Iškart už lietuviškos pajūrio prasideda latviškas. Kai stovi ant Baltijos kranto prie pasienio stulpo, didelio skirtumo neįžvelgsi. Nebent tai, kad pas kaimynus nesimato civilizacijos. Tačiau taip ir norisi pažiūrėti, kad ten darosi toliau?
Jau dienos pabaigoje norisi visiems pasakyti – Latvijos pajūris ne visur pasiekiamas labai lengvai. Ne visur yra asfaltas. Mažiau kur yra apsinakvoti. Tačiau jūra nuo to tampa tik dar gražesne.
Žvyrkeliais jūros link
Dienos tikslas – įveikti pusę kelio iki Kolkos rago – bent jau iki Jūrkalnės. Dideli miestai Liepoja ir Ventspiilis pasilieka kitiems žygiams, kuomet atvyksiu automobiliu, o ne mažyčiu motociklu. Labiausiai vilioja pamatyti laukinį Latvijos pajūrį.
Kelias nuo Šventosios – lygus it stiklas. Rodyklė nukreipia į Papę, kurią lietuviai taip giria. Įdomu, kodėl? Nuo kelio – septyni kilometrai žvyrkelio. Baisaus žvyrkelio. Tai turėtų atbaidyti pižonus ir patogumų mėgėjus. Žinoma, ir tokius kaip aš – keliautojus mažais motociklais. Riedėti nepatogu, ir gana pavojinga.
Iš tiesų Papė ir jos apylinkės yra laukinės gamtos rezervatas su daugybe pelkių ir vandens telkinių. Paukščių mėgėjams tai – rojus. Taip pat atokią ir plačiai išsimėčiusią gyvenvietę mėgsta pavieniai jėgos aitvarų mėgėjai ir įvairūs jogai. Čia sutiktas pirmasis švyturys, kurių per dieną turėtų būti daugiau. Maudytis neįmanoma – visas krantas užverstas žolėmis.
Grįžti iki kelio tenka vėl tuo pačiu žvyrkeliu, nes kito išvažiavimo nėra. Dalį kelio lydi daili įmitusi stirna. Visą gamtos lopšį atskiria upelis, ežerai ir nepravažiuojami tankumynai. Gal žmones vilioja jausmas, jog tampi visiškai atskirtas nuo civilizacijos?
Kelionės pradžią galima užskaityti – pakratė ir pradžiugino. Toliau iki Liepojos yra nemažai ramių ir daug lengviau privažiuojamų vietų, kur galima maudytis, degintis ir kitaip smagintis. Viskas kol kas gana panašu į lietuvišką pajūrį, tik tuščia.
Liepojoje degalinės darbuotojas puikiai kalba lietuviškai. Nenuostabu, nes visą kelią – vien lietuviški numeriai. Už Liepojos laukė dar vienas žvyrkelio išbandymas – dar ilgesnis, bet ne toks kratantis.
Iš paukščio skrydžio
Šis žvyrkelis atvedė iki Akmenragės švyturio – raudonas ir labai aukštas. Aplinkui yra keletas ūkinių pastatų, suvenyrų pardavėjų ir kasa – užlipimas kainuoja vieną eurą. Kišenėse nė vieno gryno pinigo. Kas galėjo pamanyti, kad šio laukinio miško gale jų prireiks?
Kasininkei reklama nerūpi. Sako – užtenka lankytojų per akis, bet įleidžia – juk šitiek kelio vargšas kratėsi.
Atsiveria pasakiškas vaizdas iš 37 metrų aukščio. Galima apeiti aplinkui viršūnę atviru tilteliu. Jei turite aukščio baimę, tai vargu ar pavyks. Čia pajūris taip pat gana švelnus. Puiki vieta maudytis, pasivaikščioti.
Dar pora dešimčių kilometrų – ir jau Pavilosta. Nedidelis, bet labai jaukus ir uoliai besitvarkantis miestelis. Pažodžiui – Povilo uostas. Tikras, mažas, charakteringas jūrinis uostas su keliais nedideliais keltuvais, vienu kitu remontuojamu nedideliu laivu ir jachtomis, kurių kasmet čia daugėja.
Ypatingai čia smagu pasivaikščioti jūros vartais – molu. Galima pavalgyti prabangesniame restorane arti jūros. Galima išgerti kavos lauko kavinėje, žiūrint į plaukiančius laivelius ir neskubančius praeivius.
Jūrkalnė – Latvijos skardis
Jei sąžiningai, tai šioje kelionėje labiausiai už viską norėjau vėl pamatyti jūros skardžius, kurie prasideda netrukus už Pavilostos ir baigiasi netoli Ventspilio. Pakeliui yra vietų, kur laukuose surikiuoti automobiliai. Plika pieva, o už jos iškart – skardis ir jūra. Tai kažkas panašaus į mūsų Olando kepurę, tik tęsiasi dešimtis kilometrų. Skardžio aukštis daugelyje vietų siekia apie 20 metrų.
Ties Jūrkalne yra labiausiai lankoma šio skardžio vieta. Ten yra ir laiptai nusileisti prie jūros. Reikia turėti omenyje, kad Latvijoje pajūris nėra labai saugoma zona. Galima tiesiog pasukti į miškelį ir minkštu miško takeliu privažiuoti iki pat skardžio.
Kadaise teko čia aptikti gana statų šlaitą ir prie medžio pririštą virvę. Ja keliautojai nusileisdavo ir pakildavo.
Kelionės pabaigoje šovė mintis, su kuria ginčytis nedrįsau. Jei žmogus turi laiko, sveikatos ir dviratį, daugiau nieko kaip ir nereikia. Na, gal dar keletos eurų. Minti dviračiu laukiniu Latvijos pajūriu būtų patogiausia ir įdomiausia. Motoriniam transportui dažniausiai privažiavimas keblokas. O juk didžiausi stebuklai slepiasi atokiai. Ideali kelionė – aplankyti visus švyturius! Būtinai tai kada padarysiu.
Dar vienas pastebėjimas, iškilęs tuomet, kai ant skardžio laižomi ledai šiek tiek atšaldė smegenis – paradoksalūs latviški miestelių pavadinimai. Iškart už valstybinės sienos yra Nida. Toliau nuo kranto rastume ir Priekulę. Dar toliau palei krantą – Nica. Už Liepojos – Laikas. Visokių minčių kyla.
Projektą „Ištikimas Baltijos jūrai“ inicijuoja „Baltijos ledai“.
