Bolidas, kurį pasirinkome – „VW Golf MK2“ (1.6 carb) – man ir mano šeimai yra labai svarbus, ėjęs iš kartos į kartą, iki kol komandos vadovas – tėtis Giedrius, įdėjęs daug meilės ir pastangų, prikėlė jį antram gyvenimui, kuriame golfytis netgi nuskynė 2 metus iš eilės „RatRace“ sezono čempiono titulą savo klasėje.
O šturmanės (dabar jau sužadėtinės) Brigitos Šmuilytės įkalbinėti leistis į tokią kelionę su senu ir nepatikimu automobiliu, stebėtina, ilgai nereikėjo. Nors nei aš, nei ji visiškai nenumanėme, į kokius nuotykius leidžiamės.
Tad vėlų spalio 16-osios, pirmadienio, vakarą pasileidome Afrikos link. Be pirmos nakvynės, daugiau nieko nebuvome susiplanavę ir nutarėme viską dėliotis „on the go“, priklausomai nuo to, kiek kilometrų tą dieną pavyks įveikti.
Planas veikė tobulai. Be mažiau reikšmingų sustojimų, pavyko aplankyti ir nusiaubti Monaką, Pizos bokštą, Kanus ir po 6 dienų kelionės per visą Europą susitikome Ispanijos pietuose su visu patrakėlių „RatRace“ gang‘u, kurie visą šį atstumą per 3 dienas įveikė be sustojimų ir nakvynių. Dar 7 valandos keltu ir mes jau šiaurės Afrikoje, Maroke, Nadore.
Iš ryto, persimontavę ratus, išsilengvinę bolidus ir pasiruošę lenktynėms pajudėjome GR 1 starto link. Startas buvo ant įspūdingai aukšto kalno. Kylant į jį, kaitinančią dykumų saulę pakeitė tamsūs audros debesys, o prie pat starto linijos pasirodė ir pirmieji lašai.
Atsivėrė metro gylio ir pločio duobės, upių vagos kai kur buvo net ir 30 ar daugiau metrų pločio.
Neįtardami nieko blogo, greičio ruožą pradėjome, bet jau netrukus kranelis atsisuko ir lietus krioklio greičiu ir su perkūnijomis smarkiai apsunkino pravažumą ir matomumą. Nusileidus nuo kalno ir įvažiavus į atvirą dykumą, reikalai stipriai pablogėjo. Vietoje lygumų, atsivėrė metro gylio ir pločio duobės, upių vagos kai kur buvo net ir 30 ar daugiau metrų pločio.
Vietiniai sakė, kad šis regionas lietaus nematė net 4 metus, todėl smėlis vandens nespėjo sugerti ir upės su stipria srove tekėjo tikrai greitai. Lengvą fesh-fesh tipo smėliuką pavertė į tikrą lietuvišką dumblą.
Ekipažai strigo, stumdė, traukė ir visaip kaip bandė išsivaduoti iš šių spąstų, su 4x4 „Škoda“ (Lukas, Edgaras) pagalba. Mūsų strategija sunkiau pravažiuojamose vietose buvo paprasta: 1 pavara – gazas-dugnas. Užstringi: atbulinė pavara – gazas-dugnas ir vėl pirma.
Strategija veikė puikiai, kol peršokome vieną iš minėtų upių vagų ir „Golf“ pasidavė... Įstrigo atbulinis bėgis, o su pavarų svirtimi galėjai nors ir sriubą maišyti – niekas nereagavo.
Gerai, ar negerai, problemos vietoje identifikuoti ir išspręsti nepavyko, tačiau kelių šimtų metrų atstumu keletas kolegų buvo susidūrę su savomis problemomis. Vienas iš jų – „Mercedes“ „RatePunk“ ekipažas (Dalius, Kamilė), kuriam įstrigus, per kelias minutes aplink juos susidarė plati ir labai srauni upė.
Vietiniai sakė, kad šis regionas lietaus nematė net 4 metus.
Kovoje su gamta ir laiku, 4x4 „Audi“ „Ryterna Racing Team“ (Tadas, Eimantas) ir kiti vadavo „Mercedes“ ekipažą, kurio galinė sėdynė jau buvo panirusi į upę. Gelbėjimo operacija pavyko, o kolegos įsidėmėjo ir mūsų buvimo vietą, nes jau tada buvo aišku, kad sutemus „Golf“ išvadavimo misija taps sudėtinga ar neįmanoma, o GPS daviklis nebūtinai veiks, kaip pasitaikė kitam ekipažui.
Palikę gardaus romo butelį susišildymui ir palinkėję sėkmės, kiti ekipažai išvyko kviesti pagalbos, o mes su Brigita likome dykumoje, kurioje nėra jokio ryšio net paėjus 2–3 km iki artimiausio asfalto.
Bet, pasirodo, vieni gamtoje nelikome. Tamsioje, šaltoje ir lietingoje naktyje išgirdome ir pamatėme įvairių paukščių, dykumų lapių, skruzdžių ir rupūžių. Turbūt buvo ir skorpionų ar gyvačių, kuriuos lietaus vanduo privertė iškilti į paviršių, tačiau jų neužfiksavome.
Po beprasmių ryšio ieškojimo pastangų, dar kartelį konstatavome problemą – pavarų dėžės gedimas. Nors galiausiai šios išvados buvo neteisingos, nes buvo tik išsinėrusi traukutė, jungianti pavarų svirtį ir dėžę. Tačiau dabar, viską apgalvojus, labai gerai, kad patys automobilio nesusitvarkėme, nes tikrai būtume bandę tamsoje ieškoti kelio bent iki asfalto, kas pasirodo tuo metu buvo neįmanoma.
Golfas galėjo važiuoti tik atgal, sankabą visą laiką reikia laikyti įspaustą norint turėti šildymą ir svarbiausia – šviesas. Tolumoje vis sužybsint automobilio lempoms, siuntėme SOS signalus su LED baru. Vienos iš priartėjusių švieselių suteikė daug vilties, nes tai buvo mūsų HELP‘erių ekipažas!
Tačiau vis dar būnant kitoje sraunios upės pusėje, bandant įveikti klastingas išgraužų duobes, mūsų gelbėtojai nukrito nuo vienos iš susidariusių kopų ir ne tik įstrigo, bet ir apgadino puikiai tokioms misijoms paruoštą „Toyota Hilux“ visureigį.
Išgirdome ir pamatėme įvairių paukščių, dykumų lapių, skruzdžių ir rupūžių.
Po geros valandos HELP‘eriams patiems šiaip ne taip išsivadavus, apie golfuko ištraukimą nebuvo net kalbos – privažiuoti neįmanoma. Čia išskirtinė padėka BMW X5 ekipažui (Dalius, Enrika, Armandas), kurie važiavo 60–80 km, kol pasiekė ryšio signalą ir informavo kitus apie mus ištikusią bėdą. O tada dar kartą važiavo atgal ieškoti vietos, kurioje būtų įmanoma kirsti vis didėjančią upę.
Organizatoriams ir kitiems gelbėtojams pasitarus, bolidą nuspręsta palikti nakvoti dykumoje, o ekipažo narius – mus, su svarbiausiais daiktais evakuoti į laikiną bivaką. Pagal pirminį planą, nakvynė turėjo būti „milijono žvaigždučių viešbutyje“ – palapinėse po atviru dangumi, tačiau nutikus tokiai stichijai, komandai paskubomis pavyko surasti ir pasiprašyti prieglobsčio vietinio gyventojo ūkyje, už ką jam esame iš visos širdies dėkingi!
Nors situacija atrodė nepavydėtina, dar įdomesnį likimą teko išgyventi „Ivanulė Drift“ ekipažui (Gediminas, Andrius). Jų GPS daviklis užstrigo dar starto vietoje, o jiems pavyko greičio ruožo įveikti žymiai daugiau nei kitiems lenktynininkams, nors dėl ryšio problemų net nežinojo, kad GR 1 yra atšaukiamas... Tačiau ir „Ivanulės Golf GTI“ (2.0 ABF) tokių sunkumų neatlaikė ir sugedo, užstrigo dykumoje nakčiai. Pėsčiomis suradus ir aplankius apleistą kalėjimą, galiausiai sutiko vietinius, kurie ne tik pavalgydino, pagirdė, bet ir davė pastogę nakčiai.
Tą naktį, visi „RatRace“ iššūkio dalyviai (išskyrus pasiklydusius) nakvojo vietinio ūkininko sodyboje viduryje niekur, vienoje patalpoje, ant kilimų, dalinandamiesi maistu, gėrimais, kojinėmis ir pledais. Pailsėjus keletą valandų, 6.00 val. pasirodžius pirmiesiems spinduliams, išvykome gelbėti mūsų golfyčio ir „Ivanulė Drift“ ekipažo narių.
Pravažiavus pagrindiniais keliais šviesiu paros metu, pamatėme, kad lietus šiame regione sukėlė tikrą chaosą. Dykumos buvo tapusios pelkėmis, kelių pervažos žemiausiose vietose buvo uždarytos... Aplink mūsų automobiliuką upės jau buvo nutekėjusios ir vandens per daug nebuvo, bet net ir be vandens, ir šviesoje privažiuoti iki golfo nebuvo lengva.
Pamatėme, kad lietus šiame regione sukėlė tikrą chaosą.
Tačiau, pasiekus tikslą, kvalifikuotų meistrų remontas užtruko ne ilgiau nei 10 minučių. Nors organizatorius Paulius pasiūlė man grįžti į bivaką pas Brigitą, pilnai susitvarkyti automobilį bei padėti kitiems dalyviams, tačiau praleisti galimybės toliau bandyti įveikti išplautą trasą ir padėti surasti dingusį ekipažą tiesiog negalėjau atsisakyti.
Tokių realių iššūkių net už didžiausius pinigus negalėtum nusipirkti. Ką jau kalbėti apie vietinių kultūros pažinimą, ūkio apžiūrėjimą ir tradicinės duonos kepimą, kurį tuo metu Brigita patyrė bivake su Mehamadu ir Aysha.
Taigi, į priekį praleidę išprotėjusį ir net vietinius offroad'ininkus stebinantį „Voverė Drift Team“, dar vieno „Golf“ (1.9 TDi) ekipažą (Simonas, Žydrūnas, Vidmantas) rodyti kelią ir pirmiems bandyti įveikti mėšlynus, pervažiavę vis dar tekančias upių vagas, pelkes ir įveikę kitus sunkumus, po keliasdešimties kilometrų atradome išskirtines dingusio „Golf GTI“ padangų vėžes.
Tuomet, kaip pėdsekiai šunys, iškišę galvas per langus dairėmės paliktų „Ivanulė Drift“ ekipažo žymių. Apžiūrinėjant vieną, tikrai jų aplankytą pelkę su šviežiomis kapstymosi žymėmis, tolumoje dykumoje išgirdome ir pamatėme besiblaškantį „Golf GTI“. Su nemažais nuostoliais, tačiau visi sveiki ir gyvi! Nors atrodė, kad tikslai jau įgyvendinti, tačiau rasti pravažiuojamą kelią iki bivako tapo dar vienu, kelias valandas užtrukusiu, iššūkiu.
Didžiuojuosi jei perskaitei iki čia. Šiame pasakojime aprašiau tik nepilnas 24 val. trukusį etapą, o iš tiesų, tai, ką patyrėme kituose etapuose bei kelionėje per visą Europą iki Afrikos ir atgal, kaip ir minėjau, verta visos knygos, nes kasdieniame gyvenime neatsitinkantys įvykiai mus aplankydavo kas keletą valandų.
Jei kam nors bus įdomu išgirsti daugiau apie kitus etapus, prasuktus pusašio varžtus, Maroke negaliojančias KET, nuotykius su kupranugariais ar 11 valandų „ant virvės“, lauksime pakvietimo į svečius.
Dar kartą didžiausi aplodismentai, pagarba ir padėkos „RatRace“, Paulius Ragauskas ir visai chebrai neužmirštamus potyrius, juoką ir visokeriopą pagalbą!!! Na, o raudonasis golfytis įveikė paskutinę savo kelionę su daug gyvenimo mačiusiu 1.6 karbiuratoriniu motoriuku, nes kitą sezoną startuosime su didesne ir naujų iššūkių ištroškusia širdele.
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo – kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių Akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.
