Originalų tekstą galite rasti čia.
Mano redaktorius pagaliau man atrašė. Per daugiau nei metus trukusį laisvai samdomos žurnalistės darbą Sirijoje aš pasigavau vidurių šiltinę ir buvau pašauta į kelį, tačiau jis visą tą laiką tylėjo. Visgi šį kartą mano redaktorius pažiūrėjo žinias ir pamanė, kad aš papuoliau tarp pagrobtų italų žurnalistų. Jis teatsiuntė man elektroninį laišką, kuriame parašė: „Ar negalėtum prisijungti prie ryšio ir papasakoti apie savo sulaikymą?“.
 |
| Javiero Manzano nuotrauka. |
Tą pačią dieną vakare aš grįžau į sukilėlių stovyklą, kuri įsikūrusi pačiame pragaro centre – Alepe. Alkana sėdėdama dulkėse ir persmelkta baimės, aš vyliausi tik draugiško žodžio bei šilto apkabinimo. Vietoje to radau tik dar vieną elektroninį laišką, atsiųstą Klaros, kuri leidžia atostogas mano namuose Italijoje. Ji jau atsiuntė man aštuonias „skubias“ žinutes. Šiandien ji ieško mano SPA leidimo, kad galėtų ten patekti nemokamai. Kitos žinutės panašios į šią: „Gražiai parašei šiandien. Taip pat gražiai, kaip savo knygoje iš Irako“. Deja, mano knyga buvo ne apie Iraką, o apie Kosovą.
Žmonės nuolat romantiškai įsivaizduoja laisvai samdomus rašytojus, kaip žurnalistus, kurie iškeitė pastovios algos užtikrintumą į laisvę rašyti apie tai, kas patinka ir jaudina. Bet mes nesame laisvi. Kaip tik – visiškai atvirkščiai. Vienintelė laisvai samdomo žurnalisto darbo galimybė buvo būtent ten, kur niekas nenori vykti, – Sirijoje. Ir tai netgi ne Alepas, o karo fronto linija, nes redaktoriai nori kraujo ir „bang-bang“.
Bandau rašyti apie islamistus ir jų ryšius visuomenės paslaugų sektoriuje, apie tikrąsias jų galios priežastis, kurios yra daug kartų sudėtingesnės nei fronto linijos apsišaudymai. Stengiuosi paaiškinti priežastis, o ne tik judėti ir liesti viską aplinkui. O atsakymą gaunu štai tokį: „Kas tai? Šeši tūkstančiai žodžių ir niekas nemirė?“.
 |
| Sirijos karys |
Tiesą sakant, aš tai turėjau suprasti daug anksčiau, kai redaktorius paprašė manęs parašyti apie Gazos ruožą, nes Gaza, „kaip visada“, ir tą kartą buvo bombarduojama. Gavau štai tokią žinutę: „Tu puikiai pažįsti Gazą. Kam rūpi, kad dabar esi Alepe, Sirijoje?“.
Iš tiesų, aš atsidūriau Sirijoje po to, kai pamačiau fotografo Alessio Romenzi nuotraukas žurnale „Time“. Jis prasmuko vandentiekio sistema į Homsą, kai dar niekas už Sirijos ribų net nežinojo apie tokio miesto egzistavimą. Žiūrėjau jo nuotraukas klausydama „Radiohead“ muzikos – tos akys, žvelgiančios į mane, akys žmonių, vienas po kito nužudytų Assado armijos... O niekas prieš tai net nežinojo apie tokį miestą kaip Homsas. Tarsi kas replėmis suspaudė mano sąmonę – aš turiu vykti į Siriją tuojau pat.
Bet ar rašytum iš Alepo, ar iš Gazos, ar iš tos pačios Romos – redaktorius nemato skirtumo. Tau mokama 70 dolerių (apie 180 litų) už tekstą. Net dirbant tokioje vietoje kaip Sirija, kurioje kainos patrigubėjo dėl nevaldomų piniginių prekių ir paslaugų spekuliacijų. Pavyzdžiui, išsimiegoti šioje sukilėlių bazėje ant čiužinio ir kietos žemės, po mirtina šaunamųjų ginklų ugnimi ir su geltonu vandeniu, nuo kurio užsikrėčiau vidurių šiltine, kainuoja 50 dolerių už naktį. Išsinuomoti mašiną dienai – 250 dolerių. Taigi galiausiai taupydamas tik didini riziką, vietoje to, kad jos vengtum. O kur dar gyvybės draudimas, kurio negali įpirkti (nes tai kainuoja 1000 dolerių per mėnesį) ar paprasčiausias meistras, juo labiau vertėjas. Suvoki esantis vienas, kažkur nežinomybėje.
 |
| Žurnalistai Sirijoje |
Ir redaktoriai puikiai žino, kad 70 dolerių už tekstą verčia tave taupyti visur, kur tik įmanoma. Jie taip pat žino – jei žurnalistas bus rimtai sužeistas, visada kils mintis, kad geriau jis neišgyventų. Paprasčiausiai čia žurnalistas negali sau leisti būti sužeistas. Bet redaktoriai vis tiek pirks tavo straipsnius, net jeigu jie niekada gyvenime ir nesusigundytų nusipirkti Pakistano vaikų rankomis gamintų „Nike“ futbolo kamuolių.
Atsiradus naujoms technologijoms yra pagunda manyti, kad greitis – tai informacija. Bet toks mąstymas pastatytas ant save griaunančios logikos: visas turinys dabar įspraustas į standartus ir žurnalai bei kitos žiniasklaidos priemonės nebeturi išskirtinumo, tad nebėra reikalo ir mokėti reporteriui. O tiksliau – už žinias: juk aš turiu internetą, ten viskas už dyką. Ir tai yra šių dienų žiniasklaidos, o ne skaitytojų krizė.
Visgi skaitytojų vis dar yra, ir, priešingai nei daugelis redaktorių galvoja, jie apsišvietę skaitytojai, laukiantys paprastumo, bet ne supaprastinimo. Jie vis dar nori suprasti, o ne tik žinoti. Kiekvieną kartą, kai tik išpublikuoju karo fronto išklotinę, gaunu ir daugybę laiškų iš žmonių, kurie prašo daugiau. „Gerai, puikus „gabaliukas“, gražus paveikslas, bet aš noriu sužinoti, kas iš tiesų vyksta Sirijoje.“
Ir būtų taip malonu atsakyti skaitytojams, jog aš negaliu rašyti jokių analitinių tekstų, nes redaktorius mane sukritikuos, nemokės pinigų. „Kas tu manai esąs, vaike?“, – sakys jis, netgi jei aš turiu tris aukštuosius išsilavinimus, esu parašiusi dvi knygas ir praleidau 10 metų įvairiuose karuose – iš pradžių kaip žmogaus teisių pareigūnė, vėliau kaip laisvai samdoma žurnalistė. Maniškė jaunystė, kad ir kiek ji buvo verta, išgaravo, kai pašauto žmogaus smegenų gabaliukai aptaškė mane Bosnijoje. Tada tebuvau 23-ejų.
Laisvai samdomi žurnalistai yra antrarūšiai, net jeigu šiame purviniausiame Sirijos kare darbuojasi tik jie. Tai apkasų karas tarp maištininkų ir lojaliųjų, kurie kovoja taip arti, kad šaudydami rėkia vienas ant kito. Būdamas priešakinėse fronto linijose negali tuo patikėti – jie puola vienas kitą su durtuvais, kuriuos esi matęs tik istorinėse knygose. Dabarties, karai – mašinų ir technologijų karai, tačiau Sirijoje kova vyksta metras po metro, gatvė po gatvės, ir tai „sušiktai“ baisu.
O štai tuo metu redaktorius, sėdintis Italijoje, laiko tave vaiku. Net jei tu pagauni pirmojo puslapio vertą kadrą, pasakys, kad tau paprasčiausiai pasisekė – atsidūrei tinkamoje vietoje, tinkamu laiku. Galiausiai tu parašai neįtikėtiną istoriją... Pavyzdžiui, tą, kurią nusiunčiau praėjusį rugsėjį, apie mūšio metu degantį Alepo senamiestį, saugomą UNESCO organizacijos. Buvau pirmoji užsienio žurnalistė, ten nuvykusi, o redaktorius pasipiktino: „Kaip aš galiu pateisinti savo redakcijos darbuotoją, kuriam nepavyko ten patekti, o tau, mat, pasisekė? Aš pirksiu tavo istoriją, tačiau publikuosiu ją redakcijos darbuotojo vardu“, – pridūrė jis.
 |
| Alepo miestas po Sirijos armijos oro atakų |
Ir, žinoma, aš – moteris. Neseniai, vieną vakarą, aplinkui visur pokšėjo artilerijos ugnis. Sėdėjau kampe, o mano veidas išdavė, jog bijau bet kurią sekundę galinčios atkeliauti mirties. Pro šalį bėgęs kitas reporteris nužvelgė mane iš viršaus į apačią ir tarė: „Čia ne vieta moterims“. Ką tu gali atsakyti šiam vaikinui? Tikriausiai tik: „Idiote, čia niekam ne vieta. Jei aš išsigandusi, tai tik dėl to, kad vis dar esu sąmoninga“.
Nes šiaip Alepo miestas tėra tik parakas ir testosteronas, kiekvienas čia savaip traumuotas. Štai Henris, kuris kalba tik apie karą, Ryanas, nuolat apsvaigęs nuo amfetamino. Ir kol kas, po kiekvieno pamatyto suplėšyto į gabalus vaiko, jie ateina pas mane ir klausia, kaip aš, „trapi“ moteris, jaučiuosi. O aš dažniausiai atsakau: „Aš taip pat, kaip ir jūs...“. Ir tais vakarais, kai nutaisau sopulingą veido miną, tiesiog stengiuosi save apsaugoti, nuvyti visas emocijas ir jausmus.
Sirija jau nebepanaši į Siriją. Tai tikrų tikriausias beprotnamis. Čia yra ir italas vaikinas, kuris netekęs darbo prisijungė prie „al Qaeda“ teroristų, dabar jo mama medžioja sūnų po visą Alepą, kad galėtų gerai „atausti“. Čia ir japonas turistas, kuris sėdi priekinėse fronto linijose – sako, kad jam reikia dviejų savaičių jaudulio. Švedas, baigęs teisės studijas ir atvykęs rinkti karo nusikaltimų įrodymų. Amerikiečiai muzikantai, atvažavę į Siriją su Bin Ladeno stiliaus barzdomis, mat yra įsitikinę, kad tai padės jiems neišsiskirti iš minios. Nesvarbu, kad jie blondinai ir dar dviejų metrų ūgio. (Be to, vaikinai atsivežė tablečiųuo maliarijos ir, nors čia nėra maliarijos, nori jas išnešioti vietiniams grodami smuikais).
 |
| Japonų turistas Toshifumi Fujimoto turi neįprastą kelionių pomėgį – jis renkasi karštus pasaulio taškus ir keliauja į juos |
Tai pat čia pilna įvairaus plauko Jungtinių Tautų pareigūnų, kurie, paklausti, ar galima sergantį vaiką kažkaip nugabenti į Turkiją, atsako negalintys padėti, nes tai tik vienas vaikas, o jie bando spręsti visų vaikų problemą.
Bet štai mes karo reporteriai, ar ne? Grupė brolių (ir seserų). Rizikuojame savo gyvybėmis, kad suteiktume balsus bebalsiams. Mes matome dalykus, kurių daugelis žmonių niekada nepamatys. Mes esame istorijų maišai prie vakarienės stalo, mes esame „kieti“ svečiai, kuriuos visi nori pasikviesti į namus. Bet šlykščiausia paslaptis yra ta, jog vietoje to, kad susivienytume, mes esame vieni kitiems priešai.
O ir 70 dolerių už straipsnį gauname ne dėl to, jog nėra pinigų, tiesiog visada pirmiausiai pinigų atsiranda pasakojimui apie naują Berlusconio merginą. Bet kokiu atveju, net jei prašai čia 100 dolerių už tekstą, visada atsiras kažkas, kas padarys darbą už 70. Tai pražūtingiausios rungtynės. Kad ir Betrizė, šiandien ji mane nukreipė kita linkme, kad tik pati viena galėtų papasakoti apie demonstraciją gatvėje. Tik dėl jos apgaulės patekau į snaiperių taikiklius, o ji tiesiog norėjo aprašyti demonstraciją – tokią pačią, kaip ir šimtai kitų čia.
Dabar mes apsimetame esantys čia dėl to, kad kiti negalėtų pasakyti: „Bet aš nežinau, kas vyksta Sirijoje“. O iš tiesų esme čia tik dėl to, kad gautume apdovanojimą, būtume matomi. Vienas kitam trukdome tarsi konkuruotume dėl Pulitzerio premijos, o juk iš tiesų čia nėra dėl ko konkuruoti. Mes esame įsprausti į režimo rėmus, kuris mums garantuoja vizą tik tada, jei esi prieš maištininkus. O maištininkai, jei esi su jais, leidžia pamatyti tik tai, ką patys nori parodyti. Tad didžioji tiesa – mūsų darbas čia visiškai nenusisekęs.
 |
| Sprogimo Damaske padariniai |
Praėjus dvejiems metams nuo karo pradžios, mūsų skaitytojai vargiai atsimena, kur yra Damaskas. O pasaulis tik instinktyviai bando apibūdinti viską, kas vyksta Sirijoje, nes niekas iš tiesų nieko nesupranta apie šią šalį, išskyrus – kraują, kraują, kraują...
Todėl ir sirai jau nebelabai gali mus pakęsti. Nes mes rodome pasauliui nuotraukas su septynių metų berniuku, įsikandusiu cigaretę ir rankose laikančiu Kalašnikovo automatą. Aišku, kad tai išgalvota nuotrauka, tačiau ji apskriejo naujienų portalus ir žurnalus kovo mėnesį. Visi tada rėkė: „Tie sirai, tie arabai, kokie barbarai!“.
Kai tik atvykau čia, sirai sustabdė mane gatvėje ir dėkojo: „Ačiū jums, kad rodote pasauliui režimo nusikaltimus“. Šiandien mane sustabdęs vyras tik ištarė: „Jums turėtų būti gėda“.
Jei aš būčiau tikrai kažką supratusi apie šį karą, niekada nerašyčiau apie maištininkus ir lojalistus, sunitus ir šiitus. Nes vienintelė istorija apie karą tėra pasakojimas, kaip čia gyventi be baimės. Juk viskas galėtų pasibaigti akimirksniu. Jei tik tai suvokčiau, tada nebijočiau mylėti, turėti daugiau drąsos savo gyvenime. O štai dabar sėdžiu čia apsikabinusi kelius tamsoje, dvokiančiame kampe, desperatiškai besigailėdama visko, ko nepadariau, visko, ko nepasakiau.
Jūs visi, kurie rytoj būsite dar gyvi, ko jūs laukiate? Kodėl pakankamai nemylite? Jūs, kurie turite viską, ko jūs taip bijote gyventi?
