„Kas žino, gal anūkas, kurį jau turiu, taps pilotu?“ – sako pašnekovas.
Šifruojant pokalbio su A.Šabrinsku detales, galvoje nori nenori skamba visiems gerai žinomos dainos žodžiai: „Reikėjo berniukams skrydžio svaigaus!“.
Stebėtis neverta – juk visas pokalbis sukasi tik apie lėktuvus. Tai, kuo visą gyvenimą domisi A.Šabrinskas.
Pastaruosius metus jis kartu su bendraminčiais gula ir keliasi su viena mintimi – kaip užbaigti unikalų darbą ir į orą pakilti su legendinio Lietuvos piloto ir konstruktoriaus Antano Gustaičio lėktuvo ANBO II kopija, kurią jos autoriai vadina tiesiog replika.
Idėja nėra tik kvailas troškimas, kuriam nelemta išsipildyti: savadarbio lietuviško lėktuvo gamyba jau eina į pabaigą.
Bandomasis skrydis taip pat numatytas netrukus – 2016 m. pavasarį, o į tikrą darbą – skraidyti po Lietuvą ir šviesti visuomenę apie Lietuvos tarpukario aviaciją – „ANBO II“ kopija turėtų pakilti 2016-ųjų vasaros pabaigoje.
Kas tie pamišėliai, kurie skraido „žaisliniu“ lėktuvu?
– Arvydai, pradėkime nuo to, kas esate?
– Nedidelės logistikos įmonės savininkas, jau aštuoniolika metų Kauno „Rotary“ klubo narys, taip pat VšĮ „Ikaras“ vadovas, o nuo 2013 metų – asociacijos „ANBO Eskadrilė“ vadovas.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado aviacija?
– Nuo tada, kai būdamas vaikas iš balkono laidžiau savo sukonstruotus modeliukus. Vėliau, įstojęs į tuometinį KPĮ (Kauno politechnikos institutą – dabar Kauno technologijos universitetas, – aut. past.), skraidžiau skraidyklėmis. Po to sukūriau šeimą, gimė vaikai ir atsirado svarbesnių dalykų.
Bet jiems paaugus, maždaug prieš 20 metų vėl pradėjau skraidyti. Kartu su partneriais įsigijome lėktuvą – talentingo konstruktoriaus, lakūno-bandytojo Rolando Kalinausko sukurtą dvivietį lėktuvą „Magija“.
Rolandas dabar gamina mums ANBO II lėktuvą. Jis – bene vienintelis žmogus Lietuvoje, galintis tai padaryti gerai.
– Pastaruosius porą metų, regis, tik tuo ir gyvenate. Ir ne tik jūs – kartu su bendraminčiais 2014 m. įkūrėte asociaciją „ANBO eskadrilė“. Kokiu tikslu ji atsirado?
– Ji įkurta siekiant suburti aviacijos entuziastus A.Gustaičio lėktuvų atstatymui. Dabar eskadrilėje oficialiai yra vienuolika žmonių. Visi jie – konstruojantys arba skraidantys savadarbiais lėktuvais.
Į eskadrilę priimame visus, kurie konstruoja lėktuvus. Svarbiausia, kad žmogus būtų užsikrėtęs nepagydoma liga – aviacija, norėtų prisidėti prie mūsų idėjos – atgaivinti Lietuvos tarpukario aviacijos dvasią.
– Kaip kilo idėja sukurti A.Gustaičio lėktuvo ANBO II kopiją?
– Vieną gražų vakarą Kauno Aleksoto aerodrome vakarojome su kolegomis aviatoriais ir diskutavome apie skraidymus ateityje. Galvojome, kokiais lėktuvais skraidysime.
Dabar, jei nori skristi greit, skrendi su „Boeing“ orlaiviu, jei lėtai – savadarbiu. Tačiau visi šie lėktuvai neypatingi. O mums norėjosi kažko kito. Taip sugalvojome, kad reikėtų atkurti kurį nors lietuvišką lėktuvą.
Dabar, jei nori skristi greit, skrendi su „Boeing“ orlaiviu, jei lėtai – savadarbiu. Tačiau visi šie lėktuvai neypatingi. O mums norėjosi kažko kito. Taip sugalvojome, kad reikėtų atkurti kurį nors lietuvišką lėktuvą.
Tarpukariu Lietuvoje buvo du aviacijos konstruktoriai – Jurgis Dobkevičius ir Antanas Gustaitis. Rinkomės iš jų.
Galiausiai nusprendėme, kad A.Gustaičio „ANBO II“ lėktuvas yra geriausias variantas, kurį galime padaryti savo jėgomis.
Mūsiškis bus – tarsi originalo replika. Su juo skraidysime po Lietuvą ir pasakosime visuomenei apie Lietuvos aviaciją.
– Kurti lėktuvą – ambicingas ir greičiausiai brangiai kainuojantis noras. Kas finansuoja projektą?
– Darbus atliekame savo jėgomis, perkame tik būtinas medžiagas ir įrangą. Daug reikalingų medžiagų mums padovanoja aviacijai prijaučiantys žmonės.
Varikliui, medžiagoms ir prietaisams planuojame išleisti apie 20 000 Eur. Jeigu darbus atliktų samdyti meistrai ar įmonės, savikaina išaugtų iki 100 000 Eur ar net daugiau.
– Kokioje stadijoje yra lėktuvo gamyba? Ko trūksta, kad jis pakiltų?
– Lėktuvas jau beveik pagamintas. Laukiame, kol suremontuos variklį, ieškome lėšų dažymui ir planuojame pavasarį pradėti pirmuosius bandymus. Dabar galvojame, kad į bandomąjį skrydį galėsime kilti kovą, o nuolat skraidyti pradėsime vasaros pabaigoje.
– Jūs patys degate šia idėja. Bet ar visuomenei rūpi tokie dalykai? Kodėl tai turėtų rūpėti?
Varikliui, medžiagoms ir prietaisams planuojame išleisti apie 20 000 Eur. Jeigu darbus atliktų samdyti meistrai ar įmonės, savikaina išaugtų iki 100 000 Eur ar net daugiau.
– Šio projekto tikslas – parodyti Lietuvos žmonėms lietuviškas aviacines konstrukcijas, supažindinti juos su šlovinga tarpukario aviacijos istorija ir jos lakūnais bei konstruktoriais.
Planuojame su atstatytu lėktuvu dalyvauti miestų ir miestelių šventėse, bendradarbiaujant su Krašto apsaugos ministerija dalyvauti aviacinėse šventėse, kurti inscenizacijas ir įvykių rekonstrukcijas įtraukiant visuomenę į mūsų veiklą.
Visa tai geriausiai apibūdina mūsų eskadrilės šūkis „Sugrąžinkime Lietuvai sparnus“.
– Kaip jūsų veiklą vertina šeima? Ar palaiko? Gal ir juos esate užkrėtę aviacija?
– Žmona procesą stebi, kaip ir visos žmonos: pradžioje su nepasitikėjimu, galiausiai, supratusi esmę, pritarė. Šį lėktuvą pradėjau gaminti ir dėl to, kad tuo metu mano sūnus jau mokėsi A.Gustaičio aviacijos institute mechaniku.
Norėjau jį įtraukti į kokią nors veiklą – kad jis imtųsi daryti brėžinius ir konstruoti. Šiek tiek pavyko. Šiuo metu jis dirba Karmėlavos „Ryanair“ bazėje.
Kaip jau minėjau, iš esmės mūsų giminėje susiklostė tam tikra dinastija: tėvas apie skraidymą svajojo, aš skraidau savadarbiu lėktuvu, sūnus – profesionalus aviacijos mechanikas. Belieka tikėtis, kad anūkas bus pilotas. Vieną jau turime, laukiame antro. Gal kažkuris ir bus...
Daugiau informacijos apie šį projektą rasite asociacijos puslapyje www.anboeskadrile.lt