„Namai visuomet buvo pilni gyvybės“
Atvykę į Lazdijų kraštą, tikrai rasite, kur papramogauti: be įvairiausių turizmo centro organizuojamų veiklų, čia savo paslaugas siūlo ir daug privačių asmenų.
Visgi, jeigu panorėsite porai valandų šiek tiek surimtėti ir susipažinti su nepagražinta miesto istorija, būtinai užsukite į Lazdijų krašto muziejaus padalinį – Laisvės kovų muziejų. Prieš šiek tiek daugiau nei 2 metus duris atvėrusi įstaiga kadaise buvo paprastų žmonių namas, o vėliau tapo represinių struktūrų židiniu.
Kaip 15min aiškina Laisvės kovų muziejaus vyr. muziejininkė Jūratė Paciukonienė, šį namą Lazdijuose 1931 m. pasistatė našle likusi Eleonora Petrauskienė, padedama savo brolio Igno Albavičiaus, Jungtinėse Valstijose dirbusio kunigu. Pastarojo svajonė buvo, kad „po vienu stogu būtų sutalpinta visa Albavičių-Petrauskų šeima“.
Visgi, kuomet namas buvo pastatytas, E.Petrauskienė į jį iš karto neįsikėlė – liko gyventi priešais buvusiuose mediniuose namuose. Naująjį pastatą ji nuomojo įvairioms įstaigoms bei privatiems žmonėms.
Be kita ko, čia E. Petrauskienės dukra Elena įrengė pirmąjį Lazdijuose privatų moters vadovaujamą stomatologijos kabinetą. „Namai visuomet buvo pilni gyvybės“, – tuometę nuotaiką apibūdina J.Paciukonienė.
Sovietams okupavus Lietuvą, Petrauskams grėsė tremtis – jie buvo gana pasiturintys, turėjo nemažai žemės. Kad to išvengtų, šeima ėmė slapstytis po visą šalį. Per visą okupacijos laikotarpį į Lazdijus jie taip niekada ir negrįžo. O kas gi nutiko jų turtui?
„Kadangi namas buvo pastatytas su rūsiais, su didelėmis patalpomis, atėjus okupantams į Lazdijus, jiems šis pastatas labai tiko. Rūsyje jie įrengė vidaus kalėjimą, o pirmame ir antrame aukšte veikė KGB funkcionierių kabinetai“, – atskleidžia vyr. muziejininkė.
Kamerose – stilizuotos kūno dalys
Anot pašnekovės, iš turimų duomenų spėjama, jog šiame KGB kalėjime Lazdijuose iš viso galėjo kalėti apie 400 žmonių. Jie būdavo žiauriai kankinami ne tik pačiose kamerose, bet ir kiemuose. Išniekinti žmonių kūnai būdavo tiesiog paliekami gulėti lauke, kol galiausiai juos kur nors užkasdavo, kartais – net ir toje pačioje vietoje.
„Kai pradėjo kurtis mūsų Laisvės kovų muziejus, 2 metus iš eilės vyko archeologiniai kasinėjimai, buvo ieškoma palaikų. Per tą laiką mūsų kieme rasti penkių žmonių palaikai. Pagal įvairius radinius manoma, kad tai tikrai buvo mūsų laisvės gynėjų, partizanų kūnai. Deja, jų tapatybės kol kas nėra nustatytos, vis dar ieškoma giminių, galimybių identifikuoti tuos kūnus“, – teigia J.Paciukonienė.
Šiuo metu buvusio kalėjimo kamerose lankytojams įrengtos įspūdingos vaizdo ir garso instaliacijos. Jų pagalba perteikiami skaudūs kadaise čia kankintų žmonių išgyvenimai, atskleidžiama, kaip jie net ir tokiomis tragiškomis akimirkomis nepalūždavo, savo kovą su okupantu įprasmindavo kūryba.
Rodydama į vieną iš kamerų, vyr. muziejininkė pasakoja: „Ši kamera skirta atskleisti okupantų žiaurumui. Šios stilizuotos kūno dalys liudija tai, kad okupantai negerbė ne tik žmogaus gyvybės, bet ir jo kūno. Jeigu jiems trukdė, tarkime, ranka ar koja, jie nukirsdavo atskiras kūno dalis, kurios neleisdavo užkasti lavono“, – tvirtina ekspertė.
Atsižvelgus į visa tai, ne pernelyg stebina pašnekovės replika, kad ne vienas šiame muziejuje pabuvojęs žmogus yra teigęs, jog čia vaidenasi.
„Buvo statybininkų, kurie sakė: „Mes daugiau čia nevažiuosim“. Užsidaro kameros durys, kažkas šalto dvokteli pro juos. Ir mūsų kolegei vienai vis kartais vaidenasi“, – šypteli J.Paciukonienė, pridurdama, kad ji pati su vaiduokliais jau „susidraugavusi“.
Rūsyje įrengtas pabėgimo kambarys
Viršutiniuose namo aukštuose, kur anksčiau buvo KGB pareigūnų kabinetai, dabar lankytojams prieinami eksponatai, susiję su Lazdijų krašto tremtimi. Tai tremtinių prisiminimai, dovanotos nuotraukos ir daiktai, parsivežti iš Sibiro, tarp kurių – veltiniai, buities reikmenys, geležinė lova bei iš duonos trupinių pasigamintas rožinis.
„Kadangi viltis sugrįžti į Lietuvą ir išvysti ją laisvą žmonių nepaliko niekada, maldos atributams nebuvo gailima net brangaus maisto trupinėlių“, – paskutiniojo eksponato prasmę paaiškina J.Paciukonienė.
Nemaža dalis ekspozicijos Laisvės kovų muziejuje skiriama ir partizaniniam judėjimui bei pagrindiniams jo herojams, pavyzdžiui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Kad pažintis su šiuo Lietuvos istorijos etapu būtų dar glaudesnė, lankytojai gali pasiklausyti partizanų dainų, pasinaudoti interaktyviais stalais, iliustruojančiais laisvės kovotojų veiklą.
Atvykusiųjų į Laisvės kovų muziejų laukia išties išskirtinė galimybė pasivaikščioti po istorijos labirintus ir prisiliesti prie to, kas mūsų seneliams ir proseneliams sukėlė tiek kančių.
Visgi, kad nuotaikos ekskursijos po muziejų metu nebūtų tokios liūdnos, čia siūloma ir speciali atrakcija visai šeimai – pabėgimo kambarys, įrengtas pačiame rūsyje.
„Gauna žmonės klausimus, į juos ieško atsakymų, daug juda, paskui surenka spynos kodą, ir jei teisingai atsako į klausimus, išeina į laisvę“, – sako vyr. muziejininkė.
