Pirmos maudynės sūrioje jūroje, pirmas pasiklydimas nežinomame mieste, pirmas pavėlavimas į autobusą ar išlipimas ne reikiamoje stotelėje, pirmas užkopimas į kalną, apie kurį prieš tai manėte, jog yra neįveikiamas, pirma šachmatų partija su nepažįstamuoju, pirmas tranzavimas naktį, kuomet niekas nestoja ar pirmas gurkšnis ką tik išspaustų apelsinų sulčių vietiniame turgelyje...
Mano paskutinis pirmas kartas susijęs su maistu. Aš niekada nebuvau didelis jūros gėrybių mėgėjas. Net nežinau kodėl. Gal dėl to, jog esu gana nuobodus, kai kalba pasisuka apie maistą. Kažkada keliaudamas po Kretą sugalvojau paragauti aštuonkojo. Didelio įspūdžio nepaliko, bet vis tiek buvau savimi patenkintas, jog patyriau dar vieną pirmą kartą savo gyvenime.
Šį kartą keliaudamas po Kroatiją negalėjau praleisti dar vienos tokios galimybės. Tik šįsyk viskas vyko kitaip.
Dar prieš kelionę susitarėme su vienu vietiniu restoranu, įsikūrusiu nuostabiame Rovinj miestelyje, kad atvyksime pas juos paruošti reportažo apie tradicinę Kroatijos virtuvę. Norėjosi išvysti ne tik jau pilną lėkštę ant savo stalo, bet ir visą gamybos procesą bei išgirsti virtuvės šefo komentarus.
Juolab, kad man pačiam kelionių žurnalistika yra vienas įdomiausių užsiėmimų, kai keliauji ne tik mirksėdamas akimis, ieškodamas artimiausio pliažo bei nuolat spausdamas fotoaparato mygtuką, bet ir sužinodamas ar patirdamas šiek tiek daugiau. Džiaugiuosi, kad „Kantinon“ restoranas mus priėmė labai svetingai.
Virtuvės galva Marinas – gimęs ir užaugęs Rovinj miestelyje, kur šiuo metu ir dirba, nusprendė mums pagaminti midijų. Čia ir vėl mes grįžome prie tų pirmų kartų. Iki šiol net nežinojau, kaip reikia valgyti midijas.
Jas paruošti Marinui yra taip pat įprasta kaip man išsivirti koldūnų (nors ne: paskutinį kartą iš parduotuvės pirktus koldūnus sugebėjau sumaišyti su virtiniais).
Žodžiu, imame midijas, kurias Marinas kaitina ant tokios ugnies, kad atrodo tuoj pati virtuvė užsiliepsnos, pilame baltąjį vyną, pridedame alyvuogių aliejaus, užberiame česnako, įberiame petražolių bei pagardiname keliais lašeliais citrinos. Telieka ragauti.
Nors ir nebuvau midijų ragavęs anksčiau, tačiau esu beveik tikras, kad skaniau valgyti bet kokį maistą, kai matai kaip profesionaliai jis paruošiamas.
Jeigu įprastai eidami kur pavalgyti greičiausiai renkamės jau nusibodusį ir per gerklę lendantį maistą, tai kelionėse įsijungia mygtukas, skatinantis ragauti viską, kas mums nepažįstama. Išsijungia kiti komforto zonos saugikliai.
Tikriausiai šiuos patarimus jau esate girdėję, tačiau aš dar kartą priminsiu: kiekvieną kartą atvykę į naują šalį ar miestą išsiaiškinkite jų vietines virtuvės paslaptis bei patiekalus. Stenkitės nevalgyti turistų nusėstose bei prie pagrindinių gatvių įsikūrusiose vietose. Visų pirma ten bus brangiau, o antra – tiesiog jūs ten būsite lyg iš konvejerio išlindęs dar vienas klientas.
Šią kelionę iš dalies apmokėjo „InterLux“ bendrovė. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
