Čilė – tai puiki kelionių kryptis gamtos gerbėjams, trokštantiems išvysti kuo daugiau įspūdingų peizažų. Kelionių akademijos“ egzotinių kelionių specialistai jums siūlo paskaityti apie Čilės gamtos kampelius, kuriuos, viešint šioje Pietų Amerikos šalyje, verta pamatyti savo akimis.
Tores del Painės nacionalinis parkas
Įžangoje paminėjome Patagoniją – regioną, kuris garsėja savo atšiauria, tačiau įstabaus grožio gamta. Būtent Patagonijoje slepiasi bene labiausiai keliautojų pamėgtas Čilės nacionalinis parkas – Tores del Painė.
Nacionalinis parkas Čilės pietinėje dalyje buvo įsteigtas UNESCO organizacijos narių, 1959 m. Siekta apsaugoti Andų viršukalnes, ežerus, ledynų virtines, augaliją bei vietovėje gyvenančią fauną: pumas, guanakus, lapes, elnius, į afrikinius stručius panašius nandu, andinius kondorus, Čilės flamingus ir kt.
Nacionalinio parko vizitine kortele, o kartu ir neoficialiu Čilės simboliu, laikomi trys teritorijoje stūksantys granito monolitai, priklausantys Painės Kordiljeros kalnų masyvui. (Cordillera Paine). Aukščiausias iš šių monolitų – pietinis, siekiantis maždaug 2500 m aukštį. Kiti „bokštai“ – šiek tiek mažesni. Įspūdingą masyvą supa ežerai, pievos, vietovėje siaučia atšiaurūs vėjai – peizažai išties kerinčio grožio.
Vakarinėje Tores del Painės nacionalinio parko dalyje stūkso dar vienas įspūdingas gamtos kūrinys – Grėjaus ledynas (Glacier Grey). Jo ilgis – net 28 km, plotis – 6 km. Šis ledynas priklauso Pietų Patagonijos ledo kepurei, kuri fiksuojama kaip trečias pagal dydį kontinentinis ledynas Žemėje (po Antarktidos ir Grenlandijos). Įdomu tai, kad Grėjaus ledyną sudaro dvi susiliejančios ledo šakos, kurios leidžiasi į Grėjaus ežerą. O skaidriame ežero vandenyje galima išvysti įspūdingų, dangaus žydrumo ledo luitų, kurie yra atskilę nuo ledyno ir plūduriuoja ežero paviršiuje. Keliautojams, norintiems apžiūrėti ežerą ir ledyną, organizuojami turai laivais.
Mėgstate žygius gamtoje? Tores del Painės nacionalinis parkas šiam hobiui išties puikiai tinkama vieta. Teritorijoje įrengtas „W“ formos kelias, kuriuo einant galima išvysti ne tik mūsų minėtuosius granito monolitus ir ledyną, bet ir kitus nuostabaus grožio ežerus, kalnus, slėnius. Pakeliui įrengtos ir stovyklavietės, kuriose galima pailsėti, pavalgyti, pasimėgauti ramybe. Tik reikia turėti omenyje, jog parke, dėl stiprių vėjų, draudžiama kurti laužus.
Atakamos dykuma
Čilės ir Peru teritorijoje, tarp Andų ir Ramiojo vandenyno, driekiasi viena iš sausiausių pasaulio dykumų – Atakamos dykuma. Būtent didingos Andų viršukalnės ir sulaiko lietaus debesis, kurie taip ir nepasiekia dykumos. Dėl šios priežasties vidutinis metinis kritulių kiekis Atakamoje vos 0,5 mm, o kone vienintelis drėgmės šaltinis – rūkas.
Nepaisant to, jog dykuma – labai sausa, joje neįprastai vėsu. Vidutinė vasaros temperatūra vos 18 °C. Tačiau tai nereiškia, jog dienomis dykumoje šalta. Anaiptol, karščiausiais mėnesiais dienos temperatūra gali pakilti net iki 50 °C, visgi naktimis ji nukrenta daugiau nei perpus.
Atakamos dykumoje, maždaug 20 km atstumu į rytus nuo San Pedro de Atakamos miesto, slepiasi išskirtinė vieta – Mėnulio slėnis (Valle de la Luna). Tai pusės kilometro skersmens dykvietė, kurios reljefas primena ne ką kitą, o Mėnulio kraštovaizdį. Ploni smiltainio bokštai, rieduliai, rausvų spalvų uolienos – toks šio slėnio peizažas. Mokslininkai skaičiuoja, jog čia esančios uolos mena 23 mln. metų.
Atakamos druskožemis – tai dar viena labai įdomi dykumoje esanti vietovė. Ji driekiasi maždaug 55 km atstumu į pietus nuo mūsų jau minėtojo San Pedro de Atakamos miestelio. Druskos lygumos iš visų pusių apsuptos kalnų. Druskožemio plotas – apytiksliai 3 tūkst. km². Nepaisant to, jog vietovė garsi savo didžiuliu druskingumu ir svilinančia saule, lygumoje telkšo pelkės – čia auga reti, ištvermingi augalai, taip pat glaudžiasi daug įvairiausių gyvūnų, pavyzdžiui, Čilės flamingai, Andų žąsys, lamas primenantys guanakai ir kt.
El Tatijo geizeriai
Pasakodami apie Tores del Painės nacionalinį parką ir Atakamos dykumą jau tikriausiai spėjome įrodyti, jog Čilė – tikras kontrastų kraštas. Tačiau nepaminėjome dar vieno įdomaus dalyko – šioje šalyje galima išvysti ir geizerius! El Tatijas (El Tatio) – tai geizerių laukas, esantis šiaurinėje Čilės dalyje, Andų kalnuose. Laukas driekiasi net 4,2 km aukštyje virš jūros lygio. Jame yra maždaug 80 veikiančių geizerių, kurie lyg fontanai ištrykšta iš žemės gelmių ir sukuria įspūdingą reginį.
Nors geizerių El Tatijo lauke – daug (savo skaičiumi laukas nusileidžia tik JAV esančiam Jeloustounui bei Rusijos Kamčiakos Geizerių slėniui), jų čiurkšlės nėra labai aukštos. Vidutiniškas ištryškusio geizerio aukštis – 75 cm. O aukščiausia užfiksuota srovė buvo kiek daugiau nei 6 m aukščio.
El Tatijo geizerių laukas keliautojus vilioja ne tik „fontanų ir dūmų“ pasirodymu, bet ir greta esančiais natūraliais karšto vandens baseinais. Maudynės karštose versmėse – atpalaiduojančios, o vandenyje esantys mineralai naudingi odai, kvėpavimo sistemai.
Magdalenos sala
Tarp Pietų Amerikos ir Ugnies Žemės salyno esantis Magelano sąsiauris – tai jungtis, tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno. Būtent šiame, 1520 m. Magelano perplauktame, sąsiauryje, slepiasi nedidelė Magdalenos sala (Isla Magdalena), priklausanti Čilei.
Kadaise Magdalenos saloje gyventa indėnų. Šiandien ji itin mėgstama keliautojų, mylinčių laukinę gamtą. Kodėl? Ogi dėl to, jog šioje saloje galima išvysti... Galybę pingvinų! Sakydami „galybę“, tikrai nehiperbolizuojame: Magdalenos saloje gyvena daugiau nei 120 tūkst. Magelaninių pingvinų. Tikriausiai Žemėje nėra dar vieno tokio kampelio (išskyrus Antarktidą), kuriame vienoje vietoje būtų galima išvysti tiek daug šios rūšies paukščių.
Nuo kranto iki kito kranto sala pilna pingvinų lizdų, tarp kurių turistams leidžiama vaikštinėti specialiais takeliais. Beje, kasmet pingvinai, grįžtantys perėti į salą, tą daro tuose pačiuose, kaip ir kasmet, lizduose. Šie paukščiai– monogamiški, savo partnerį renkasi visam gyvenimui. Nuo 1982 m. Magdalenos sala saugoma Čilės valstybės, tam, jog pingvinams būtų užtikrina saugi vieta daugintis.
Marmuro uolos
Patagonijoje, tarp Čilės ir Argentinos, tyvuliuoja nepaprasto grožio vandens telkinys –Generolo Kareros ežeras (Lago General Carrera). Jis – ledyninės kilmės, apsuptas Andų virtinės. Ežero vanduo – ryškiai mėlynos spalvos, kuri vandens telkiniui suteikia ramybės dvelksmą.
Puerto Tranquilo – tai nedidelis miestelis, esantis prie Generolo Kareros ežero, Čilės teritorijoje. Šis miestelis – itin noriai lankomas keliautojų. To priežastis – iš ežero išnyrančios marmuro uolos, žinomos Marmuro katedros vardu (Catedral de Mármol). Per keletą tūkstančių metų ežero vanduo uolose išplovė įmantriausių formų tunelius, todėl uolos sudaro tarytum labirintų grandinę. Žėrinčio marmuro labirintus itin mėgsta turistai, kurie tarp uolos luitų plaukioja valtelėmis.
Kelionių akademija – ieškantiems kelionių į Čilę.
