Įžengus į Aukštumalos karalystę saulėtą rudens rytą, reginys atima žadą. Blizgantys balti „siūlai“ apraizgę visą pelkės augmeniją – nuo visai prie žemės palinkusių viržio žiedų iki pušų spyglių ar beržo lapijos. O pro kiekvieno iš milijardo voratinklių plyšelį skverbiasi tik rytuose pakilusios saulės spinduliai. Atrodo, galėtum stovėti ir žiūrėti amžinybę.
Ką nors pasakyti sunku, bet mintys rezga įvairiausių paaiškinimų tam, ką matai. Rudenį viską apraizgę voratinkliai žaismingai pavadinami laumės plaukais.
Galbūt laumės taip pat turi žiemojimo buveines, kurių pagrindinė neabejotinai yra Aukštumalos pelkė. Matyt, praūžė didžioji migracijos banga – gal vakar, o gal dar šiandien anksti ryte. Paslėpti pėdsakų laumėms tikrai nepavyko, o gal jos to ir nenorėjo?
Galiausiai, ant vieno iš spalvotų voratinklių pamatai ramiai sau tupintį vorą. Ir nusijuoki. Ne, turbūt naktį čia nesiautė laumės. Turbūt jau kokį gerą mėnesį piešdami šį paveikslą sunkiai darbuojasi vorai.
