Laisvos formos laiške G.Steikūnaitė 15min skaitytojams pasakoja apie Palestiną – vis dar mums ganėtinai svetimą ir mažai pažinią šalį. Autorė savo knygą pristatė š.m. „Knygų mugėje“.
Svarstantiems aplankyti Palestiną, G.Steikūnaitė pristato lankytinas šalies vietas bei galimus keliavimo būdus, priklausomai nuo keliautojo tipo, atostogų vizijos bei noro pažinti šalį.
Be to, autorė dalijasi ją sužavėjusiais kino, literatūros ir muzikos darbais, kurių autoriai yra kilę iš šio krašto.
Toliau tęsiame autorės laišką:
„....čia – žemiausias sausumos taškas pagal jūros lygį pasaulyje. Pamirškite tas negatyvias nuotrupas, kurias jums apie Palestiną pasakoja žiniasklaida, ir atsimerkite.
Atsakingam miestų klajūnui…
...Būtina plačiau pasidomėti tikrąja krašto istorija ir kritiškai vertinti oficialiąsias versijas. Taip pat – žiūrėti atvira širdimi ir nuoširdžia sąžine. Trumpai apie pagrindinius istorinės Palestinos miestus:
Jeruzalė: Palestinos sostinė, okupuota.
Jafa, Haifa, Aka: Istoriniai Palestinos uostai. Jūrinė padėtis lėmė, kad Palestina buvo vienas pagrindinių prekinių karavanų tarp Azijos ir Europos kelių. Jafa ir Haifa buvo kultūriniai centrai su šimtais laikraščių, teatrais, menu, literatūra. Akos jaunuoliai mėgsta šokinėti nuo keliolikos metrų aukščio akmeninės sienos tiesiai į jūrą.
Gaza: Taip pat istorinis uostas, šiandien egzistuojantis visiškos blokados sąlygomis. Didelė dalis dviejų milijonų Gazos gyventojų yra 1948 ir 1967 m. tremtiniai.
Hebronas (Al-Chalilis): Ekonomikos centras, miestas-vaiduoklis. Pačioje jo širdyje nelegaliai įsikūrė keli šimtai ideologiškai ekstremalių Izraelio kolonistų, kuriuos saugo keli tūkstančiai kareivių. Vietiniai palestiniečiai priversti gyventi nuolatinėje įtampoje ir smurto rizikoje, nes kolonistai už savo kasdienius nusikaltimus nėra baudžiami. Nepaisant to, Hebronas turi nuostabų senamiestį ir itin nagingus, darbščius, kūrybingus žmones.
Nablusas: Dėl savo panašumo į Sirijos sostinę meiliai vadinamas „Mažuoju Damasku“: sako, jų gatvelės, architektūra, amatai, saldumynai tokie patys. Nabluso senamiestis yra vienas įstabiausių visame krašte.
Jerichas: Teigiama, seniausias nuolatos apgyvendintas miestas pasaulyje: jam yra daugiau nei 10 tūkst. metų. Karštas ir drėgnas Jericho klimatas leidžia auginti bananus ir datules, įvairius kitus vaisius ir daržoves. Žiemą pasišildyti atvyksta turtingos palestiniečių šeimos iš šaltesnių vietovių.
Nazaretas: Didžiausias palestiniečių miestas dabartinėje Izraelio teritorijoje.
Tiberijas: Šio kadaise tykaus žvejų kaimelio krantus skalauja Tiberijo ežeras, dar žinomas Galilėjos jūros vardu. Gyventojai ištremti 1948 m. Šiandien – į Palangą panašus kurortinis miestelis.
Ramala: Anuomet ramus pasiturinčių krikščionių miestukas, šiandien – biurokratų, užsienio NVO, „valstybinių“ institucijų štabas.
Smalsiam, aktyviam keliautojui...
...Veiklos yra daug ir prasmingos. Pirmiausia tai – politiniai turai, padėsiantys geriau suvokti dabartinę Palestinos situaciją ir istorines jos priežastis. Turus rasite ne oficialiuose turizmo informacijos centruose (šie pilnai kontroliuojami Izraelio, kuris suinteresuotas neleisti užsienio lankytojams gauti informacijos, kuri prieštarautų sionistinei, t. y. rasistinei ideologijai), o turizmo industrijos pakraščiuose.
Nepriklausomų palestiniečių organizacijų, užsiimančių alternatyviu turizmu, yra keletas (taip pat dirba daug puikiai angliškai kalbančių pavienių gidų). Tarp jų: Beit Sahūre įsikūrusi „Alternatyvaus turizmo grupė“ (Alternative Tourism Group), keliomis kalbomis išleidusi informatyvų gidą po šalį „Palestina ir palestiniečiai“ ir organizuojanti turus po Betliejų ir Hebroną bei apgyvendinimą palestiniečių namuose; organizacija „Aplankykite Palestiną“ (Visit Palestine), į kurią galima kreiptis bet kokiais su turizmu susijusiais klausimais – ji taip pat organizuoja turus po įvairius Palestinos miestus ir turi išsamų individualių sertifikuotų gidų sąrašą.
Jeruzalėje įsikūrę „Alternatyvūs turai“ (Alternative Tours) keliautojams siūlo politinius ir turistinius turus, o Al-Quds universiteto Palestinos studijų centras – istorinius-kultūrinius pasivaikščiojimus po Jeruzalę. O jei norite išties suprasti, kokio masto tragedija Palestinoje prasidėjo 1948 metais (ir tebesitęsia), siūlau prisijungti prie organizacijos „Zochrot“ vykdomų turų po Izraelio sunaikintas Palestinos gyvenvietes. Iš jų ištremtiems žmonėms – apie 700 tūkst. žmonių – grįžti į Tėvynę Izraelis neleidžia iki šiol.
Labai svarbi Palestinos kultūros dalis yra jos virtuvė. Falafeliai, humusas (avinžirnių užtepas), šavarma (mūsuose žinoma kaip kebabas) yra kasdienis greitas gatvės maistas, tačiau norint išmokti pasigaminti tradicinių patiekalų (ir kartu iš arčiau susipažinti su palestiniečių gyvenimu bei patirti legendinį jų svetingumą) verta sudalyvauti maisto ruošimo pamokoje.
Šias organizuoja Nabluso moterų organizacija „Orumo namai“ (arab. Beit al-Karama), Lėto maisto judėjimo (Slow Food) Palestinoje iniciatorė, ir Aidos tremtinių gyvenvietėje Betliejuje įsikūrusi „Nūr Moterų Įgalinimo Grupė“ (Noor Women’s Empowerment Group), kurios narės turi vaikų su negalia (beje, „Bukazine“ rasite būtent šių kursų metu gautus manų pyrago ir palestinietiškų balandėlių receptus).
palestinos kinas, kurį rekomenduoja G.Steikūnaitė
- „Šios jūros druska“ (Salt of this Sea), 2008 m., 104 min. ir „Kai tave pamačiau“ (When I Saw You), 2012 m., 98 min., rež. Annemarie JacirDrama apie fizinę ir psichologinę kelionę, kurioje susipina praeitis, dabartis ir ateitis.
- „Dieviška intervencija“ (Divine Intervention), 2002 m., 92 min. ir „Dar likęs laikas“ (The Time That Remains), 2009 m., 109 min., rež. Elia SuleimanSiurrealistinės juodosios komedijos. Filmai apdovanoti Kanuose.
- „Tarp mūsų“ (Bar bahar/In Between), rež. Maysaloun Hamoud, 2016 m., 96 min.Apie stereotipų laužymą, laisvę ir konservatyvumą, apie tris palestinietes Tel Avive.
Prisivalgius dera pasivaikščioti, o Palestinos gamta tam labai tinka. Pastaraisiais metais žygiai po kalvas ir slėnius Palestinoje labai išpopuliarėjo ir tarp vietinių, ir užsieniečių (vienas jų išleido knygą „Vaikščiojant po Palestiną“ (Walking Palestine), kurioje sudėjo 25 mėgstamiausius savo maršrutus).
Bene labiausiai išvystytas vaikščiojimo projektas yra „Abraomo kelias“ (Abraham Path), besidriekiantis ne tik Palestinoje, bet ir Sirijoje, Irake, Arabijos pusiasalyje. Keliautojui pateikiamos GPS koordinatės, išsamūs žemėlapiai, žemės reljefo pokyčiai, kultūrinis ir istorinis kiekvienos aplankomos vietovės kontekstas.
Žygiai gali trukti kelias valandas arba dienas, eiti galite individualiai arba su grupe ir gidu. Betliejaus organizacija „Siraž“ (Siraj) organizuoja ne tik ėjimo, bet ir dviračių žygius, „Žygiuok po Palestiną“ (Hike Palestine) – žygius po mažiau išvaikščiotas vietoves.
Jei į Palestiną vykstate spalio mėnesį, būtinai susiraskite šeimą, kuriai padėsite skinti alyvuoges. Ruduo – alyvuogių derliaus rinkimo metas, ekonomiškai pats svarbiausias laikas šioje tradicinėje žemdirbių visuomenėje. Kaip į mūsų bulviakasį čia privalu susirinkti visai šeimai ir artimiesiems.
Darbas prasideda anksti ryte, alyvuogės skinamos rankomis, renkamos nuo žemės arba šukuojamos nuo šakų specialiu grėbliuku. Darbo metu būtinos arbatos gėrimo pertraukėlės, per kurias užvalgoma tradicinės duonos su zataru (čiobrelių ir sezamo sėklų mišiniu). Vakare alyvuogių maišai vežami į artimiausią kaimą, jame spaudžiamas aukščiausios kokybės alyvuogių aliejus. Šviežias jis tamsiai žalios spalvos, litras turguje kainuoja apie šešis eurus.
palestinos literatūra, kurią rekomenduoja G.Steikūnaitė
- Ghassan Kanafani, „Vyrai saulėje“ (Men in the Sun) yra palestiniečių literatūros klasika
- Susan Abulhalwa, „Rytai Dženine“ (Mornings in Jenin) – itin didžiulio populiarumo pasaulyje sulaukęs romanas, pasakojantis vienos Palestinos šeimos istoriją.
- Vieno įtakingiausių šiuolaikinių Palestinos poetų Mahmoud Darwish poezija. „Sielai nėra nieko sunkesnio už išgaruojančių svajonių kvapą“ – poetas.
Savanoriai darbininkai iš užsienio taip pat padeda apsaugoti Izraelio kariuomenės ir nelegalių kolonistų kamuojamus palestiniečius ūkininkus, ypač skinant alyvuoges nuo medžių, šalia kurių Izraelis pastatė savo betoninį monstrą – Apartheido sieną. Savanorius kuruoja įvairios organizacijos, tarp jų – Betliejaus „Šventosios žemės fondas“ (Holy Land Trust) ir Dženino „Kanaano sąžininga prekyba“ (Canaan Fair Trade).
Palestinoje gausu ne tik archeologinių lobių, bet ir kultūrinių festivalių. Pavyzdžiui, pavasarį vyksta šiuolaikinio šokio, vasarą – tarptautinis muzikos ir šokio, koralinės muzikos festivaliai, miestų šventės, rudenį – cirko festivalis ir alaus šventė, kas dvejus metus – „Qalandiya International“ šiuolaikinio meno bienalė. Kai kurie kaimeliai taip pat rengia daržovėms, kuriomis jų vietovė garsėja, skirtus festivalius (pvz., Batire švenčiami baklažanai, Arte – salotos).
Piligrimui...
...Svarbiausia, žinoma, Jeruzalė. Trys didžiosios monoteistinės religijos šį miestą laiko šventu (o ir visa Palestina žinoma kaip Šventoji Žemė – tik jai ši etiketė atnešė daugiau tragedijų nei džiaugsmo). Jeruzalės senamiestyje beveik kiekvienas kampas mena kokį nors religinį pasakojimą. Čia, pagal krikščioniškąją tradiciją, Kristus nukryžiuotas ir prisikėlė iš mirusiųjų; čia, pasak islamo, pranašas Muchamedas susitikęs su dievu; čia, anot judaizmo, stovėjusi judėjų šventovė. Krikščionims svarbiausia mieste yra Kristaus kapo bazilika, musulmonams – Al-Aksos mečetė ir Akmens Kupolo šventovė (ši, beje, yra ir Jeruzalės simbolis).
Senamiestis padalytas į keturis rajonėlius: musulmonų, krikščionių, armėnų ir žydų. Prieš pusšimtį metų dar buvo ir Marokiečių kvartalas, tačiau 1967 m. Izraeliui okupavus miestą jis buvo nugriautas, gyventojai išvyti, o jo vietoje išlieta aikštė. Toji, priešais Raudų sieną.
Išvaikščioję Jeruzalę, užsukite į Betliejų. Jis vos 5 km į pietus, tačiau už Apartheido sienos, kurią Izraelis, nepaisydamas Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo nugriauti, vis dar stato. Į Betliejų nuo Damasko vartų už pusantro euro veža autobusas, kelionė trunka maždaug valandą (Izraelio kariniame patikros punkte sustosite tik grįždami į Jeruzalę).
Betliejuje ir kaimyniniuose Beit Sahūro ir Beit Džalos miestukuose gausu krikščionybei svarbių vietovių, pati žymiausia iš jų, žinoma, yra Kristaus gimimo bažnyčia. Priešais ją, užu centrinės Mandžero (Ėdžių/Prakartėlės) aikštės, maldai iš mečetės bokšto kviečia imamas. Aikštėje gruodį uždegama Kalėdų eglė, papuošta Palestinos nacionalinės vėliavos spalvų žaisliukais.
palestinos muzika, kurią rekomenduoja G.Steikūnaitė
- Le Trio Joubran – Tradicinio arabiško instrumento oud meistrai, trys broliai iš Nazareto.
- Samer Jaradat – Įvairūs prodiuserio projektai pristato muzikinius Palestinos talentus.
- 47SOUL – Sintezatoriai, hipnotinės gitarų linijos ir dainų tekstai arabų/anglų kalbomis, šaukiantys laisvės bei lygybės.
Kristaus kelionė tęsiasi istorinės Palestinos šiaurėje, Galilėjos regione (dabartinė Izraelio teritorija): Nazarete bei aplink Tiberijo ežerą. Tai jo paviršiumi, pasak krikščioniškosios tradicijos, Jėzus vaikščiojęs; tai šio ežero žvejai tapę jo pirmaisiais mokiniais. Ežerą galima apvažiuoti dviračiais (apie 60 km), pakeliui aplankant Biblijoje minimus Tabhos ir Kapernaumo kaimelius. Nazarete Apreiškimo bažnyčia yra viena didžiausių visame regione.
Nuoširdus piligrimas privalo žinoti, kad Palestinoje per amžius sugyveno įvairiausių religijų ir jų atmainų išpažinėjai. Jeruzalės senoliai man yra pasakoję, kad anksčiau, prieš įsikuriant Izraeliui ir pradedant viešai meluoti apie neva vykstantį „religijų karą“, jokių kivirčų dėl religijos nebuvę. Sako, kad, norėjęs sužinoti kaimyno religiją, turėjai specialiai pasiklausti: niekam nebuvo svarbu, kokiais apdarais pasipuošęs ir iš kokios knygos meldiesi savo dievui. Tokios religinės įvairovės ženklų Palestinoje gausu ir šiandien (kaip ir tautinės: nuo siriakiškai – kalba, artima Jėzaus aramėjų kalbai – besimeldžiančių sirų ir per Turkijos vykdytą armėnų genocidą (1915-1917 m.) Palestinoje prieglobtį radusių armėnų iki domų – Artimųjų rytų čigonų ir Jeruzalės Afro-palestiniečių bendruomenės).
Seniausia pasaulyje religine grupe save tituluojantys samariečiai šiandien turi dvi gyvenvietes: pusė bendruomenės gyvena Holone prie Tel Avivo, likę – ant Džerizimo kalno (arab. Džabal a-Tur, Palaimintasis kalnas) prie Nabluso miesto. Ši kalva samariečiams yra švenčiausia vieta, šventesnė nei Jeruzalė. Kadaise samariečiai buvo didžiulė religinė grupė, šiandien jos narių belikę vos 800; tai – itin uždara bendruomenė, tapti jos nariu galima tik perėjus į samariečių tikėjimą.
Samariečiai turi tris pasus – Palestinos savivaldos, Jordanijos ir Izraelio ir kalba bent trimis kalbomis – senąja samariečių (ja parašyta jų šventoji knyga Tora), arabų ir hebrajų. Privilegijuota jų padėtis leidžia plėtoti įvairius verslus. Pavyzdžiui, samariečių gyvenvietėje ant Džerizimo kalno yra vienintelė tose apylinkėse alkoholio parduotuvė, jos lentynose aptikau kažkurio stipriojo lietuviško gėrimo ir pirkėjų čia niekad netrūksta.
Į šiaurę nuo Ramalos, palei Deir Gasanės miestelį (iš jo kilęs garsus palestiniečių rašytojas ir poetas tremtinys Mouridas Bargutis), pavieniui išsimėtę balkšvo akmens, vieno kambarėlio pastatai su kupoliniais stogais. Tai – sufių šventovės, arabiškai žinomos kaip makam. Sufizmas yra mistinė religinė tradicija, Palestinoje plačiai paplitusi prieš maždaug tūkstantį metų.
Pasiekę dvasines aukštumas sufizmo mokytojai buvo itin gerbiami, užtat laidoti netoli mokyklų, kuriose padėdavo ieškantiems gyvenimo prasmės. Šventųjų kapai tapo piligriminių kelionių tikslu, čia ūkininkai melsdavo lietaus, šeimos – vaikų, piemenys – sveikatos gyvuliams. Šiandien makam palestiniečių dvasiniame gyvenime nebeužima tokios svarbios vietos, tačiau šventovės vis dar aptinkamos visoje Palestinos geografijoje. Turistai jas gali aplankyti sekdami Sufių takais.
Turistui-tinginiui...
…Dera pasilepinti tradicinėje turkiškoje pirtyje. Jos Palestinoje likusios nuo kraštą valdžiusios Osmanų imperijos laikų. Geriausios, sako, yra Nabluse – jos autentiškos, o štai Ramaloje kiek modernesnės. Reikia atminti, kad vyrams ir moterims įėjimas į pirtis leidžiamas skirtingomis savaitės dienomis. Masažai, kvapnūs aliejai, kaitinimasis garuose puikiai atpalaiduoja, o kainos laai padorios.
Pagulėti nieko neveikiant galima ir Viduržemio jūros paplūdimiuose arba Negyvojoje jūroje (tik čia reikės Izraeliui susimokėti 25 eurus už leidimą pabūti prie šio druskingo ežero – Izraelis kontroliuoja visas Palestinos pakrantes).
Keliautojo po Palestiną atmintinė
Ne viskas yra taip, kaip atrodo pasiskaičius masinės žiniasklaidos pranešimų. Dažnai viskas yra atvirkščiai.
Nebijokite: taikoje atvykęs svečias bus priimtas kaip šeimos narys. Palestiniečiai – vieni svetingiausių žmonių pasaulyje.
Pasisveikinti gatvėje patariama arabiškai: „Asaliamu-aleikum“ (Taikos jums) arba „Marchaba“ (Labas), padėkoti taip pat: „Šiukran“ (Ačiū).
Svarbu atminti: keliaudami po istorinę Palestiną naudojatės privilegija, kurios daugelis šio krašto gyventojų neturi.
Užsukti į pajūrį ar Jeruzalę jiems reikia specialaus Izraelio leidimo, kurį gauti labai sudėtinga, o ir jo prašant reikia nuryti savigarbą (įsivaizduokime analogišką situaciją: kelyje į Smiltynę ir prie visų įvažiavimų į Vilnių – kariniai patikros punktai, kuriuose Jūsų automobilį nuobodžiaujantis kareivis apsuka atgal ir dar pagrasina šausiantis, jei bandysite reikalauti būti įleisti į šį savo Tėvynės lopinėlį). Apsišarvavę fotoaparatu ir raudonu ES pasu Jūs keliaujate po okupuotą kraštą; tokios privilegijos to krašto žmonės neturi. Elkitės pagarbiai. Mes irgi tokioje situacijoje esame buvę. Pamenate?
Prieš keliaujant į Palestiną siūlau susipažinti su šiuolaikine krašto kultūra per kiną, literatūrą ir muziką. Ir būtinai perskaityti mano knygą „Palestina: Laisvė yra labai graži“!“
Daugiau apie Giedrę Steikūnaitę bei naujausius šios autorės tekstus rasite naujajame žurnale „Bukazinas“.