Kiekvieną dieną į Tailando, Vietnamo, Kambodžos ir kitų šalių gatves išrieda tūkstančiai, pirmą kartą ant motorolerio ar motociklo atsisėdusių, vakariečių. Ne visiems šios kelionės baigiasi gerai. Nubrozdintos rankos, kraujuoti keliai, prakirstos kaktos ir lūžę kaulai – visoje Azijoje sutikau daugybę tokių susižalojusių nelaimėlių.
„Asfaltas buvo šlapias, kelias vingiuotas, iš priekio pamačiau atlekiantį sunkvežimį, stabdžiau, nučiuožiau ir parkritau“, – apie lūžusios rankos istoriją pasakoja ispanas Filipas.
„Asfaltas buvo šlapias, kelias vingiuotas, iš priekio pamačiau atlekiantį sunkvežimį, stabdžiau, nučiuožiau ir parkritau“, – apie lūžusios rankos istoriją pasakoja ispanas Filipas.
Azijoje aš ir pats intensyviai važinėjau motoroleriu. Pirmą kartą jį išsinuomojau Tailande. Nuomos punkte dirbanti moteris net neklausė, ar moku važiuoti.
Pinigus sumokėjai – keliauk. Nors su motoroleriu draugauti man sekėsi neblogai, tačiau galvoje vis skambėdavo ant dviejų ratų neišsilaikiusių vakariečių istorijos.
Vėliau Vietname prasukau nemažai kilometrų nuomotu motociklu ir atvykęs į Laosą supratau, kad man irgi tokio reikia.
Nuo dviračio nuomos iki motociklo pirkimo
Ši mintis neatėjo iš karto. Pirminis mano planas buvo išsinuomoti dviratį ir numinti nuo Luang Prabango iki Vang Viengo. Tačiau dviračių nuomos punktai šia idėja neliko sužavėti. Už nuomą jie prašė daug pinigų bei priminė, kad reikės tą dviratį įdėti į autobusą ir jiems parsiųsti.
Atsisakęs šios minties pradėjau ieškoti motociklo. Pietryčių Azijos motociklų sostinė yra Vietnamas, kur galima juos įsigyti vos ne ant kiekvieno kampo. Luang Prabange motociklų nemačiau. Pasivaikščiojau aplink turgų, paklausinėjau nakvynės namuose ir turizmo agentūrose. Galiausiai praradęs viltį ir nieko nesitikėdamas, įvedžiau užklausą į „Google“. Radau skelbimą ir jau už pusvalandžio šnekučiavausi su keliais vokiečiais, kurie pardavinėjo du motociklus.
„Jis buvo kaip šeimos narys“, – paskutinį kartą patapšnojo per motociklo baką Martinas, sumokėjau jam 2 mln. Laoso kipų ir kitą rytą išriedėjau į kelią.
Kartais po lietaus motociklas užsikurdavo tik iš kojelės, kartais nesijungdavo antra pavara, tačiau laisvė, kurią teikė važiavimas juo – buvo su niekuo nepalyginama. Tapau nepririštas prie autobusų maršrutų ir galėjau bet kada nusukti nuo kelio.
Kiekviename kaimelyje – po mechaniką
Laose, kaip ir visoje Pietryčių Azijoje, mechaniką surasti vienas juokas. Net ir mažiausiame kaimelyje, turinčiame vos keletą trobelių, lengva aptikti techninę pagalbą. Labiau prakutę mechanikai turi įsirengę savo garažus, pilnus įvairios įrangos, o kiti – dvirates transporto priemones taiso tiesiog šalia gatvės, už nugaros šmėžuojant medinei trobelei, iš kurios žiba smalsių vaikų akys. Iškabų dažniausiai nėra, tad tenka dairytis, ar nesimato besimėtančių detalių ir įrankių, bylojančių, kad čia kažkas dirba.
Nė karto nesutikau angliškai šnekančio mechaniko, tačiau niekada nekilo sunkumų ženklais išaiškinti, ko aš noriu.
Nė karto nesutikau angliškai šnekančio mechaniko, tačiau niekada nekilo sunkumų ženklais išaiškinti, ko aš noriu.
Nors pirmuosius 1500 km nuriedėjau be jokių problemų ir pas mechanikus užsukau tik pasikeisti tepalų, vėliau motociklas gerokai pasiožiavo. Turėjau problemų su sankaba, stabdžiais ir grandine. Visgi remonto kainos tokios mažos, kad dėl to mažiausiai sukau galvą. Laukti eilėje nereikėdavo, nes mechanikai pamatę vakarietį iškart mesdavo kitus darbus ir suskubdavo padėti.
Angliškai nekalbėdavo ir vietinių restoranų darbuotojai. Nutolus nuo turistinių maršrutų, tekdavo kišti nosį į puodus, įvertinant, ar tinka siūlomo maisto racionas. Tiesa, pasirinkimo tokiose vietose daug nebūdavo: sriuba, ryžiai ir makaronai, kurie visur gaminami stebėtinai panašaus skonio. Kartais tas maistas būdavo toks prėskas ir permirkęs aliejuje, kad norint įveikti lėkštę tekdavo susiversti puslitrį „Coca-Colos“.
Azijietiško vairavimo ypatybės
Po Laosą keliavau jau prasidėjus lietaus sezonui, todėl keletą kartų buvau kaip reikiant išmaudytas lietaus. Sykį lietui pilant kaip iš kibiro, stoviu po medžiu viduryje niekur, šlapias nuo galvos iki kojų ir niekaip negaliu atsikratyti minties, kokį velnią aš čia veikiu. Nors turėjau lietpaltį, bet smarkiai lyjant jis nelabai gelbėjo. Jau nekalbant apie sportbačius, kurie permirkdavo per kelias minutes. Vėliau sutikau keletą motociklais keliaujančių kinų, šią problemą išsprendusių plastikiniais maišeliais.
Lietus kalnuose atneša ir kitą blogą dalyką – nuošliaužas. Važiuodamas į Vang Viengą jau iš tolo pamačiau nepravažiuojama purvyne tapusį kelią ir daugybę stovinčių automobilių. Didžiulis traktorius lėtai traukdavo į kalną negalinčias užkilti transporto priemones, tačiau kamštis tik didėjo. Laimei, mano kelias vingiavo žemyn, o ne aukštyn.
Vingiuojant pro į šalis tyškantį purvą, motociklą gerokai mėtė, o jau po akimirkos buvau baltame rūke. Prasilenkiau su į griovį įvažiavusiu automobiliu ir lėtai kapsčiausi tolyn. Nusileidus nuo kalno saulė plieskė taip, kad per keletą akimirkų tapo karšta.
Važiuojant neretai tekdavo laviruoti tarp kelyje maklinėjančių karvių, ožkų ir šunų. Vakarais nedidelių kaimelių gyventojai pradeda varyti namo raguočių bandas. Kai pamato motociklą, vietiniai prasklaido karves, kad būtų galima pravažiuoti. Nespėji įsibėgėti – o priekyje lėtai kinkuoja jau kita banda, užėmusi visą važiuojamąją dalį.
Kartais karvės būna pririštos vienoje kelio pusėje, o vaikštinėja kitoje, ilgai virvei nutįsus per asfaltą.
Azijiečiai kelyje nestabdo, drąsiai apvažiuoja gyvūnus, žmones ar kitus vairuotojus. Raudono šviesoforo signalo čia irgi ne visada paisoma.
Norint sėkmingai važinėti Azijoje reikia išjungti vakarietišką mąstymą. Azijiečiai kelyje nestabdo, drąsiai apvažiuoja gyvūnus, žmones ar kitus vairuotojus. Raudono šviesoforo signalo čia irgi ne visada paisoma. Tiesa, jei nėra daug eismo, kam jo paisyti?
Mokydamasis iš vietinių, galiausiai, pats pradėjau važinėti per raudoną, lipdavau ant šaligatvių, kad aplenkčiau spūstis miestuose ir krėsdavau kitas nesąmones, už kurias Lietuvoje niekas nepagirtų. Tačiau šiame organizuotame chaose tai atrodo visiškai normalu.
Azijoje niekas nesipiktina, jei norėdamas pasukti važiuojate prieš eismą. Visgi vietiniai nevažinėja greitai, todėl eismo įvykių dažnai nepamatysi. Gal kiek įžūliau elgiasi automobilių vairuotojai, kurie lenkia arba rikiuojasi nesilaikydami atstumo.
Maždaug per tris savaites pervažiavau Laosą nuo viršaus iki apačios. Taip pat įveikiau Takeko ir Paksės kilpas – kelių šimtų kilometrų žiedinės formos maršrutus per šalies miestus bei kaimelius. Mielai draugystę su motociklu būčiau pratęsęs ir Kambodžoje. Deja, paieškojęs internete informacijos, supratau, kad kirsti sieną į Kambodžą beveik neįmanoma – nepermaldaujamų pasieniečių nepaveikia net kyšiai.
Atsispausdinau keletą skelbimų ir iškabinau labiausiai turistų lankomose Paksės gatvėse. Ant motociklo užkabinau didelį užrašą „For sale“ ir pastačiau jį matomoje vietoje šalia svečių namų. Laukiau dieną, dvi, kol galiausiai motociklą nupirko vietinio restorano savininkai. Ko gero, vėliau jį parduos kokiam nors vakariečiui už didesnę kainą. Vėl teko sėsti į autobusą.