Prisipažinsiu, lipdama į šalia Kauno Vytauto bažnyčios įkurdintoje prieplaukoje ant bangų siūbuojantį laivą „Tolstojus“, jaučiausi mažumėlę nejaukiai. Nors Lietuvoje laivyba upėmis pradėta dar XIII amžiuje ir išplėtota gana neblogai, paskutinį kartą upe ne valtimi ar baidare plaukiau dar vaikystėje, kai į Nidą kursuodavo legendinė „Raketa“. Raminau save, kad krantai ne tokie jau tolimi, plačiausia Nemuno vieta tesiekia maždaug 150 metrų. Galiausiai nusiraminusi drauge su dar keliasdešimčia žmonių įlipau į „Tolstojų“, skirtą turistinei laivininkystei atgaivinti ir skatinti miestiečius pažinti pakaunės vietoves. Iškišus nosį iš dulkėmis alsuojančio miesto, išties yra ką pamatyti. Ir miestas iš laivo denio atrodo ne toks jau iki skausmo pažįstamas.
Atia, Kauno senamiesti!
Laivui lėtai pajudėjus iš prieplaukos, akimis palydime Kauno senamiestį. Kitu nei įprasta rakursu grožiuosi Vytauto, Šv. Jurgio, Šv. Trejybės bažnyčių bokštais. Nemuno ir Neries santakoje atsisveikinu su vis gražėjančia Kauno pilimi ir suklūstu gidui uždavus klausimą, kiek tiltų per Nemuną yra Kaune. Vienas vyrukas su akiniais lyg iš rašto išpyškina: „Iš viso per Nemuną yra dvidešimt tiltų, septyni iš jų Kaune.“ Visi akimirkai žvilgsnius nukreipiame į gudročių, bet netrukus žvelgiame, kur rankos mostu rodo kelionės vadovas.
Dešinėje laivo pusėje – ryškiai oranžinis naujai suremontuotas Senasis tiltas. Įplaukiame į senojo Vilijampolės mikrorajono teritoriją. Iš tiesų šiam Kauno kampeliui teko ne kokia lemtis. Jei senieji jo namai galėtų prabilti, daug šiurpių istorijų paporintų.
Vilijampolė mena pačius tragiškiausius Kauno metus – Antrąjį pasaulinį karą. Čia vokiečiai buvo įsteigę žydų getą, daugiau nei pusę jo gyventojų sušaudė IX forte... Dabar toje vietoje, kur prasidėjo geto teritorija, stovi paminklas, primenantis nelengvą istorijos vingį.
Visgi neleidžiame sunkioms mintims ilgam apsigyventi galvoje, juk išplaukėme smagiai praleisti laiko. Netrukus praplaukiame pro Lampėdžių tiltą. Prasideda Kauno rajonas...
Raudonojo dvaro miestelis
Dešinėje laivo pusėje tolumoje išvystame baltus Raudondvario bažnyčios bokštus. Tai – antroji bažnyčia, atstatyta tarpukario metais vietoj 1915 m. susprogdintos pirmosios. Pirmąją bažnyčią statė grafas Benediktas Tiškevičius. Bažnyčia ir dvaro ansamblis – XIX a. grafo B. Tiškevičiaus ir jo kviestų italų dailininkų ir architektų veiklos rezultatas. Kaip pasakoja gidas, vyriausiasis architektas Cezaris Anikinis net po mirties sergsti savo meno kūrinį – jo palaikai ilsisi Raudondvario kapinėse, į bažnyčios pusę atsuktame kape.
Raudondvario seniūnija viena didžiausių rajone. Joje veikia gimnazija, vaikų darželis, J. Naujalio muzikos mokyklos filialas. Vis dėlto miestelis, išsidėstęs kalne tarp Nemuno ir Nevėžio, labiausiai traukia jam pavadinimą davusiu dvaru.
Istorinis Raudondvario dvaras – tai Lietuvos didikų Radvilų, Zabielų, Tiškevičių rezidencija. Grafai Tiškevičiai miestelyje pastatė bažnyčią, kleboniją, įkūrė parką, įrengė oranžeriją.
Šiandien šimtamečiai raudonų plytų mūrai prikelti naujam gyvenimui. Netrukus čia veiks turizmo informacinis centras, didžiojoje dvaro salėje bus registruojamos jaunavedžių santuokos. Pasak gido, santuokų registrą nutarta įrengti dėl ypač didelio srauto jaunavedžių, kurie atvyksta į Raudondvario dvaro parką vestuvinei fotosesijai.
Paskendęs pušyne
Už keliolikos minučių akis nukreipiame kairėn, į pušyse paskendusį Kačerginės miestelį. Šią Nemuno pakrantės vietą buvo itin pamėgę net trys lietuvių literatūros klasikai. Gaiviu pušų oru čia kvėpavo J. Biliūnas, būtent Kačerginėje parašęs garsųjį apsakymą „Brisiaus galas“, vaikiškų knygelių autorius P. Mašiotas ir sielos ramybės neradęs V. Mykolaitis-Putinas. Tuo metu pagrindinis traukos objektas, Kačerginėn viliojęs kitų miestų ir miestelių gyventojus, buvo ramybė, nuostabi gamta, grynas oras. Šiandien čia traukia ir kiti dalykai.
Greta Kačerginės įrengta vienintelė Lietuvoje automobilių ir motociklų trasa, vadinama Nemuno žiedu. Kaip mėgsta didžiuodamiesi sakyti vietiniai, visoje Europoje nerasime tokios lenktynių arenos, kurioje būtų ne tik automobilių ir žiedinių motociklų lenktynių trasa, bet ir kartų, traukos lenktynių, automobilių kroso, ralio, kalnų lenktynių, slalomo bei kitų mano moteriškai ausiai nelabai aiškių lenktynių trasų pavadinimai. Kol bandau iš laivo iškišusi nosį užuosti bent šiek tiek pušų skleidžiamo aromato, keli vyrukai jau tariasi kitą savaitgalį atvykti čia ir išmėginti savo plieninius žirgus...
Bažnytėlė ant Nemuno kranto
 |
| "Ji" redakcijos archyvo nuotr./Zapyškio bažnyčia |
Praplaukę Kačerginę, kairėje pusėje pamatome kone ranka iš laivo pasiekiamą Zapyškio Jono Krikštytojo bažnyčią. Tai vienintelis mūsų kelionės istorinis objektas, esantis taip arti. Plaukdami Nemunu, galime stebėti tris šio architektūros paminklo puses. Bažnytėlė – tikras XVI a. gotikos šedevras. Mačiusioje ne vieno potvynio vandenis Jono Krikštytojo bažnyčioje pamaldos nevyksta, užtat čia suplūsta šimtai klasikinės muzikos gerbėjų (vasarą būna Pažaislio muzikos festivalio koncertai). Nuo atgimimo metų bažnyčios prieigose rengiama Vytauto Didžiojo karūnavimo šventė, muzikos, kino, teatro festivaliai. Didelio šeimų iš visos Lietuvos susidomėjimo sulaukia kasmet vykstanti respublikinė aitvarų šventė. Vasaros vakarais į bažnytėlę traukia ir jaunimas – kartkartėmis senosios bažnyčios sienos virsta romantišku kino ekranu.
O štai anksčiau visą žemutinę Zapyškio miestelio dalį užplūsdavo vanduo ar milžiniškos ledų sangrūdos. Kol nebuvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, beveik visų miestelio gyventojų kiemuose tekėdavo Nemuno vandenys. Dėl to vienais metais, palikę senąją bažnytėlę vieną kovoti su potvyniais ir atoslūgiais, zapyškėnai susikrovė mantą ir persikėlė į „antrąjį aukštą“ – viršutinę terasą, ten pasistatė ir naują bažnyčią.
 |
| "Ji" redakcijos archyvo nuotr./Kilnojama prieplauka Zapyškyje |
Pasitinka Kulautuva
Netrukus dešiniajame Nemuno krante išvystame išnyrančią Kulautuvos miestelio panoramą. Prisišvartuojame ir vorele lipame ant kilnojamosios prieplaukos, vėliau ant balto smėlio paplūdimio.
 |
| "Ji" redakcijos archyvo nuotr./Išsilaipinimas Kulautuvoje |
Tarpukario metais tūkstančius į savo paplūdimius sukviesdavusi Kulautuva šiandien tikisi atgauti kurortinio miestelio statusą. O kol kas jaukų prieglobstį čia rado kasmetinis didžiulio dėmesio sulaukiantis bardų festivalis „Akacijų alėja“.
Pajutę tvirtą pagrindą po kojomis, valandą laive praleidę turistai pasklinda kas sau. Vieni sutūpia čia pat esančioje užeigoje pasistiprinti ir atsigaivinti, o aš prisidedu prie akiniuoto gudročio kompanijos. Žąsele sekame paskui gidą, kviečiantį į ekskursiją pėsčiomis po pušynu kvepiantį miestelį.
 |
| "Ji" redakcijos archyvo nuotr./Kulautuva |
Žingsniuojame naujutėlaičiu pernai įrengtu Kulautuvos parku. Nauji takai, smagi vaikų žaidimų aikštelė, o parko centre puikuojasi renginiams pritaikyta vieta. Po pusvalandžio pasukame miestelio sveikatingumo tako link. Naujai nutiestame 2 km ilgio dviratininkų ir pėsčiųjų take Kulautuvos miške jaukiose pavėsinėse sustojame pailsėti ir suvalgyti, ką turime lauknešėliuose. Pasirodo, kone visi keliauninkai buvo apdairūs ir pasidomėjo kelionės trukme. (Plaukimas pirmyn ir atgal trunka dvi valandas, daugiau nei dvi valandas vaikštinėsime pėsčiomis po Kulautuvą.)
Kramsnodama sumuštinį, mintyse surengiu pliusų ir minusų vakarą – taip lengviau išspręsti dilemą, ar nepasirodysiu juokingai, jei pasisupsiu, ko gero, ne suaugusiesiems įrengtose sūpynėse. Bala nematė, pasiduodu akimirkos žavesiui ir grįžtu į vaikystę, mano pavyzdžiu paseka ir kiti turistai, bet gidas jau siūlo tęsti ekskursiją.
Iš miško grįžtame į pagrindinę Kulautuvos gatvę. Joje galime akis paganyti Deivių ir dievų slėnyje, kurį puošia nagingų meistrų medžio skulptūros. Žingsniuojame pušų apglėbtomis, dailiais namukais bei prabangiomis „pilaitėmis“ apstatytomis gatvėmis ir traukiame į plaučius nuostabiai tyrą orą. Ne veltui čia įrengta vaikų sanatorija. Gidas šypsodamasis perspėja, kad ilgiau Kulautuvoje neužsibūsime, nes nuo per didelio deguonies kiekio mums, dulkėmis kvėpuojantiems miestiečiams, įsimesiąs baisus galvos skausmas...
 |
| "Ji" redakcijos archyvo nuotr./Kulautuva |
Po dvi valandas trukusio pažintinio pasivaikščiojimo grįžtame į „Tolstojų“. Plaukdama atgal stengiuosi žiūrėti į priešingą pusę nei iš laivo matomi architektūros objektai. Dabar grožiuosi didžiausios Lietuvos upės vagos didybe ir Nemuno krantus išdabinusia žaluma...
Tekstas A. Viskantaitės
