, fotogeniškai atrodantis iš visų pusių – kombinatorių laikmečio paminklas.
Daugybė dalykų sodyboje yra jau užbaigti, tačiau jau prašosi remonto. Dar daugiau – gamybos procese. Toks jausmas, kad A.Gudas neturi tikslo viską būtinai užbaigti. Jam patinka dirbti. O gal tiksliau – kurti.
Dabar kuria spintą. Sako, kad į ją sudės batus, nes jų nėra kur dėti. Bet vargu ar tai yra tikroji motyvacija. Kiek batų reikia vienam vyrui? Seni batai keliaus į konteinerį, o spinta – kūrybos vaisius – išliks. Na, gal įrankius sudės, bet kam juos rikiuoti lentynoje, kai galima jais dirbti?
Name, kurį jis pastatė savomis rankomis, sienoje paslėpta orkaitė. Antrame aukšte pamūrytas didžiulis židinys. Sako, grotelės be proto brangiai kainavo – gal 300 eurų. Gigantiško savo darbo neįvertina. Darbas juk džiaugsmas, o ne išlaidos.
Nenuobodi vienatvė
Viską merkia ir plauna lietus. Vanduo kaupiasi voniose, tvenkinyje. Toks vandens darbas – susikaupti ir būti kažkur išpiltam. A.Gudas sako, jog šiose žemose lygumose būtų vien pelkynai ir krūmynai, jei nebūtų melioracijos. Tikras pasaulio pakraštys Latvijos pasienyje.
Dabar čia gražu, bet tuščia, nyku. Žmonių nebėra, nors anksčiau kaimas prieš kaimą tinklinį lošdavo. Jaunimas emigravo. Senimas po truputį kraustosi amžinybėn. Sodybos tuštėja.
Geriau jau vėjo jėgainę sumūrys, nei kapos gyviems paukščiams galvas?
A.Gudo, o tiksliau – jo žmonos sodyba toli gražu ne tuščia. Ir tai tik dėl to, kad vienas žmogus negali sėdėti rankas sudėjęs. Vis ką nors meistrauja.
Vyro žodžiai skamba ūkiškai, tačiau jo veiksmai ir elgesys – lyg poeto. Tai kiek paukščių jis turi? Sako, kad daug. Gal kiek per daug. Reikėtų ką nors pasikviesti į talką – nukirsti, nupešti. Jam šis darbas atrodo neįveikiamas, nors faktas, kad jį per pusdienį atliktų įgudusi kaimo moteris. Geriau jau vėjo jėgainę sumūrys, nei kapos gyviems paukščiams galvas?
Kažkur giliai mintyse jis žino, jog lietaus vandens perpildytame tvenkinyje tilptų dar tiek pat ančių. Ne tik paprastų, bet ir tų gražiųjų – skraidančių. Sako, kad „pentardos“ neapsimoka ir auginamos tik dėl grožio. Panašu, jog ne tik jos.
Gal ir bičių tiek daug nereikia? Bent jau ne balkonuose? Dvidešimt avilių tikrai suskaičiuotum. „O man jos nekanda“, – trumpai nukerta žilabarzdis, tuo pateisindamas kiekvieną avilį ir bitę.
Ir vėjas nešvilps tuščiai
A.Gudas svajoja, kada jo žmona išeis į pensiją. Tuomet sodyboje karaliaus dviese. Dabar ji daugiausia laiko praleidžia Šiauliuose. Pusę lūpų prabyla apie slaptus planus: „Tada dviese tikrai daugiau padirbsime.“
Gal kažkas padės ir vėjo jėgainę į aukštybes pakelti. Lai vėjas irgi dirba, o tai pučia tuščiai. Bent sparnus suks, užuot dykai švilpęs.
Gal ir padirbs abu šiame darbo rojuje. Dirbs visi – net krosnelė ir vėjas. Už namo stovi ant ašies sukiojamas pečius. Ant jo šiltomis dienomis keps blynai.
Gal kažkas padės ir vėjo jėgainę į aukštybes pakelti. Lai vėjas irgi dirba – o tai pučia tuščiai. Bent sparnus suks, užuot dykai švilpęs.
Lyg paminklas stovi ir palaikis „moskvičius“. Jis savo jau atidirbo. Tai pirmoji ir paskutinė A.Gudo mašina. Kadaise nuvažiavo savus 150 tūkstančių. Tiek ir užteko. Kur čia lakstysi, kai tiek tiek darbo namie.
Didžiausi tinginiai šioje sodyboje – dveji didžiuliai vartai. Jie galėtų kasdien praleisti tuziną automobilių ir karietų. Tik takai žole užžėlę. Čia, sausio lietuje, pasaulio pakrašty, laikas sustojo. Gal vėl pajudės, kai vėjas įsuks sparnus?
