Pasakojimą turėčiau pradėti nuo istorijos. Pavyzdžiui, kad šis prie Mekongo ir Nam Khano upių išaugęs ir lipšniai kalnų apglėbtas miestelis – buvusi spindinčios Lansango karalystės sostinė, Prancūzijos protektorato dalis ir XX amžiuje iškilusios Luang Prabango karalystės pasididžiavimas iki pat komunistinio „Phatet Lao“ judėjimo pergalės.
Už europietišką atmosferą – europietiška kaina
Vis dėlto knieti peršokti tuos būtuosius laikus, kuriems savo straipsniuose apie Laosą jau skyriau dėmesio. Tik viena smulkmena: šiandien Luang Prabangas, kaip kadaise visa šalis, yra vėl Prancūzijos kolonija. Tai – erdvė, priklausanti prancūzams ir nuo prancūzų.
Štai pagrindinė gatvė niekuo nesiskiria nuo Europos.
O jei dar įlįstumėte į užkandinių, vyninių ir restoranų vidų, tai daugiausia išryškėtų ne aptaki ar labai globali Europa, o konkrečiai Prancūzija. Žinoma, su trupučiu Italijos įtakos.
Netrūksta kavinių, kuriose padavėjai – prancūzai. Ir ne šiaip apsisnargliavę, dredų prisivėlę hipių mėgdžiotojai, o aukšti, orūs, nepriekaištingai prigludusius kostiumus apsitempę vyrukai.
Ten, kur jie meiliai aptarnauja, espreso kava – tikra. Tokia, kokia būna Paryžiuje, Milane ar Vilniuje. Tokia, kokios aromato neužuosite per didžiąją kelionės po Pietryčių Aziją dalį. Laose kavą primena nebent karstelėjusi vadinamoji „Lao coffee“ su kondensuotu pienu.
O ten, kur laukinės Azijos gilumoje yra kavos, ruošiamos pagal geriausias europines tradicijas, bus ir traškių prancūziškų bandelių, pyragėlių, vaisinių jogurtų, bananinių keksų ir kitų mums įprastų skanėstų, kurių skonis atrodo jau kiek keistai, įpratus prie ryžių makaronų su krevetėmis.
Kaip Trakų įvaizdžio gardėsis yra kibinai, taip Luang Prabango skonio stipriklis – blyneliai krepai. Jie gatvėse pardavinėjami kas kelis metrus. Visur vienodi, pasirinktinai – su keliais skirtingais įdarais.
Ne tokie ploni, ne tokie skirtingi kaip Vakaruose ar mūsų Vilniuje, bet prie Europos priartina smarkiai. Kaip ir submarinai, spagečiai ar mėsos kepsniai su skrudintomis bulvytėmis. Dar vynas, šampanas...
Su tais europietiškais valgiais ir gėrimais kartu praryji viso pasaulio jaunimo nakvynės namų pamėgtą šūkį „Feel home far away from home!“ (liet. „Jauskis kaip namie toli nuo namų!“).
Bet namų kvapo ilgesio kaina – irgi europietiška. Norite pasimėgauti prancūzų virtuvės delikatesais ir siurbtelėti kokteilių po stilingais žibintais terasoje ant upės skardžio – mokėkite kaip Vakarų Europoje.
Rimto, šilto patiekalo kaina gali siekti 10 eurų. Labai pasistengę atrasite vietą, kur vakarienei su desertu išleistumėte 20 eurų. Už užkandį ar kavos puodelį Luang Prabange įprasta sumokėti 1,5–2 eurus – tiek, kiek kitur Laose vietinės ar kitokios Azijos virtuvės restorane kainuotų vienas ar du šilti normalios arba didelės porcijos patiekalai.
Maisto, skalbinių ir masažų miestas
Tačiau net kuprinėtojams ir Rytų Europos vargetoms, nesižavintiems idėja valgyti ir švęsti už europietiškas kainas, nuo kurių beveik specialiai skrido pailsėti taip toli, yra racionalių ir įdomių variantų pasistiprinti ir pasmaguriauti.
Pavyzdžiui, prie posūkio į Karališkuosius rūmus yra toks savitarnos kampas, kur prisikrovę didelę lėkštę visokių pakepintų daržovių, makaronų ir mėsos, kiek tik telpa, sumokėsite 10 000 kipų, t.y. 1 eurą. Skirtingi Azijos skoniai susipina ir gaunate kosmopolitišką Rytų mišinį.
Su drauge lankėmės valgykloje, kurioje už vienkartinį mokestį – 60 000 kipų galima čirškinti maistą ir valgyti kiek tik telpa, kad ir visą dieną.
Luang Prabange yra ir vadinamojo „hot pot“ valgyklų, atkeliavusių iš šaltesnių žemyno kraštų. Tai – skonio improvizacijos ir vaizduotės puota.
Imate įvairiausių gėrybių – nuo jūros gyvių iki avienos, – ir patys skrudinate jas keptuvėje arba puode, įtaisytame virš anglių vidury stalo.
Su drauge lankėmės valgykloje, kurioje už vienkartinį mokestį – 60 000 kipų (o tai apytiksliai nakvynė vienam asmeniui ekonominės klasės viešbutyje) galima čirškinti maistą, pusti sau kiek tik telpa, kad ir visą dieną ar visą vakarą. Užtikrinta ir pramoga, ir persivalgymas.
Luang Prabange yra daugybė jaukių, skirtingo stiliaus restoranų. Tai ne visai įprasta, turint omeny, kad tokia didelė gerų vietų pavalgyti įvairovė būdingesnė ne kaimo dydžio gyvenvietei, bet megapoliams.
Beje, išpuoselėtame Laoso miestelyje rengiami ir trumpalaikiai, specialiai atvykėliams iš tolimųjų Vakarų skirti, azijietiškų patiekalų gaminimo kursai.
Jau supratote arba patys patyrėte, kad Luang Prabangas paverstas maisto kulto vieta ir geriausiai išryškina Pietryčių Azijos virtuvės privalumus.
Dar viena jo išskirtinė savybė, labai svarbi turistams: yra daugybė skalbimo paslaugas teikiančių punktų. Jų ieškoti nereikia, jų yra kiekvienoje gatvelėje ir skersgatvyje – jei ne tame viešbutyje, kuriame apsistojote, tai kaimynystėje.
Niekur kitur Laose nebuvo tiek daug skalbimo mašinų ir džiovyklų kaip čia!
Tad Luang Prabangas – ir apsimazgojimo bei skalbinių kurortas. 10 ar 12 eurų už visą krūvą aprėdų, ir jie jau – atsikratę įveiktų šimtų kilometrų dulkių, prakaito ir atogrąžų drėgmės.
Nieko keisto – juk Luang Prabangas pritraukia būrius keliautojų, kurie po Indokiniją trankosi nebe pirmą mėnesį ir yra išsiilgę paprasčiausio komforto bei nori apsikuopti.
Neatsitiktinai čia ir tokia daugybė masažo salonų. Jų taip tiršta, kaip pramoginėse Bankoko gatvėse. Tik laosietiška kūno terapija nuo tailandietiškos skiriasi, ir apie tai jūs dar sužinosite.
Kodėl nepasidarius pedikiūro, nenusišveitus kulnų ir nenusikirpus jau besišakojančių, nuo saulės nublukusių plaukų galų, kai toks didelis grožio ir sveikatinimosi paslaugas teikiančių salonų pasirinkimas?
Vietovės esmė – bambukinio tilto triukas
Taip besičiustinant, tvarkantis ir smaguriaujant gresia įgrimzti į vangią malonumų būseną, kai laikas sulėtėja arba išvis išnyksta. Visai įprasta, kai čia patekę bastūnai pripažįsta aptingę ir pamiršta, kad prie visų tų restoranų ir gražinimosi centrų dar ir estetinio pasigėrėjimo vertų dalykų yra.
Daugybė turizmo agentūrėlių siūlo išvykas į aplinkinius etninių mažumų kaimus, pas dramblius ir arčiau tokios gamtos kūrinijos, kaip žydrieji Kuang Si kriokliai, taip pat kruizą upe iki visai neseniai atsiradusių Budos urvų.
Kelių dienų turai – ne taip pritempti ir kur kas rimtesni, nes yra laiko nusigauti iki džiunglių.
Vietoje pamaklinėti vieną kitą dieną pėsčiomis, pasivažinėti motoroleliu ar dviračiu irgi galima. O į Phousi kalvą užkopti – tiesiog būtina. Taškas, kurį privalo turėti kiekvienas miestas, susirūpinęs savo reprezentacine panorama, ir kurį turi įamžinti kiekvienas svečias.
Ant Phousi kalvos rekomenduojama patekti saulėlydžio metui. Pridursiu, kad jei norite nejučiomis užsiimti gerą vietą šiam romantiškam reginiui stebėti, ateikite bent prieš valandą, nes, kai jau saulė ims slėpti savo spindulius, ant viršūnės bus didelė turistų grūstis.
Luang Prabangas reklamuojasi ir kaip gražių šventyklų sritis. Čia iš tikrųjų yra atstatytų jaukių, nedidelių vienuolynų.
Kita vietinė, tik dar žemiškesnė, pramoga – pereiti Nam Khano upės bambukinį tiltą. Tai – pats ryškiausias pavyzdys, kai turistinis grožis ir nekalta apgaulė vienas kitą klastingai dengia.
Tačiau ta budistinė jėga, kuri gyvavo Laose iki JAV rengtų nuožmių bombardavimo akcijų ir komunistų valdymo, jau išsivadėjusi ir dabar yra kur kas silpnesnė, nei, tarkime, karų nepaliestame kaimyniniame Tailande.
Išoriškai išblizgintas Luang Prabangas tenkinasi vidinės kultūros likučiais.
Jų nuotrupos – tai rytinė vienuolių eisena, kurios metu iš pasauliečių renkama išmalda. Apie šią teravadinų kraštuose įsivyravusią tradiciją jau ne sykį buvau užsiminusi.
Luang Prabange ji sulaukia ypač daug užsieniečių dėmesio. Pailsėję turistai nepatingi atsikelti 5–6 val. ir eina stebėti bei fotografuoti jautriai, gražiai atrodančios procesijos.
Kita vietinė, tik dar žemiškesnė, pramoga – pereiti Nam Khano upės bambukinį tiltą. Tai – pats ryškiausias pavyzdys, kai turistinis grožis ir nekalta apgaulė vienas kitą klastingai dengia.
Nuo gatvės, besidriekiančios palei upės skardį, atrodo, kad svyruojantis, siauras tiltas baigiasi neaiškioje atogrąžų tankmėje. Sumokėję 5000 kipų, tiksliau, apie 50 euro centų, jūs kitame krante tikitės patekti į paslaptingą, beribį brūzgyną ar kokį pasakišką, bauginantį genčių kaimą.
Jei ir Lietuva turėtų tiek iš praeities pelnytos galios bei įtakos, kiek ja naudojasi Prancūzija, tai Šnipiškės su turinčiais, ką pasiūlyti hipiškų potyrių įsigeidusiems bastūnams, čigonais, irgi galėtų tapti UNESCO paveldo dalimi.
Na, kurti galima visokias vizijas. Netrukus paaiškės, kad Vilniaus Belmontas su beždžionių tiltu virš Vilnelės turi žymiai daugiau paslapčių ir komercinės civilizacijos nepaliesto žavesio.
Į Luang Prabango krūmus stūmusi iliuzija bemat išsisklaido ir fantazija visiškai nugęsta pravėrus plačius lapus.
Bambukinis tiltas nuveda prie arbatinės ir papuošalų be jokios meninės vertės krautuvėlės!
Bet tai – tik viena iš saldžiųjų Luang Prabango pinklių. Miestelis įtrauktas į UNESCO paveldą. Gidai išdidžiai paaiškina: todėl, kad čia yra „labai senų pastatų“. Paaiškėja, kad tie labai seni pastatai – kolonijinių laikų, 1893 m. namai ir medinukai.
Jei ir Lietuva turėtų tiek iš praeities pelnytos galios bei įtakos, kiek ja naudojasi Prancūzija, tai Šnipiškės su turinčiais, ką pasiūlyti hipiškų potyrių įsigeidusiems bastūnams, čigonais irgi galėtų tapti UNESCO paveldo dalimi ir turistų akyse atrodytų dar autentiškiau.
Taigi, šventos, ypatingos gilumos Luang Prabange ieškoti neverta. Tačiau čia trumpam įsikurti dėl atokvėpio vis tiek tenka. Po to tenka įvertinti visą tą jaukaus, saldaus – įvairiomis prasmėmis – poilsio prabangą. Galiausiai ir neteks gailėtis įkvėpus gryno oro, pabuvus vešlios gamtos apsupty, ypač jei po to kelias ves į Ventianą.
Taigi, mano paskutinė kelionės po Laosą tema atsiras už maždaug 400 km nuo Luang Prabango, dabartinėje šalies sostinėje.
