Etniškai ir kultūriškai Lazdijų rajonas būtų kažkas tarp draugiškųjų dzūkų ir racionalių suvalkiečių. Štai ir trumpas šio regiono portretas.
Išplėskime jį, paryškinkime spalvas, ir pamatysime, kad gražus Lietuvos kampas galės pretenduoti į dar vieno gamtos ir kultūros perliuko titulą. Kol lietuviai vaduojasi iš stereotipų, užsienio keliautojai apsilankę Lazdijų rajone aikčioja iš nuostabos.
Užsieniečių nuostaba
 |
| M.Vadišio nuotr./Dusios ežeras |
Atsistojus trečio Lietuvoje didžiausio Dusios ežero pakrantėje nuo plačių tyrų raibsta akys. Čia dzūkiškoji jūra – sako vietiniai. Dar šmaikščiau, kad šalia šios jūros yra lygiai perpus mažesnis ežeras – Metelys. Puikiausiai tinka į dzūkiškų marių kategoriją. O už marių dar dvigubai mažesnis ežeriukas Obelija. Toks įspūdis, kad ledynmečiu čia kažkas iš dangaus pylė vandenį kaip į vestuvinį šampano taurių bokštą – sklidinai prisipildžius vienai duobei, vanduo nutekėjo į sekančią, o užsipildžius ir šiai, persipylė į trečiąją. Taip ir susiformavo Dusia, Metelys, Obelija.
Dabar tai Metelių regioninis parkas su išskirtiniu kraštovaizdžiu, sekliais ir skaidriais ežerais, pušynais apaugusiais krantais ir žvėrių bei įvairių nykstančių augalų rūšių pilnais miškais. „Tai vienas ekologiškiausių ir švariausių parkų Lietuvoje“,- pažymi Metelių regioninio parko vadovas Ramūnas Kriugelis.
 |
| M.Vadišio nuotr./Dusios ežeras |
Dusios pakrantėje be vėjo nuleistomis burėmis ramiai linguoja jachtos, smėlėtuose paplūdimiuose tarsi prie Palangos tilto apstu poilsiautojų. „Iš Izraelio atvykę turistai, apsilankę čia nustebo, kad tokia skurdi valstybė sugebėjo tiek smėlio į ežero pakrantes privežti“,- kuriozus iš turistų lūpų pasakoja gidas ir Lazdijų mokyklos geografijos mokytojas Jonas Malinauskas. „Teko įtikinėti, kad smėlis čia natūraliai susiformavo ir jei ne apžėlę miškai, tai būtų antros Lietuvos kopos susiformavusios“.
Dėl skaidraus vandens ir įvairaus povandeninio pasaulio Dusios bei Metelio ežerai mėgiami ir nardytojų. Dažnai čia poilsiaujantys žmonės gali paliudyti, kad ežere nardo ne tik lietuviai.
„Mano vyras atvažiavęs į Metelio ežerą mėgsta gaudyti ešerius, tiesiog aplink pirštą apsivyniojęs valą su kabliuku ir pamautu slieku. Nubrenda kelis šimtus metrų į seklų ežerą ir iš po kojų traukia žuvis žuvienei. Priplaukęs italų nardytojas negalėjo atsistebėti tokiu žvejybos būdų – fotografavo su savo povandenine kamera gerą pusvalandį ir sakėsi nematęs niekur pasaulyje nieko panašaus“,- pasakojo Lazdijų savivaldybės Ekonomikos skyriaus vedėja Jolita Galvanauskienė.
Parko direktorius R.Kriugelis pridūrė, kad net skandinavai, kuriems netrūksta įstabios gamtos savo tėvynėse, atvažiavę į Metelių miškus negali atsistebėti gyvąja gamta. Čia gyvena net 47 žinduolių rūšys. Ekologai bando atkurti ir didesnę dzūkiškų „geležinių varlių“ (balinių vėžlių) populiaciją.
 |
| M.Vadišio nuotr./Teritorija, kurioje gyvena baliniai vėžliai |
Tiesa, atvykusiems užsieniečiams nereikia net ir geležinių varlių, užtenka paprastų. „Kartą po Lazdijų rajoną vėžiojau vokiečius. Plentu riedėjom link lankytino objekto, o šie staiga liepė sustoti prie pakelės pelkės. Visi pirma paklausė ar gali ten žengti ir sugriuvę su foto-aparatais pradėjo fotografuoti varles“,- juokėsi J.Malinauskas. Anot gido, keliautojai iš svečių šalių Lietuvoje kiekviename žingsnyje atranda neįprastų, jiems keistų dalykų.
Dailus miestelis ir jo fontanas
Vienas Lazdijų rajono miestelis dar nuo seno skina tvarkingiausios gyvenvietės apdovanojimus – Veisiejai. Tai ir dabar įpareigoja gyventojus pasitempti. Miestelio centre įrengtas skulptūrų parkas, šalia bažnyčios sutvarkyta žiedinė sankryža, o pati didžiulė Šv. Jurgio bažnyčia dar vadinama Dzūkijos katedra, šviečia aukščiausioje Veisiejų vietoje. Šventovės viduje įrengtos ir lankytojams atvertos kriptos su bažnyčios didžiausių rėmėjų .kunigaikščių Marijos ir Tado Oginskių palaikais.
 |
| M.Vadišio nuotr./Veisiejų bažnyčios viduje |
Dar didesnį įspūdį daro Veisiejų dvaro pašonėje įsikūręs parkas. Čia iškilo skulptūra esperanto kalbos kūrėjui Liudvikui Zamenhofui, kuris dalį savo gyvenimo praleido Veisiejuose pas seserį. Dar ir dabar pasaulyje šia dirbtine kalba šneka iki 2 mln. žmonių. Veisiejuose Esperanto besupranta tik vienas žmogus, tačiau miestelėnai tikisi atkurti esperantininkų judėjimą ir kada nors Veisiejus padaryti šios kalbos centru Lietuvoje.
Parke auga trisdešimties skirtingų rūšių medžiai, atnaujinta estrada, futbolo stadionas. Dabar tai miestelėnų švenčių ir susibūrimų vieta. Šalia išlikęs ir Veisiejų dvaro dešinysis flygelis – seniausias pastatas šiose apylinkėse.
 |
| M.Vadišio nuotr./Pagrindinis Vesiejų parkas su stadionu ir estrada |
Vis dėlto didžiausią įspūdį ir lietuviams, ir užsieniečiams palieka 18 metrų aukščio muzikinis fontanas ežero įlankoje, tiesiai priešais Veisiejų parką. Grojant grupės ABBA ir kitų gerai žinomų atlikėjų dainoms, vandens srovė šokinėja į viršų tarsi iš banginio kupros. Naktį, šviečiant šviesoms vaizdas dar įspūdingesnis. Žiūrėdamas į šį fontaną jautiesi lyg užsienyje, tik kitame ežero krante šmėžuoja dzūkiškos trobos.
Lietuviškos Ž. D'Ark pėdsakas
Jei užsieniečius labiau stebina varlės, miško samanos ar Metelio ežero ešeriukai, tai lietuviams bei artimiausiems kaimynams lenkams šis kraštas turėtų būti įdomus dėl čia gyvenusių žymių žmonių bei garbingo istorijos palikimo.
Vien ko verta Emilijos Pliaterytės istorija. Būtent šios grafaitės, lietuviškosios Žanos d'Ark gyvenimo istorija pasibaigė Lazdijų rajone, Justinavo dvare. 1831 metų sukilime E.Pliaterytė užėmė svarbų vaidmenį – buvo viena iš jo iniciatorių bei tapo sukilėlių pulko kapitone.
Sukilimui beslopstant Carinė valdžia vijosi E.Pliaterytę, kuri su kitais sukilimo vaidais bandė pasiekti Varšuvą ir toliau tęsti pasipriešinimą. Tačiau nusilpusi ir susirgusi ji pasiliko slėptis bei gydytis Justinavo dvare. Nors prižiūrima dvarininkų buvo atsigavusi, tačiau sužinojusi, kad sukilimas galutinai pralaimėtas, atkrito ir mirė.
Vietiniai gyventojai pasakoja graudžius pasakojimus, kaip Lietuvos-Lenkijos didvyrės kūnas Kūčių naktį paslapčia valtimi per ežerą buvo nugabentas į bažnyčią, vėliau svetima pavarde palaidotas Kapčiamiesčio kapinėse. Dabar šiame pasienio miestuke Lietuvos didvyrei pastatytas paminklas. Vietiniai gyventojai kuria ir naujas iniciatyvas Lazdijų rajone, kuriomis siekia dar labiau įamžinti E.Pliaterytės atminimą.
Ten kur mokytojavo S.Nėris
Kita lietuviams svarbi asmenybė palikusi pėdsaką šiuose Dzūkijos kraštuose – Salomėja Nėris. Žymios lietuvių poetės gyvenimo detalės įamžintos ir atkurtos Lazdijų krašto muziejuje. Čia kiekvienas gali pajusti autentišką tarpukario intelektualų gyvenimą Lietuvos pakraštyje. Atkurtas net kambarys toje pačioje palėpėje, kurioje mokytojavimo metais gyveno poetė. Muziejaus gidė papasakos apie S.Nėrį viską, ką tik panorėsite sužinoti. Nuo uždaro ir meniško jaunos mokytojos būdo iki šmaikščių juokelių ir situacijų mokyklos klasėse.
 |
| M.Vadišio nuotr./Kabarys, kuriame kurį laiką Lazdijuose gyveno S.Nėris (1200x797) |
Be S.Nėries ekspocijos Lazdijų muziejuje surasite informacijos ir apie dzūkų papročius, specifinį muzikos instrumentą – cimbolus. Čia skirtas kambarys ir tarpukarių Lazdijuose gyvenusiems žydams, jų verslams ir kultūrai.
 |
| M.Vadišio nuotr./Tarpukariu dirbusio dantisto kėdė |
Svarbiausiai, kad sename pastate įkurtos ekspozicijos pakankamai interaktyvios, su kompiuteriniais žaidimais ir lengvai atrandama informacija keliomis kalbomis. Tai padaro Lazdijų krašto istoriją dar patrauklesnę ne tik lietuviams, bet ir svečiams iš užsienio.
