Pasidairyti nuo apžvalgos bokšto
Krekenavos regioniniame parke prie lankytojų centro į dangų šauna 25 m aukščio apžvalgos bokštas. Nuo į DNR grandinę panašaus statinio viršuje esančios apžvalgos aikštelės, iki kurios veda 125 laipteliai, atsiveria kvapą gniaužianti panorama. Tai – Nevėžio senslėnis su senvagėmis. Giedrą dieną iš apžvalgos bokšto galima matyti maždaug 10 km spinduliu.
Prieš 12–13 tūkst. metų, kai iš dabartinės Lietuvos teritorijos traukėsi paskutinis ledynas, jo tirpsmo vandenys išgraužė apie 1 km pločio ir 15–20 m gylio lovio pavidalo upės slėnį. Dabar jo dugnu teka Nevėžis. Iki kol susitinka su Nemunu, jis vingiuoja 209 km lyguma ir kas kilometrą vidutinis nuolydis nukrinta vos 35 cm, tad upė ieško sau lengvesnio grunto, kur galėtų prasigraužti, darydama dideles bei plačias kilpas, kitaip vadinamas meandras.
Potvynių metu, kai upės vanduo pakyla, jis praranda meandros sąsmauką, ir vanduo pradeda tekėti nauja vaga.
„Birželio mėnesį, prieš pat Jonines, užėjusios liūtys taip pripildė upę, jog ji išsiliejo iš savo vagos. Tada čia vanduo buvo apsėmęs didžiąją dalį pievų, todėl žemiau bokšto esantis slėnis užsipildė vandeniu ir atrodė tarsi marios. Ne tik šalia pontoninio liepto įrengtas suoliukas atsirado po vandeniu, tačiau ir Krekenavos regioninio parko ženklas, esantis prie upės ir plaukiantiems baidarėmis nurodantis vietovę. Vasarą kitas vandens poplūdis pasijuto kuomet po didžiulės audros ir liūties Panevėžyje vanduo suardė užtvanką“, – sako Krekenavos regioniniame parko Lankytojų centro administratorė Irma Kriščiūnienė.
Ir iš tiesų, kol nebuvo užtvankos ties Panevėžiu, Nevėžis kartais taip patvindavo, kad apsemdavo ne tik slėnį, bet ir šalia esančią Krekenavą. Per didžiausius potvynius 1952 m. ir 1958 m. miestelio žmonėms gatvėmis teko valtimis irstytis. To laiko nuotraukas galite pamatyti Lankytojų centre.
Štai tokiais atvejais upė labiausiai sau graužiasi naujas vagas.
Iš viršaus kilpos atrodo kaip pasagėlės, bet laikui bėgant jos bei upės vagos pralaida užanka ir susiformuoja nedidelis ežerėlis.
Nevėžis kartais taip patvindavo, kad apsemdavo ne tik slėnį, bet ir šalia esančią Krekenavą.
Senvagei susidaryti reikia labai daug laiko, – ne vieno dešimtmečio. Ten, kur yra posūkio „pilvas“ – vanduo ardo krantą, o į priešingą pusę – nešamos sąnašos ir ten krantas didėja. Vingiai didėja.
Žmogus per savo gyvenimą gali to nė nepastebėti, tačiau tai puikiai pavaizduota Krekenavos regioninio parko Lankytojų centre įrengtoje ekspozicijoje, kuri yra prie apžvalgos bokšto. Beje, čia gausite informacijos ne tik apie Krekenavos regioninio parko gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, bet ir lankymo bei poilsiavimo galimybes. Čia galima pasiimti lankstinuką su parko žemėlapiu bei užsisakyti ekskursijų gido ar žygio vadovo paslaugas.
Senvagių gausu, bet...
Lietuvoje senvagių gausu, sakoma, kad yra apie 1300, bet tiksliai suskaičiuoti neįmanoma, nes senvagės judrios, – tai atsiranda, tai – dingsta, vasarą neretai išdžiūsta, bet prisipildo potvynių metu. Be to, daugiau kaip pusė Lietuvos senvagių ežerėlių mažyčiai, – mažesni nei 0,5 ha, tad bendras senvaginių ežerėlių plotas tesudaro vos pusę procento visų Lietuvos ežerų ploto.
Nevėžio senslėnis – didžiausia ne tik parko, bet ir visos Vidurio Lietuvos žemumos vertybė. Kodėl? Ogi todėl, kad slėnis mažai paliestas žmogaus ūkinės veiklos, čia nearta, nesėta, išlikęs natūralus kraštovaizdis – upės vingiai, senvagės. Taip pat čia plyti į „Natura 2000“ tinklą įtrauktos natūralios pievos. Be to, slėnis sėte nusėtas senvagėmis, – vos 30 km upės ruože, kuris patenka į parko teritoriją, jų yra daugiau kaip 100. Palei vieną iš jų, pasagos formos senvagę, vingiuoja Nevėžio upės slėnio pažintinis takas.
Nevėžio senslėnis – didžiausia ne tik parko, bet ir visos Vidurio Lietuvos žemumos vertybė.
Jo ilgis – 1,6 km. Taką nesunkiai rasite pasukę pietų kryptimi, nuo Krekenavos apie 2 km. Tako vietą nurodo dešinėje esantis kelio ženklas „Pažintinis takas“. Juo eiti gali visi – ir dideli, ir maži, tik gal judėjimo negalią turintiems bus sunkiau išvažiuoti su vežimėliais, bet su vaikiškais vežimėliais tikrai neturėsite rūpesčių. Vietomis takas natūralaus grunto, kitur – pievos takelis, drėgnose vietose įrengti mediniai takai.
Šis takas – vienas įspūdingiausių takų Lietuvoje, kuriuo pasivaikščioti verta visais metų laikais: miegantis sniego pataluose žiemą, aidintis migruojančių paukščių kleketavimu pavasarį, kupinas žalumos ir gyvybės vasarą, alsuojantis ramybe rudenį.
Tiesa, pavasarį, potvynio metu, į taką gali tekti tik pasižiūrėti, mat visą senslėnį būna užpylęs potvynio vanduo. Tačiau ir tai ne bėda: tako pradžioje įrengtas 6 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Nuo jo, pasak I.Kriščiūnienės galite apžvelgti ypatingiausią vertybę – natūralų upės slėnį su gausybe senvagių ir jas supančių pievų, kur yra daugybė vertingų vandens ir pievų gyvūnų bei augalų buveinių. Šiame slėnyje esančių natūralių buveinių apsaugai įsteigta „Natura 2000“ teritorija „Nevėžio vidurupio slėnis“.
Ypatinga ekosistema
Pavasarį, kai slėnis virsta dideliu ežeru, jame apsistoja daug vandens paukščių. Tarp jų galima išvysti ir saugomų rūšių: mažąsias žuvėdras, didžiuosius dančiasnapius, baltuosius garnius, jūrinius erelius, žuvininkus, šaukštasnapes antis ir kt.
Potvyniui atslūgus slėniu nuskamba į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų griežlių, švygždų ir kitų sparnuočių balsai. Yra čia ir keturkojų – dantis į medžius galanda bebrai.
Kaip minėta, kai kurios senvagės jungiasi su upe, kitos – virtusios mažučiais ežerėliais, kurie sausringu metu išdžiūsta. Ten, kur telkšo ežeriukai, yra savita augalija ir gyvūnija – visai kitokia negu tekančiame vandenyje. Pavyzdžiui, yra senvagių, kuriose auga keisti augalai – alijošiniai aštriai. Pavasarį jie vienu metu iškyla į vandens paviršių ir plūduriuoja šaknimis niekur neprisitvirtinę, žydi, brandina sėklas, o rudenėjant vėl visi nugrimzta ant dugno. Tik ant šio augalo kiaušinėlius deda žalieji laumžirgiai. Tarpsta čia ir lūgnės, mažažiedės lelijos bei daugybė kitų augalų.
Užliejamos aliuvinėse pievos, kurios dar vadinamos lankomis, yra ypatingos, nes jos periodiškai užliejamos ir pratutinamos maisto medžiagomis, kurias atneša potvynių vanduo. Ant sąnašų formuojasi salpos, kurios vėliau apauga žolynais. Auga čia vešlūs aukštaūgiai žolynai – vingiorykštės, dryžučiai, pašiaušėliai ir daugybė kitų žydinčių ir nežydinčių žolynų. Anksčiau šios pievos buvo ganomos ir šienaujamos, o dabar čia šeimininkauja tik gamta. Užtat galime pasidžiaugti ypatingomis augalų ir gyvūnų buveinėmis.
Anksčiau šios pievos buvo ganomos ir šienaujamos, o dabar čia šeimininkauja tik gamta.
Nevėžio upės slėnio pažintinis takas priklauso Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustiniui, kuris užima 2496,3 ha plotą. Čia galite pamatyti ne tik gamtos įdomybių, bet ir kultūros paveldo vertybių – buvusių dvarų sodybas, Bakainių piliakalnį ir kapinyną, Burvelių alkakalnį, Barinės kapinyną, J.Tumo–Vaižganto sodybą ir Ustronės knygnešių muziejų.
