Tik atvykę patekome į vakarėlį, per kurį spėjome susipažinti kone su visais būsimos komandos nariais. Jau tuomet buvo aišku, kad rasime bendrą kalbą, o šiandien juos galėčiau drąsiai įvardinti vienos didelės šeimos nariais. Su dauguma iki dabar susirašome vos ne kasdien, panašu, kad šiuo metu su jais bendrauju daugiau nei su bičiuliais, esančiais čia, Lietuvoje.
Po sniegynus su marškinėliais ir įdegusiu veidu
Paskutinių atsisveikinimų metu turbūt kiekvienas draugas šalia frazės „lauksime sugrįžtant“ pridėdavo ir „tik nesušalkite“. Visgi Kanada didžiulė, tad klimatas vis kitose jos dalyse gerokai skiriasi. Nusitrenkęs į šiaurinę dalį, lauk ilgos speiguotos žiemos, termometro stulpelius priverčiančios nusileisti iki -40⁰C ir daugiau. Jei bazuosiesi pietvakariuose ar rytuose, gruodį bus ganėtinai šilta, o vasarą užklups svaiginantys karščiai.
Antruosius namus radome vakarinėje Kanados pakrantėje, Britų Kolumbijos provincijoje. Pamenu dar spalio mėnesį vaikščiojome su šortais, o namiškiai Lietuvoje tikino iš spintų jau traukiantys vilnonius megztinius. Na, o žiemos rūstybė čia prilygo lietuviškajai – šalta, bet išgyventi įmanoma.
Dirbome slidinėjimo kurorte, tad net žvarbiausią dieną, vos tik užkilęs ant kalno, galėjai į šalį numesti pūkinę striukę ir vaikštinėti vienais marškinėliais. Saulės ir sniego derinys veikė tarsi soliariumas. Jau po pirmos savaitės nebestebino į vietinę užeigą užsukę įdegę slidinėtojai. Juk ne kiekvienas narsuolis tikėdavo patarėjais, siūlančiais nuolatos su savimi turėti kremo nuo saulės.
Sutikęs mešką, mobiliajame telefone įsijunk triukšmingiausią dainą
Gamtos grožis čia tiesiog užgniaužia kvapą. Kadaise maniau esanti didmiesčio žmogus, po viešnagės Kanadoje supratau, kad kalnai mane veikia daug stipriau nei šurmuliuojančios gatvės.
Tiesa, atstumai milžiniški, tačiau važiuojant amžinybę besitęsiančiais keliais nejauti jokio diskomforto. Ar gali būt kitaip, kai vienoje kelio pusėje matai snieguotas viršukalnes, kitoje – vienas po kito besikeičiančius ežerus? Sustoji, šalia upelio žingsniuoja į aplinkinius dėmesio nekreipiantis meškos jauniklis, o šalia medyje krapštosi kitas. Jei Lietuvoje kelio ženklai primena apie briedžių pavojų, tai ten lygiai taip pat, tik jie išpaišyti meškomis.
Gyvenome darbuotojų miestelyje, apsuptame miškų. Rytais lyg katiną galėjai paglostyti stirną, išgirsti pasakojimą apie vakar miestelyje vaikštinėjusią lūšį, briedį ar mešką. Iki darbo vietos reikėdavo žingsniuoti vos 10 min., tačiau įpratome, prieš kur nors eidami, internete pasitikrinti, kur ir kokie žvėrys buvo pastebėti. Pagal tai galėdavai persiplanuoti savo maršrutą. Taip pat žinojome, ką daryti akis į akį susidūrus su meška – svarbiausia nebėgti, o kuo garsiau šūkauti, mosikuoti rankomis ir tikėtis, kad pripažins tave stipresniu. Kritiniu atveju traukti dujų balionėlį, na ir tada jau į kojas. Būdavo kad mobiliajame telefone visu garsu užsileisdavau triukšmingiausią dainą ir pritardavau jai savo balsu – tai tikrai padeda nubaidyti žvėris.
Daugiau Miglės nuotykių Kanadoje rasite antroje dalyje, kurioje pasakojimas apie konfiskuotus automobilius, bandymą į viešbutį prasmukti nepastebėtiems ir slidinėjimo metu užklupusias traumas.
Kelionių į Kanadą specialistai – kelioniuakademija.lt