Kur pažvelgsi – visur žalia
Kai, pasak legendos, kunigaikštis Utenis kūrė Uteną, jis tokių sąsajų nė nesapnavo. Tiesa, senoji Utena buvo Narkūnų piliakalnių papėdėje – slėnyje, į kurį suteka Vieša, Krašuona, Rašė ir Utenėlė. Karaliui Mindaugui 1261 m. laiške paminėjus ten stovėjusią medinę pilį, laiško data tapo oficialia Utenos gimimo diena. Tas laiškas anaiptol nebuvo smagus – juo Mindaugas kalavijuočių ordinui perleido Utten žemes. Lemtingoji data įamžinta prie Vyžuonos upelio pastatytame dideliame akmenyje su iškalta pasaga. Žvaigždė šalia simbolizuoja laimę – gal todėl Utena laikoma laimingiausiu Lietuvos miestu.
Sukdama pro akmenį, akimis paglostau slėnyje plytintį Vyžuonos parką. Erdvus, žalias plotas, kurio viduriu teka Vyžuonos upelė. Uteniškiams pasisekė – trys ežerai ir keturi parkai mieste. Žingsniuoju palei upę, nepastebėdama kaip Vyžuonos parkas susijungia su Miesto sodu ir laipteliai užveda mane aukštyn, prie pagrindinės Basanavičiaus gatvės. Kartu su Dauniškio ir Krašuonos parkais žalioji zona driekiasi per visą Uteną – kone kiekvieną miesto pakraštį gali pasiekti sukultūrintais gamtos takeliais. Ne veltui Utenos parkai 2014 m. apdovanoti Europos Komisijos prizu.
Fontanų istorijos Utenio aikštėje
Po kelių akimirkų atsiduriu Utenio aikštėje – ten, kur kryžiuočiams XV a. sunaikinus medinę Narkūnų pilį, išdygo naujoji Utenos gyvenvietė. Miestas „pasislinko“ nedaug – tik kelis kilometrus į šiaurės rytus. Šioje vietoje namus ėmė statytis pirkliai ir amatininkai, XV a. atsirado dvaras, o XVI a. jau buvo ir bažnyčia.
Užmačiusi laisvą suoliuką priešais šokančius Utenio aikštės fontanus, sėdu pasižvalgyti aplink. Čia – Utenos senamiesčio širdis, kur galima apžiūrėti seniausius pastatus. Kadaise aikštėje vykdavo dideli turgūs, į kuriuos suvažiuodavo minios žmonių iš tolimesnių apylinkių, o XIX a. pagausėjus gyventojų, aplink aikštę ėmė kurtis atskiri kvartalai.
Prie šokančių fontanų smagu ir pasvajoti – mintyse šoktelėjusi kartu atsiduriu seniausiame aikštės pastate įsikūrusiame Utenos kraštotyros muziejuje. Dar šuolis, ir aš jau prie Savivaldybės, kitas – ir prieš akis išdygsta lauko dailės galerija su saulėje blizgančiais stiklais. Tik šuolis skiria fontanus nuo Civilinės metrikacijos skyriaus, o pasišokėjusi iš visų jėgų, turbūt išvysčiau net Utenos dvarą, tačiau to neprireikia, nes jau kylu nuo suoliuko ir suku link jo. XX a. pastatytuose raudonų plytų rūmuose dabar įsikūrusi Saulės gimnazija.
Pašto keliu kaukšėjo kanopos
Nuklydusi per toli, vėl grįžtu į centrą. Atsiduriu prie Universalinės parduotuvės, kur irgi trykšta fontanas – negausus, miniatiūrinis. Kad atsisėdus prie jo smagu mėgautis saule geriausiai žino katės ir močiutės. Pasirėmusi fontano borto, darsyk pažvelgiu gatvės pusėn ir mintimis nuskriejusi beveik du šimtmečius atgal, išvystu istoriniu Sankt Peterburgas–Varšuva traktu riedančius pašto diližanus ir lėtai linguojančias prabangias karietas, lydimas raitelių tviskančiais pentinais.
Išgirstu net botago kirčius ir kanopų caksėjimą suplūkto žvyro grindiniu... Visai čia pat – Senoji Utenos pašto stotis. Pasak Utenos turizmo informacijos centro direktorės Rasos Jasinevičienės, jį ne vienas atvykėlis supainioja su rūmais. Dabar čia įsikūręs Meno mokyklos Dailės skyrius.
Grojančio fontano šokiai
Galėčiau sukti link netoliese telkšančio Vyžuonaičio ežero, bet suku link kito – Dauniškio ežero, nes jame kaip tik smaginasi grojantis fontanas. Šiltuoju metų laiku jis kasdien užgroja vidurdienį, o kai užgroja, purslai sušvinta lyg vaivorykštė. Šią brangią ir spalvingą dovaną Utena gavo 750-ųjų miesto įkūrimo metinių proga 2011 metais. Ežere plaukiojančios gulbės, antys ir narai greit susigyveno su nauju kaimynu: giedromis dienomis suka ratus aplink, susiliedami į vienumą su vandenyje atsispindinčiais pūkiniais debesėliais.
Savaitgalių vakarais vandens spektaklis trunka ilgiausiai ir būna spalvingiausias – fontanas piešia lazerių projekcijas danguje ir ežero paviršiuje muzikai netylant visą pusvalandį. Praleidai spektaklį – ne bėda, nes fontano dramą galima užsisakyti bet kada trumposiomis SMS žinutėmis.
Krankliai, paplūdimiai ir tinginiai
Ežero krante žaliuojančiu Dauniškio parku traukiu link Kultūros centro. Prie takelių žydi krūmai, linksta pinavijų galvos. Galėčiau eiti ir lygiagrečiai nusidriekusia Aušros gatve, bet parkas man patinka dėl čia gyvenančių varnų, kranklių ir kovų. Žiemą ir vasarą virš galvos girdėti ta pati pušų vainikuose besisūpuojanti melodija. Dažnai tyčia einu pro parką paklausyti. Tiesa, pro labiausiai karksinčius medžius derėtų vaikščioti atsargiai.
Karštomis dienomis prie ežero sutiksi daug žmonių: tėvai trypčioja ant žolyte nuklotų paplūdimių, vaikai mirksta vandenyje. Dugnas smėlėtas, atabradas ilgas. Šis ežeras masina tingiausius saulės ir maudynių mėgėjus, nes telkšo pačiame centre, patogiu atstumu veik nuo visų rajonų. Vos už pusantro kilometro nuo jo nutolęs Vyžuonaičio ežeras karštą dieną irgi apgultas nuo ryto iki vakaro. Trečiasis ežeras, dar vadinamas Klovinių užtvanka, kiek toliau – nueiti reikia pusvalandžio, nors nuvažiuoti – vos penkių minučių. Nuo Dauniškio ežero iki jo trys kilometrai, tik į priešingą pusę.
Kai Dauniškio paplūdimiai apgulti, ramybę galima rasti ant Partizanų kalnelio, prie krante baltuojančios Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės koplyčios. Vėsu, ošia pušų vainikai, girgžda kamienai, kvepia sakais. Nuo apsamanojusių akmenų laiptelių dvelkia drėgme ir kerpėmis. Kitas pasaulis, kur pasivaikščioti tarp paminklų ateina ieškantys vienumos. Šią vietą, kaip ir paplūdimėlius, fontanus bei poilsio vietas jungia aplink ežerą nutiestas pėsčiųjų takas su suoliukais. Žingsniuodami juo prieisite net pagarsėjusį anksčiau Bono priklausiusį prekybos centrą. Apie jį daugiau skaitykite čia: U2 lyderis meta verslą Lietuvoje: supyko dėl mokesčių
Švenčių trikampis
Dar vieni fontanai „šoka“ prie Kultūros centro. Pasukusi Aušros gatvės link, iš tolo išvystu keletą ant šaligatvio šokinėjančių vaikų, o priartėjusi pamatau ir fontanėlius. Vėjui papūtus nuo ežero, prie jų girdėti ir „Didžiojo brolio“ iš Dauniškio ežero programa. Girdėti ir kranklių melodijos. Sėdusi ant betoninės kaladėlės, atsiremiu į betoninį rutulį dar truputį jų pasiklausyti.
Šalia fontanų įrengtą lauko sceną vasarą supa žydinčių gėlių darželiai. Čia ir visame plote nuo ežero iki Kultūros centro, dažnai vyksta koncertai ir kitokie renginiai. Didžiausi – Kalėdos, Velykos ir miesto šventė rugsėjo mėnesį. Aušros gatvė uždaroma, nes abiejose jos pusėse prekystalius susistato maisto ir suvenyrų pardavėjai, o minios zuja pirmyn atgal nuo ryto iki vakaro.
Žvelgiant nuo fontanų, akį kliudo iš abiejų pusių įstiklintoje sienos nišoje įkurdinta lauko dailės galerija, kurioje išdėstyti uteniškių ir kitų Lietuvos menininkų darbai. Dar labiau dėmesį traukia prieš keletą metų buvusiame kino teatre „Taurapilis“ įsikūręs Meno industrijų centras. Šiuolaikinis dizainas, daug medžio, tinko, stiklo. Tai erdvės pradedantiems Utenos krašto verslininkams ir menininkams. Viduje įrengtos parodų, konferencijų ir koncertų salės, kino teatras. Čia įsikūręs ir Utenos Turizmo informacijos centro filialas, kurio pagrindinis biuras – buvusioje geležinkelio stotyje, prie kelio į Vilnių. Ten pat galima aplankyti ir Laisvės kovų muziejų, bet iki jo kojos nebeneša. Verčiau suku ton pusėn, iš kur sekmadieniais girdėti skambantys varpai. Uteniškiai pasakytų, kad į „Maximą“, ir būtų teisūs…
Duetas prie Vyžuonos parko
Su bažnyčiomis Utenai nesisekė – kelios pirmosios medinės sudegė, ir tik 1882–1884 m. miesto centre iškilo Kristaus žengimo į dangų mūrinė bažnyčia. Jos varpų aidas sekmadieniais girdėti visur aplink Utenio aikštę. Naujoji Dievo Apvaizdos bažnyčia, kurios varpus sekmadieniais girdi kita pusė miesto, iškilo tik šiame tūkstantmetyje.
Numatytame statybos plote ilgai niekas nevyko, tik kai „Maxima“ suderėjo pastatyti bažnyčią mainais už plotą šalia, darbai ėmė rūkti kaip iš pypkės. Puiki vieta, geras duetas: iš mišių – į parduotuvę, iš parduotuvės – į mišias. Išalkai per ilgą pamokslą – gali nubėgti barankų ir vėl grįžti į suolą kunigui nespėjus nė minties užbaigti. Kramsnojant trupinius smagu apžiūrėti ir vieną didžiausių naujosios bažnyčios vertybių – Kazimiero Morkūno erdvinius vitražus languose.
Paparčio žiedas
Atokiau esantį Klovinių ežerą išvystu tik kitą dieną. Šalia jo trykštantis fontanas – lyg išdykėlis, įšokęs į Rašės upelį pasislėpti. Prieš keletą metų jis įsitaisė kaip tik ten, kur uteniškiai, susėdę pievoje, švęsdavo Jonines. Slėnyje daug metų skambėdavo dainos ir užkalbėjimai, liepsnodavo Joninių laužai. Galiausiai lyg paparčio žiedas čia išdygo fontanas.
Pokštininkas fontanas pasitinka sodriu ošimu, lyg būtų dešimtkart didesnis. Kad garsą skleidžia kitoje takelio pusėje nuo betoninės sienos krintanti užtvankos srovė, suprasi tik užlipęs ant tiltelio. Palypėti verta ir dėl vaizdo: karpyti krantai, vienur geltonuojantys paplūdimėliais, kitur užsitraukę pušų garbanomis, išduoda, kodėl šį vandens telkinį daugelis vadina ežeru.
Nuo kaitros slepiuosi po pušų vainikais, kur pasislėpęs ir Vestuvių kalnas. Ant jo ratelį trypia daugiau nei dešimt medinių skulptūrų: bernas rankose laiko armoniką, diedas griežia smuiku, plačialūpė moteriškė išsižiojusi traukia dainą. Keleto tautodailės meistrų 1987 m. sukurtus ąžuolinius stogastulpius, vaizduojančius vestuvių apeigas ir jų dalyvius, 2011 m. atnaujino tautodailininkas Pranas Kaziūnas.
Pušynėlis nuo kaitros negelbėja, prieš grįžtant į miestą tenka šokti į ežerą atsivėsinti. Gerai, kad ne visi paplūdimiai pliki. Dalis šešėlyje, po medžiais. Traukiu prie didžiausio laisvo medžio ir ilgai negaišusi brendu į vandenį. Kai vėsa užlieja perkaitusią galvą, mintys praskaidrėja. Tikrai gerai gyventi žaliame mieste.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Utenos turizmo informacijos centru.
