Laoso gyvenimai: 3. Gaivališka kelionė Mekongo upe – ne kiekvienam

Laimė, kad šįkart teko susispausti laike ir tai buvo greičiausias būdas iš Chueisai kaimo nusigauti į turistinį Luangprabangą. Kitaip nebūčiau patyrusi, ką reiškia 7 valandas sėdėti tai susirietus, tai lotoso pozoje siaurutėje valtyje, skriejančioje 60–70 km/val. greičiu.

Vėjas skrodė kiaurai, saulės spinduliai krito stačiai, vandens purslai nuolat tiško ant sustingusių kelių, o pati valtis siūbavo taip, kad, regis, po ja aktyviai darbavosi ta drakongyvatė naga, su kuria jau supažindinau ankstesniuose pasakojimuose. Bet apie visa tai – su įžanga.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Mekongo upė Laose ir joje plaukiančios motorinės valtys su vietiniais bei turistais.

Pradžia – aplūžęs lieptas kukliame kaime

Tiems, kas į Laosą neskrenda, o važiuoja čia iš Tailando, kuklusis Chueisai, pro kurį teka Mekongas, yra kone ribinis lygmuo tarp buvusių „Milijono ryžių“ ir „Milijono dramblių“ karalysčių.

Tai – pirma vieta artimiau pajausti Laosą – tą kaimietišką, aptingusį, nuvargusį nuo karų, mėginantį atsigauti nuo primityviojo komunizmo, nedrąsiai auginantį turizmą.

Įsikuriame padoriame viešbutyje už nepadoriai mažą kainą – 100 000 kipų (apie 10 eurų) dviem.

Šįsyk praleiskime tuos fragmentus, kaip padoriai pavalgome padoriame restorane, kaip po to blaškomės ieškodamos keliautojams svarbios informacijos apie transportą bei veikiančio interneto ir maklinėjame po vietinius svetingus vienuolynus.

Ryte jau su kuprinėmis lūkuriuojame ant vienos didžiausių pasaulyje upės kranto. Mekongas prasideda Tibete, snieguotame Tanglos kalnagūbryje, šildosi po Pietryčių Azijos saule, o įteka į Pietų Kinijos jūrą Vietname.

Prie aplūžusio liepto, laikomo centrine kaimo prieplauka, atsidūrėme tik todėl, kad nenorėjome kratytis autobusu 12 valandų. Į Luangprabangą iš Cheueisai dar galima vykti dideliu laivu.

Tai – dviejų dienų turas su nakvyne pusiaukelėje esančiame kaime ir galimybė patogiai gėrėtis ramiai praslenkančiu miškingu pakrančių kraštovaizdžiu.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Keleiviai siaurutėje

motorinėje valtyje susispaudę.

Labiau skubantiems yra alternatyva –  maždaug už 37 eurus tas pats maršrutas, tik trukmė sutraukta iki 7 valandų. Sąlygos – jau visiškai kitokios.

Didžiajame laive turite normalią sėdimą vietą ir stogą. Motorinėje valtyje vietą irgi turite, bet be atlošo ir pastogės.

Keleiviai – susispaudę ir susisukę, kas kaip gali. Kelioninis bagažas sumetamas prie valties snapo. Maždaug pusvalandžio pertrauka – medinėje prieplaukoje su užkandine ir tualetu. Tai – vienintelė stotelė, skirta prasimankštinti ir pasistiprinti.

Džiaugsmas – kai valtis neapsiverčia

Ši kelionė turi kokį penkiasdešimt sodrių atspalvių, todėl nepašykštėsiu patarimų. Pirmiausia – trūkumai.

Keliauti ne taip skausminga, kiek į savo kelionių dienoraščius yra prisiaimanavę ir pristenėję vakariečiai. Kita vertus, normalu, kai tokiomis sąlygomis žmogų apninka nevaldomas nusivylimas ar šokas, jei jis tikėjosi kruizams būdingo komforto.

Bet sėdėti patogu tikrai nebus. Stambus, aukštas ir aikštingas asmuo, kuris žūtbūt nori šios kelionės, turėtų išsipirkti sau dvi vietas. Tik atminkite, kad čia jums – ne kino teatras. Sunumeruotų sėdynių nėra.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Pusiaukelėje – prieplauka atsikvėpti.

Sau tinkamesnės reikia išsiprašyti arba ją tiesiog užsiimti, kol čia nenusitaikė koks vietinis murzius. Jei vairuotojas leis, proga bent trumpam ištiesti kojas gali nuskilti tam, kas užsiims vietą pirmoje eilėje, priešais krūvą perrištų lagaminų ir kuprinių.

Turintys lėtinių stuburo ar sąnarių problemų, traumų turėtų labai rimtai pasvarstyti, ar vykti būtent šia transporto priemone. Taip pat – vandens fobijos aukos ir prisibijantys nesurežisuoto jaudulio turistai.

Būta atvejų, kai ši pernelyg įsismarkavusi motorinė naga rėžėsi į uolą upės vidury arba praradusi pusiausvyrą apvirto. Iš jos iškristi ekstremaliu atveju – vienintelis realus pavojus.

O jau pasirinkę greitąjį būdą keliauti vandens paviršiumi iš anksto turėtų išsitraukti iš kuprinės gilumos striukę ar megztinį su gobtuvu.

Galvą būtinai užsidenkite, apsiriškite skarelę ar šalį. Visų pirma tam, kad neperpūstų lekiant automobilio greičiu. Antra – kad negautumėte saulės smūgio.

Beje, dar lūkuriuojant krante gali atrodyti, kad sukaisite. Iš tikrųjų karšta, tačiau tik ne tuo metu, kai motorinė valtis skrieja.

Skaitmeninius prietaisus patariu dėl visa ko įsidėti į maišelius ar giliai į kišenes, nes bent dalį kelionės šokinėsite kaip ant linksmųjų kalnelių, o vanduo valiūkiškai taškysis. Bet visa tai – menkniekis, palyginti su rizika patiems atsidurti vandeny.

Būta atvejų, kai ši pernelyg įsismarkavusi motorinė naga rėžėsi į uolą upės vidury arba praradusi pusiausvyrą apvirto. Tad keliautojai, kurie nemoka plaukti, dar prieš kelionę išsireikalauja gelbėjimosi liemenių ir šalmų – paprastai jie mėtosi pačioje valtyje. Iš jos iškristi ekstremaliu atveju – vienintelis realus pavojus.

Gaivališka kelionė Mekongo upe

+5

Kolekcijai „už turizmo zonos ribų“

Vis dėlto iš kito – iliuziškai saugaus ir komfortabilaus – pasaulio iškritę kosmonautai, atsiprašau, vakariečiai, apie plaukimą motorine valtimi Mekongo upe prisigaudę daugiau teorijų dėl grėsmių, nei jų yra iš tikrųjų.

O tiems, kas lankydamiesi tolimuose kraštuose, kolekcionuoja patirtį „ne turistams“ ir „už turistinių zonų ribų“, jau dabar galima pradėti tai planuoti ir džiūgauti. Ši transporto priemonė populiariausia – ne tarp užsieniečių, o tarp pačių vietinių, tempiančių išsipūtusius ceratinius maišus. Jiems tai – visiškai įprastas būdas persikelti iš vieno kaimo į kitą.

Beje, vienas toks keliauninkas, prisijungęs prie mūsų kompanijos kiek vėliau, ne pagal planą buvo išlaipintas. Mat vairuotojas pasitaikė atsargus. Pamatęs, kad valtis nuo per didelės apkrovos pernelyg aistringai linguoja į šonus, apsisuko, grįžo atgal ten, iš kur kaimietį paėmė, ir jį paleido.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Mekongo upė Laose

Kitas šios kelionės žavesys tas, kad visą laiką būsite po atviru dangumi, gryname ore.

Jei kritulių nenusimato, tai šusti suprakaitavusiame, iškvėpuotame autobuse visą dieną būtų kone bausmė, palyginti su prabanga šokčioti valtyje tyros gamtos apsupty.

Ant Mekongo – vėjo jėga, saulė ir keliautojo sielą sotinantys vaizdai: miškai, uolos, krante besiganančios karvės, ožkos.

Kur ne kur peizažą lyg pagal specialų užsakymą paįvairina tolumoje vos matomi pavienių žvejų siluetai ilgose valtyse. Mes dar praplaukėme epizodus, kaip žmonės prie kranto ieško ir surinkinėja auksą.

Tad mintis, jog svarbiausia – ne kelionės tikslas, o pati kelionė, visiškai materializavosi. Bet galutinio susižavėjimo stadija buvo pasiekta sėkmingai išsilaipinus naujame krante – Luangprabange.