Poilsis nuo cheminių marmalų
Kitas pamokymas irgi daugiausia skirtas dailiosios lyties keliautojoms. Įsidėmėkite, kad negydomosios paskirties grožio priemonės nėra būtinos. Reikalinga tik tai, kas užtikrina paprasčiausią švarą: šampūnas, muilas, dezodorantas.
O lūpdažiai, šešėliai, pudros, veido prausikliai prieš miegą ir po miego, šveitikliai, kaukės, pieneliai, tonikai yra viso labo jūsų žaisliukai, prie kurių esate prisirišusios tik emociškai. Visa tai nepadeda palaikyti higienos ir nėra taip gyvybiškai svarbu kaip insulinas diabetikui. Kosmetika – ir ne vanduo dykumoje.
Jei jūs tų įvairiausių tepalų, skysčių ir dažų nenaudosite, nieko bloga jūsų odai nenutiks. Veikiau atvirkščiai. Kelionė kaip tik yra proga leisti odai atsikvėpti nuo chemijos. Mano dažna bendrakeleivė, kuriai pažinimo nuotykių įkarštyje baigėsi pamėgtų kremų ir makiažo priemonių atsargos, vėliau stebisi, kad dingo spuogai, oda tapo švelnesnė, lygesnė.
Nemanau, kad tai – vien, tarkime, sveiko rytietiško maisto poveikis organizmui. Gali būti, kad viena priežasčių – minkštas vanduo, taip pat poilsis nuo cheminių marmalų.
O jei esate tokios niekingai bevalės, kad jums atrodo, jog jus ištiks konvulsijos praleidus kasdienius teplionių ritualus, tuomet panikos priepuoliui apraminti įsimeskite tik pačios mažiausios talpos, miniatiūrinius kosmetikos indelius.
Drėkinamojo kremo po varginančio skrydžio ar naktinės kelionės traukiniu iš tikrųjų gali prireikti.
Tačiau atminkite: jei jūsų kryptis – Azija ar Šiaurės Afrika, turguose rasite natūralių gėrybių, lepinančių kūną ir sielą. Antai Indijoje, šampūno gimtinėje, indai trinkosi galvą ir plaukus tepė aromatingaisiais aliejais dar tada, kai Vakarų Europos aristokratai iš rankų nepaleisdavo stilingų lazdelių pasikasyti galvai, apsėstai utėlių ir glindų.
Indijoje yra keletas puikios kūno bei burnos higienos ir kosmetikos linijų, kurių produktai – kokybiški. Tailande gatvėse prekiaujama kvapniaisiais tualetiniais vandenimis.
Bene didžiausias Maroko pasididžiavimas – argano aliejus. Jis gali padėti įveikti lėtines odos problemas, panašiai kaip mūsų šaltalankių aliejus.
Kremai nėra Kinijos stiprioji pusė, priešingai nei įsivaizduojama (galbūt dėl to, kad ši šalis painiojama su Indija). Tačiau čia didelė vertybė – žalioji arbata. Gerdami ją kurį laiką, pastebėsite, kaip gražėja oda.
O kokia gausybė kvapniųjų, terapinių, tepamų ir vartojamų rytietiškų stebuklų dar nepaminėta! Tai ir muilai, ir geliai, ir vaistažolių mišiniai. Tad pakuokitės taip, kad pasiliktų vietos naudingoms lauktuvėms.
Kelionės vaistinėlė – irgi kukli
Kelionių organizatoriai visada pataria pasiimti vaistinėlę. Ji būtina, tačiau nepersistenkite. Vis tiek visko, ko žmogui gali netikėtai prireikti, jūsų bagaže nebus.
Ką reikėtų turėti su savimi – tai vaistai nuo lėtinių ligų ar skausmų, kuriems jūsų organizamas jaučia priklausomybę ir kuriuos vartojate kasdien.
Ką reikėtų turėti su savimi – tai vaistai nuo lėtinių ligų ar skausmų, kuriems jūsų organizamas jaučia priklausomybę ir kuriuos vartojate kasdien, arba iš patirties žinote, kad jų prireiks patekus į kitokio klimato pasaulį.
Tradiciškai keliautojai įsimeta angliuko. Tai nieko nesveria, tad kodėlgi ne. Laimė, ne kiekvienoje kelionėje jo prireikia.
Kaip ir akimirksniu vidurius „rakinančių“ tablečių – jos gali labai praversti, kai nėra galimybės kas kelias minutes lakstyti ten, kur net karaliai vaikšto pėsti, pavyzdžiui, kratantis autobuse. Visada po ranka turėti jodo ar dezinfekcinio skysčio žaizdai – irgi verta.
Taigi, kelionių vaistinėlėje galėtų atsirasti vietos tokioms medžiagoms ir preparatams, kurie, ištikus ūmiai bėdai, turi momentinį poveikį ir kurių ieškoti laiko nebūtų.
Didesnė vaistinėlė turėtų būti traukiant į nuošalias, miesto civilizacijos nepaliestas vietoves, iš kurių pasiekti vaistinę ar net vietinius šamanus būtų sudėtinga ir užtruktų. Specifinis jos turinys bus vykstant į aukštikalnes, džiungles ar Juodosios Afrikos gilumą.
Teks pasiimti preparatų, kuriuos rekomenduoja sveikatos specialistai ir patyrę tų kraštų keliautojai. Antai prieš kelionę į Tanzaniją patariama pasirūpinti receptinėmis antimaliarinėmis tabletėmis.
O jei egzotiniame, tolimame krašte imtų kankinti šiurpinamai keisti simptomai, patirtumėte rimtą traumą, savo ar draugų vaistinėlėje jau nebesiknistumėte. Ekstremaliu atveju vis tiek pagalbos kreiptumėtės į vietinius kvalifikuotus gydytojus arba farmacininkus.
Indijos, Pietryčių Azijos žinovai pastebėjo: jei šalyje, kur mikrobų – tokia pat gausybė kaip dievybių, užsienietį užklumpa didelės sveikatos bėdos, jis turėtų nedelsdamas vykti į vietinę ligoninę – ne metas eksperimentuoti arba delsti.
Mat esti kvarabų, kurias vietos gydytojai iškart atpažįsta iš daugybės metų praktikos: infekciją ar virusą, būdingą tik tam regionui, operatyviai diagnozuoja, paskiria veiksmingus antibiotikus ar kokią nors kitokią būtiną velniavą.
Ir ne tokiais dramatiškais atvejais aplinkybės susiklosto taip, kad atvykėliai konsultacijų eina tiesiai į vaistinę. Štai kai pastarąjį kartą atostogavome Turkijoje, kelis žmones iš mūsų kompanijos smarkiai išbėrė. Jie svarstė: gal nuo maisto, gal nuo jūros vandens. Atsivežti preparatai jiems nepadėjo.
Vaistininkas paraudusias rankas, kaklą apžiūrėjo ir nedvejodamas šelmiškai prisimerkęs paaiškino: „Taigi čia jūsų, blyškiaodžių, reakcija į mūsų kaitrią saulę“.
Išsišiepęs jis pardavė tepalą, kuris per vieną, kai kam – per porą dienų visiškai nuėmė išbėrimus ir jie nebeatsinaujino.
Kosulys, angina? Ar sunkumas skrandyje? Šalyje, kurioje yra vaistinių, tikrai rasite priemonių nuo peršalimo, karščiavimo, virškinimo sutrikimų ir kitų niekų.
O jei cheminėmis sintetinėmis piliulėmis nesižavite, vietinių paprašykite, ir jie padarys jums tinkamos arbatos arba sriubos su gydomaisiais ingredientais, dar ir efektingą liaudišką receptą namo parsivešite.
Jaučiate, kaip palengvėjo kuprinė?
