Yra du Afrikos tipai. Pirmasis – tai vieta, kurioje gyvena žmonės ir kultūros. Antrasis yra Afrikos vaizdas, išgalvotas panaudojant kolonijines žinias ir galią. Kolonialistinį Afrikos vaizdą – kaip Europos „kitą“, arba, anot Hėgelio, „nakties tamsos apsuptos žemės“ vaizdą – Vakarų valstybės rėmė, nes jis pateisino jų kolonijines praktikas.
Bet kokie įrodymai, paneigiantys Tamsiojo Žemyno mitą, buvo naikinami, pašalinami arba ignoruojami. Ir nors Afrikos gamtos išteklių plėšimas yra studijuojamas, Afrikos žinių (daugiskaitine forma) grobstymas nesulaukia tiek pat dėmesio – iš dalies dėl daromos prielaidos, jog afrikiečiai nesukūrė žinių, kurias būtų verta vogti. Galingų Vakarų veikėjų vykdomas Etiopijos prigimtinės Ge’ez literatūros plėšimas ir vagystė įrodo, kad tai netiesa.
Savąją Ge’ez kalbą su savarankiška jos rašymo sistema etiopai savo lingua franca pavertė prieš maždaug du tūkstančius metų. Ge’ez yra akademinių tyrimų kalba, kurios mokomasi tradicinėje švietimo sistemoje. Manoma, kad nuo IV a. buvo parašyta maždaug milijonas Ge’ez rankraščių – tekstų religine, istorine, matematine, medicinine ir filosofine tematika.
Nuo XVIII a. daugybė šių rankraščių buvo pavogta, išplėšta arba kontrabandos būdu išvežta iš šalies keliautojų, kurie atvyko kaip tyrinėtojai, diplomatai ar mokslininkai. Bendras visų pavogtų Etiopijos rankraščių skaičius nėra žinomas. Amsalu Tefera suskaičiavo 6,928 Etiopijos rankraščius, kurie šiuo metu yra laikomi užsienio bibliotekose ir muziejuose. Į šį skaičių neįeina privačios ar neoficialios kolekcijos.
Plėšimą ir kontrabandą finansavo Vakarų vyriausybės, institucijos ir žymūs veikėjai. Pavyzdžiui, 1868 m. Britų muziejaus vykdantysis direktorius Richardas Holmsas prisijungė prie britų kariuomenės, kuri buvo pasiųsta „išgelbėti“ britų įkaitus Makdaloje – imperatoriaus Tewodroso sostinėje.
Holmso misija buvo parvežti muziejui lobių. Jiems prireikė 200 mulų ir 15 dramblių transportuoti visą grobį ir „sudeginti visus statinius, kad neliktų nė žymės apie pastatus, kuriuose kadaise laikyti šie rankraščiai“. Holmsas savo muziejui parvežė 356 rankraščius. 2018 m. Londone įsikūręs Viktorijos ir Alberto muziejus eksponavo dalį šių lobių, inkorporuodamas Makdalą į imperinį Britanijos naratyvą.
Holmso misijai prireikė 200 mulų ir 15 dramblių transportuoti visą grobį ir sudeginti visus statinius.
Be abejo, Britanija nėra vienintelė šalis, norinti turėti Etiopijos rankraščius savo kolekcijose. Kontrabanda buvo vykdoma mokslo vardu – neva šiuo veiksmu siekiama surinkti rankraščius ir juos išstudijuoti. Į grobstymą buvo įsitraukę vietiniai bendrininkai ir galingi užsienio veikėjai iš tokių kraštų kaip Prancūzija, Vokietija ir Vatikanas. Kaip ir Makdalos atveju, grobstymą dažnai finansavo vyriausybės arba galingi finansininkai.
Paprastai buvo tikinama, kad rankraščiai buvo pirkti, o ne pavogti. Tačiau nebūta jokios vietinės rankraščių prekybos rinkos. Ge’ez rankraščiai Etiopijoje buvo ir tebėra rašomi, kad tarnautų dvasiniam bei sekuliariam gyvenimui, o ne būtų perkami ir parduodami. Muziejai ir bibliotekos sukaupė įspūdingas kolekcijas nepaminėdamos, kaip tos kolekcijos juose atsidūrė.
Kai tiek daug rankraščių buvo prarasta, Europos kolekcionieriai tapo Etiopijos žinių ir istorijos pasakotojais. Žymus Etiopijos studijų orientalistas Edwardas Ullendorffas Jamesą Bruce’ą pavadino „Abisinijos tyrinėtoju“*. Vakariečiai „keliautojai“, tokie kaip J. Bruce’as, niekad pilnai neatskleidė, kiek rankraščių jie tiesiog pasiėmė su savimi ar kaip jie juos gavo. Etiopijos rankraščių gausa Vakarų institucijose gali būti palyginta su absoliučia jos stoka tradicinėse Etiopijos mokyklose.
Kontrabanda buvo vykdoma mokslo vardu – neva šiuo veiksmu siekiama surinkti rankraščius ir juos išstudijuoti.
Aplankiau dešimt vietinių tradicinių mokyklų Wollo (Lalibela, Neakutoleab, Asheten, Wadla); Gondare (Bahita, Kuskwam, Menbere Mengist); ir Gojame (Bahirdar, Selam Argiew Maryam, Giorgis). Visose šiose mokyklose trūksta Ge’ez rankraščių. Dauguma studentų atvyksta iš kaimo vietovių ir negauna jokios paramos iš valdžios. Ge’ez rankraščių stygius ir finansavimo knygoms trūkumas reiškia, kad studentai turi tiesiog atmintinai išmokti Ge’ez tekstus, kuriuos jiems žodžiu perduoda jų mokytojai. Nors toks mokymosi metodas ir nėra naujas, šiuo metu tai yra vienintelis būdas perduoti prigimtines žinias iš kartos į kartą.
Rankraščių trūkumas labiausiai jaučiamas pažengusiose mokyklose. Pavyzdžiui, Qene mokykloje poetinė literatūra yra kuriama giliai studijuojant Ge’ez žodyną ir gramatiką. Qene studentas privalo išsiugdyti gilų Ge’ez supratimą, kad suprastų senovinius ir viduramžių Ge’ez tekstus, kurie yra naudojami poezijos su daugybe įvairių reikšmių rašymui. Be Ge’ez rankraščių, kurdami studentai negali remtis plačia savo protėvių intelektualine tradicija.
Daugelis studentų daro pertrauką savo studijose ir vietoj to dirba fizinius darbus, kad susitaupę galėtų nusipirkti popierinius vadovėlius, bet jie vis tiek neturi prieigos prie pačių geriausių kūrinių, kurie buvo išvežti į Europą. Didžioji dalis Etiopijoje likusių Ge’ez rankraščių yra užrakinti vienuolynuose, bažnyčiose ir kitur, taip siekiant juos apsaugoti nuo tolesnio grobstymo. Adis Ababos universitete ir Nacionaliniuose archyvuose esantys rankraščiai prieinami tyrinėtojams, bet ne vietinės tradicinės švietimo sistemos studentams; taip sukuriamos vidinės žinių savinimosi sąlygos.
Nors Ge’ez rankraščių nebuvimas atėmė – ir toliau atiminėja – iš etiopų galimybę praturtinti savo tradicinį mokymąsi, pasinaudodami tais rankraščiais Vakarų orientalistai susikrovė sau intelektualinį autoritetą Etiopijos studijų srityje. 1981 m. Britų muziejaus direktorius Johnas Wilsonas pareiškė: „Mūsų turimi eksponatai iš Abisinijos yra svarbesni nei mūsų Indijos kolekcija“. Reaguodamas į tai, Etiopijos studijų direktorius Adis Ababoje Richardas Pankhurstas atsakė, kad ta kolekcija buvo įgyta plėšimo būdu.
Rankraščiai yra vertinami tik pagal jų naudingumą Vakarų akademikams. Vietinės žinios yra naudojamos kaip žaliavos eurocentristinių žinių gamybai, o šios tuomet yra panaudojamos mokant afrikiečius, tarsi šie nebūtų turėję ankstesnių žinių. Mokslininkais vadinami tik tie Vakaruose išsilavinimą įgiję asmenys, kurie kalba europietiškomis kalbomis ir gali keliauti po modernias institucijas, kuriose gauna prieigą prie rankraščių. Žinių vogimas ankstesnius jų savininkus laiko neegzistuojančiais arba nereikšmingais. Žinių vogimas taip pat reiškia, kad iš vietinių mokslininkų yra atimami esminiai ištekliai, kurie padėtų jiems gaminti naujas žinias, paremtas jų pačių intelektualiniu paveldu.
Žinių vogimas ankstesnius jų savininkus laiko neegzistuojančiais arba nereikšmingais.
Populiaru manyti, esą vietinės prigimtinės žinios yra praeičiai, o ne dabarčiai priklausantys artefaktai. Tačiau milijonai žmonių vis dar naudoja šias žinias, nors jų reprodukcijai ir tobulinimui būtinas sąlygas neigia žinių vogimas. Ge’ez rankraščių laikymas artefaktais atmeta etiopų supratimą, jog „Birana“ rankraščiai** yra gyvos būtybės. Kaip man sakė vienas mokslininkas Gondare: „Jie, kaip ir mes visi, yra Egziabherio (Dievo) kūriniai. Laikyti juos institucijose yra tas pats, kas laikyti gyvus kūnus kapuose.“
Neseniai Etiopijos rankraščius Vakarų institucijos pradėjo kolekcionuoti ir skaitmenine forma. Tūkstančiai rankraščių buvo suskaitmeninti arba įrašyti į mikrofilmus. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos finansuotas projektas „Ethio-SpaRe“ sukūrė skaitmeninę 2 tūkst. Etiopijos rankraščių kolekciją. Ir nors skaitmeninimas žada geresnę prieigą žmonėms, kurie galbūt negali apsilankyti institucijose ir susipažinti su fizinėmis kopijomis, internete esantys rankraščiai yra nepasiekiami vietinių mokyklų studentams Etiopijoje. Jie paprasčiausiai neturi kompiuterių ar interneto, o rankraščių katalogai yra pateikti europietiškomis kalbomis.
Dar blogiau tai, kad Europos mokslininkai monopolizavo Etiopijos studijų lauką: jie gamina Etiopijos rankraščiais paremtas knygas, enciklopedijas ir skaitmeninius archyvus ir daro tai beveik išskirtinai tik europietiškomis kalbomis. Jų indėlis Vakarų mokslui yra nepaneigiamas. Tačiau Kebede teigia, kad vienas iš žalingų orientalistinės literatūros poveikių yra semitizacijos tezė, t. y. idėja, kad Etiopijos civilizacija prasidėjo kartu su kolonistų iš Artimųjų Rytų atvykimu.
Laikyti juos institucijose yra tas pats, kas laikyti gyvus kūnus kapuose.
Tokie orientalistai kaip Ludolphas Etiopijos rašymo sistemos, žemės ūkio, literatūros ir civilizacijos ištakas priskyrė pietų Arabijos kolonistų atvykimui. Pavyzdžiui, versdamas „Kebra Nagast“*** E. A. W. Budge’as rašė: „Semitai juos [prigimtinius etiopus] laikė laukiniais negrais, ir išmokė juos civilizacijos ir kultūros, ir visų raštų, kuriais paremta visa jų literatūra.“ Christianas Dillmanas rašė, kad „abisiniečiai skaitmenų ženklus pasiskolino iš graikų“. Šiems orientalistinių mokslininkų požiūriams yra prieštaraujama. Pavyzdžiui, vienas žymiausių semitinių kalbų tyrinėtojų prof. Ephraimas Isaacas arabiškų Etiopijos civilizacijos ištakų tezę laiko „hėgeliška, eurocentristine filofosine istorijos perspektyva“.
Prof. Isaacas parodo, jog yra istorinių, archeologinių ir lingvistinių įrodymų, jog Etiopija buvo žymiai labiau pažengusi už pietų Arabiją dar nuo priešistorinių laikų. Įvairūs etiopų šaltiniai, įskaitant „Kebra Nagast“, istoriko Asreso Yenesewo ir Etiopijos lingvisto Girma Demeke darbai pateikia įrodymų, jog Etiopijos civilizacija bei kalbos yra vietinės, prigimtinės.
Episteminis semitizacijos tezės smurtas glūdi tame, kaip ši eurocentristinė ideologinė konstrukcija yra dominuojantis naratyvas Etiopijos istorijos ir švietimo sistemos srityje. Priešingai vietiniam požiūriui, orientalistinį požiūrį remia stiprios institucinės jėgos tiek pačioje Etiopijoje, tiek užsienyje. Dėl vietinio kolonializmo, vietos elitų valdomos galios sistemos panaudojant kolonijines idėjas ir praktikas, Etiopijos švietimo sistema yra Vakarų mokymo programos imitacija; dalykai dėstomi anglų kalba nuo pat vidurinės mokyklos. Moksleiviai apie Vakarus mokomi daugiau nei apie pačią Etiopiją. Tik eurocentristinė Etiopijos rankraščių interpretacija yra laikoma moksline ir objektyvia.
Tokie dalykai, kaip rankraščiai, laikomi Vakarų institucijose, nėra mirę praeities artefaktai, kuriuos reikėtų saugoti vardan gerovės. Jie yra gyvi žinių šaltiniai, kuriuos reikia panaudoti jiems skirtuose kontekstuose. Vietiniai Etiopijos mokslininkai negali tyrinėti senovės ir viduramžių Etiopijos – tam jie turi keliauti ir gauti prieigą prie Vakarų institucijų. Toks prieinamumo ir išteklių trūkumas pavertė Etiopiją tyrinėjančius europiečius praktiškai vieninteliais žinių apie Etiopijos istoriją bei kultūrą kūrėjais. Čia matome, kaip veikia episteminis smurtas.
Vakarų turima žinių gamybos kontrolė daro žalingą poveikį – jos pagalba išrandamos naujos tapatybės, subjektyvumai ir istorijos turi realų poveikį Afrikos žmonių gyvenimams. Tokiu būdu, etiopai ir žmonės visoje Afrikoje internalizuoja Vakarų pateikiamą supratimą apie juos pačius bei jų istoriją kaip primityvią ir reikalaujančią vystymosi ar intervencijos iš išorės. Afrikos intelektualinis ir kultūrinis paveldas – tie gyvi kūnai, užrakinti kapuose – privalo grįžti į pačių afrikiečių rankas.
* Abisinija – ankstesnis imperijos pavadinimas (vėliau tapo Etiopijos imperija). (vert. past.)
** Birana – Etiopijos ortodoksų maldaknygė. (vert. past.)
*** „Kebra Nagast“, liet. „Karalių šlovė“, yra XIV a. Ge’ez kalba parašytas tekstas, kurį Etiopijos krikščionys laiko šventu.
Adaptuota iš: „Holding Living Bodies in Graveyards: The Violence of Keeping Ethiopian Manuscripts in Western Institutions“ (M/C Journal)
Teksto autorius Yirga Gelaw Woldeyes yra Australijos Curtino universiteto Žmogaus teisių švietimo centro dėstytojas. Jo knyga „Native Colonialism: Education and the Economy of Violence against Traditions in Ethiopia“ (Vietinis kolonializmas: Švietimas ir smurto ekonomika prieš tradicijas Etiopijoje) pasirodė 2017 m.
Teksto originalas publikuotas portale „Africa Is a Country“ 2021 m. sausio mėn. Teksto vertimą parengė Vystomojo bendradarbiavimo platforma. „Afrikos dienos – 2021“
