Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Legendinis alpinistas V.Vitkauskas: absoliuti dauguma ant Everesto nesupranta, ką daro

Gegužės pabaigoje Everesto viršūnėje, kurią daugelis įsivaizduoja akinamai baltą ir sustingusią tyloje, susiformavo didžiulės spūstys. Kadaise neįveikiamas 8848 m aukščio kalnas kai kuriomis dienomis gali atrodyti kaip populiarus kurortas. Apie tai, kodėl vis daugiau fiziškai ir psichologiškai nepasiruošusių žmonių lenda mirčiai į nasrus kalnuose, bei apie vis labiau populiarėjantį alpinizmą ir saugumo trūkumą kalnuose 15min studijoje kalbėtasi su legendiniu alpinistu, keliautoju, pirmuoju lietuviu, 1993 m. įkopusiu į Everestą, Vladu Vitkausku ir Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentu, alpinistu Kęstučiu Skrupskeliu.
Kopimas į Everestą
Kopimas į Everestą

Šiais metais į Everesto viršūnę bando įkopti rekordiškas skaičius žmonių, tačiau ne visiems pavyksta pasiekti pasaulio stogą ar laimingai sugrįžti namo. Kopiant į aukščiausią pasaulio viršūnę jau žuvo mažiausiai 11 žmonių.

– Everestas šiemet buvo tapęs sausakimšu, žmonės „mirties zonoje“ pasiryžę laukti valandų valandas. P. Vladai, kokia jūsų nuomonė apie situaciją, kurią kai kurie nuo kalno grįžę alpinistai vadina „skerdynėmis“?

V.V.: Žiaurus žodis, taip, ir išties liūdna situacija, mano nuomone. Savo kojomis esu praėjęs ir savo kailiu iškentėjęs tas sąlygas, kokios ten būna – kai būna tikrai everestinis oras. Čia, nuotraukoje, lyg kurortinis įspūdis.

V.Vitkausko asm. archyvo nuotr./Vladas Vitkauskas Everesto viršukalnėje
V.Vitkausko asm. archyvo nuotr./Vladas Vitkauskas Everesto viršukalnėje

Kai žmonės moka milžiniškus pinigus – ir iki 100 tūkst. dolerių, ir už tuos pinigus nusiperka savo žūtį, mirtį – ką čia bepridursi.

– Kęstuti, kokia Lietuvos alpinizmo asociacijos ir tarptautinės bendruomenės pozicija?

K.S.: Padėtis tikrai kritiška ir tragiška. Situacija tokia susidarė dėl vadinamojo turistinio alpinizmo, kuomet žmonės įtikinami, kad turėdami daug pinigų galės užlipti į aukščiausią pasaulio kalną ir įveikti sudėtingiausius maršrutus. Lyg pinigai lemtų tai, kad kažkas jiems suteiks nerealių galių, ir jie be jokių treniruočių, pakilę nuo sofos galės užbėgti į Everestą, ir viskas bus gerai. Akivaizdu, kad už pinigus visko negalime nusipirkti, ir tokie kopimai tai labai gerai parodo.

Susidariusi eilė yra, žinoma, to turistinio Everesto padarinys. Ir noras tiek Nepalui, tiek Kinijai uždirbti iš to greičiausiai privedė prie tokios situacijos.

Tokia situacija susidarė dėl vadinamojo turistinio alpinizmo, – sakė K.Skrupskelis

– Ar jums patiems yra tekę matytis tokias spūstis, tokį sausakimšą kalną?

V.V.: Tokio nebūdavo tais laikais, prieš 26 metus. Tuomet kaip tik buvo pirmosios komercinės ekspedicijos į kalną – naujazelandiečių ir amerikiečių organizuotos. O paskui ir daugiau gudručių susigriebė, kad čia yra kolosalus biznis. Tai ne alpinizmas, tai yra verslas – brangus ir, deja, tragiškas.

Ir alpinistais tų žmonių galima tik nedaugelį vadinti, kelis procentus, nes kiti nesupranta, ką daro. Taip, nematę kalnų čia nepateks – ne taip, kaip į Monblaną dabar veža. Bet vis tiek už juos viskas padaryta – vedliai, vadovai, palydovai, nešikai, arbata/kava padėta, miegmaišiai, net 7 km aukštyje tiems ponams keliautojams ir sulankstoma kėdutė būna atnešta. Aišku, yra geras aprūpinimas, finansai leidžia ir papildomą deguonį, o tai yra didžiausia problema tokiuose aukščiuose, tai yra artimas kosmosas. Jau nuo 7 km aukščio būna naudojamas papildomas deguonis, taip pat ir miegant.

Alpinistais tų žmonių galima tik nedaugelį vadinti, kelis procentus, nes kiti nesupranta, ką daro, – teigė V.Vitkauskas

– Ar būnant tokiame aukštyje, jau matant tikslą, sunku priimti sprendimą apsisukti, jeigu trūksta deguonies, jėgų? Ar užvaldo vadinamoji „viršūnės karštinė“?

V.V.: Deja, dauguma iš tų komercinių klientų savarankiškai nemąsto. Už juos mąsto visi vadovai ir varovai. Bet netgi tu sugalvojęs apsisukti – kaip tu nusileisi? Patenki kaip į spąstus, jeigu tokia armija ten yra.

Tais metais, aišku, buvo mažesni masteliai, bet situacija buvo panaši – po ilgų, visiškai neįmanomų orų kopimui, pirmą dieną, kai nusigiedrijo, daugelio ekspedicijų žmonės puolė į viršūnę. Kadangi man niekas nekliudė, vienas kopiau ir pats už save atsakydavau, išeidavau keliomis valandomis vėliau, kai jau visi būdavo nuėję, nieko nesimatydavo, keliomis valandomis vėliau. Aišku, rizikuodamas nusileidimu, bet niekas tada netrukdė.

Gali rinktis, jeigu tu turi patyrimo. Alpinistais negali vadinti daugelio, ir absoliuti dauguma negali sakyti, kad įkopė į Everesto viršūnę – jie buvo viršūnėje. Taip, būna ir alpinistų – anksčiau būdavo ir normalios alpinistų ekspedicijos iki maždaug 1992-1993 m. O dabar pinigai lemia.

K.S.: Panaši situacija yra turbūt ir Europoje. Tos viršūnės, kurios yra populiariausios – jau minėtas Monblanas, kitų kai kurių šalių aukščiausios viršūnės – yra labai patrauklios turistams, kurie ten keliauja už pinigus. Natūralu, kad tai privedė prie to, kad Monblane nuo praėjusių metų, kitur nuo dar anksčiau skaičiuojama, kiek tos viršūnės gali įsileisti turistų – per vieną dieną, per sezoną. Šalys yra priverstos riboti, siekdamos apsaugoti pačius žmones, kad nesusidarytų tos eilės, nebūtų daromas didelis neigiamas poveikis gamtai ar pačiam kalnui.

Absoliuti dauguma negali sakyti, kad įkopė į Everesto viršūnę – jie buvo viršūnėje, – teigė V.Vitkauskas

– Ar Nepalas tai daro? Šiais metais išdavė rekordinį skaičių leidimų. Ar jie tiesiog žmonių gyvybių kaina bando pasipelnyti?

K.S.: Kad ir kaip baisiai skambėtų, greičiausiai taip – tai yra aukso kasyklos neturtingai šaliai, ir vargu, ar licencijų skaičius po šių įvykių bus stabdomas. Turbūt verslas tęsis toliau.

V.V.: Galiu tiktai papildyti, kad prieš pora metų ten buvo ryškių tragedijų. Kai buvo žemės drebėjimas, žuvo keliolika žmonių, paskui irgi buvo nelaimėmis pažymėti metai. Nepalo vyriausybė ir Nepalo Turizmo departamentas lyg ir deklaravo, kad įves tam tikrą lygį, kažkokius apribojimus, kad be tam tikro patyrimo negalėtų kopti. Bet apie skaičiaus apribojimą, man atrodo, nebuvo kalbos. Manau, kad bus priversti šiek tiek tvarkytis, nes jie tą turizmą praras, jeigu vyks tokie dalykai.

– Minėjote, kad brangiai kainuoja kopimas į Everestą. Apie kokias sumas kalbame?

V.V.: Keliasdešimt tūkstančių eurų. 1996 m. buvo pasaulinė tragedija, tai tuomet sporto korespondentė, kurios jau nebeturime, Roma Griniūtė savo straipsnį pavadino „Mirtis Evereste kainuoja 65 tūkst. dolerių“. Tada tiek mokėdavo. Dabar kaina priklauso nuo aprūpinimo, kas organizuoja. Vakariečių ekspedicijos brangesnės, bet jos patikimesnės. O kai susigriebė Nepalo verslininkai, tai jie daro pigiau, bet vietos vadovų net mentalitetas – su geriausiais norais – yra kiek keistas. Ir daugiausiai žūva jų ekspedicijose.

K.S.: Kopimo į Everestą kaina skiriasi – nuo 40 tūkst. iki kelių šimtų tūkstančių. Atitinkamai skiriasi gaunamas paketas – kokios komforto sąlygas gaunamos. Yra skirtumas tarp vietos agentūrų, kurios turbūt neturi nė tiek patirties, nė galimybių užvesti tuos turistus, ir tarp vakarietiškų mokyklų, kurios turi sertifikuotus gidus, gerą patirtį ir visas reikiamas priemones kopimui.

V.V.: Dar norėčiau paliesti šaknis. Mes rodom pirštu į Nepalo valdžią, organizatorius, į tuos, kurie nori daug uždirbti. Bet šaknys yra dar namuose. Išvis mūsų visuomenėje, visame pasaulyje – kas yra vertybės žmonėms? Asmenukę pasidaryti jau didžiausia vertybė. Pasakyti, kad buvau aukščiausioje Žemės viršūnėje – kitas ir milijoną dolerių tam surastų. Kaip batus apsimauti, kaip pirštines užsidėti moka, o ką apsirengti, jam pasako vadovai iš vakaro...

Tokie žmonės nei tos aplinkos, nei gamtos, nei savo galimybių, nei savęs nepažįsta. Aišku, ir jokios vilties nėra, kad jis galėtų priimti kažkokį sprendimą. Dabar sakom – ten kaip kurortas. O kai būna ekstremalios sąlygos, vėjai nuo keteros nupučia vyrukus, kai deguonies stygius... Nors ir viskuo aprūpintas, jis negali prisitaikyti tokiame aukštyje, miršta ir gulėdamas palapinėje. Tada ir tos nelaimės vyksta, ir tos sąlygos kyla, kai nei pats gali sau, nei kitas tau gali padėti.

Nors ir viskuo aprūpintas, jis negali prisitaikyti tokiame aukštyje, miršta ir gulėdamas palapinėje, – sakė V.Vitkauskas

– Ar kai pasieki viršūnę su tiek žmonių, ta euforija, kad užkopei, nesumažėja?

V.V.: Ten nepasimėgausi. Pasimėgauti galima tik kai laimingai sugrįžti. Tais laikais apie asmenukes kalbų nebuvo. Prisimenu, norėjau, kad mane nufotografuotų – viršūnėje buvo keli žmonės. Viskas buvo nustatyta fotoaparate, kolegai tik reikėjo pakelti rankas ir paspausti mygtuką. Ir tik trečias paėmė, ir tik dėl to, kad aš jį su jo fotoaparatu nufotografuočiau. Ten kiekvienas judesys, jau pats buvimas yra mirtinai pavojingas, suskaičiuotas laikas.

– Kas vyksta su žmogaus kūnu taip aukštai? Kaip mūsų organizmas reaguoja būnant beveik 9 km aukštyje?

K.S.: Fiziologija nėra prisitaikiusi gyvenimui tokiame aukštyje. Oro išretėjimas jau 5 km aukštyje yra pavojingas žmogaus organizmui be aklimatizacijos, išankstinio fizinio pasiruošimo, psichologinio pasirengimo. Be to išgyventi yra sunku, ir, kaip minėjom – tas atsikėlimas nuo sofos ir keliavimas į aukštus kalnus vargu ar rekomenduotinas ir tikrai nepatartinas.

V.V.: Labai visiems suprantamas pavyzdys. Kuo didesnis aukštis, tuo mažiau deguonies – tą visi suprantam. Bet įsivaizduokim, kad tuo daugiau nuodingų dujų – kaip smalkių kambaryje. Gali nieko nedaryti, bet mirsi – tai tik priklauso nuo tavo organizmo galimybių, tos koncentracijos, aukščio ir kokios ten sąlygos.

Mėgstam sakyti, kad kalnų neįmanoma nugalėti, kalnuose galim nugalėti tik patys save. Kalnai man, kaip alpinistui, yra išbandymas sau ir savo jėgų, – sakė K.Skrupskelis

– Kaip atrodo tas pasiruošimas?

K.S.: Jeigu keliaujam į kalnus ne asmenukės, o norėdami patirti kalnus, išbandyti savo galimybes, visų pirma turime pasiruošti fiziškai. Galbūt nėra būtinybės kopiant į neaukštus kalnus sportuoti visus metus, bet bent jau minimalus fizinis pasirengimas turėtų būti. Tai gali būti bet kokio tipo kardiotreniruotės – bėgimas, važiavimas dviračiu. Bet koks ėjimas su kuprine tą patirtį mums padės sukaupti, ir savo organizmo galimybių ribas – kaip mes jaučiamės išvargę – tikrai pajusime.

Tai keliaujantiems į kalnus bent jau minimaliai žygio su kuprine patyrimą, kad ir vaikštant Lietuvoje, reikia turėti. Tada reikia įsivertinti, ar mes norim kelionės pramoginės – kai nešikai neša daiktus, ir mes galime poilsiauti, ar norime išbandyti save. Mėgstam sakyti, kad kalnų neįmanoma nugalėti, kalnuose galim nugalėti tik patys save. Kalnai man, kaip alpinistui, yra išbandymas sau ir savo jėgų.

V.V.: Kalnai yra nuostabus, gražus pasaulis, bet yra labai svarbu, su kuo išeinam, kaip rengiamės. Vienareikšmiškai adresas yra Lietuvos alpinizmo asociacija, kuri tikrai į klausimus atsakys.

Vyksta milžiniški pasikeitimai organizme – net kraujo sudėtis keičiasi. Yra ribos, už kurių niekas neprisitaikys, joks gyvas organizmas. O svarbiausia čia yra organizmo darbingumas – jo galima siekti įvairiais būdais.

Yra dar kita pusė. Viskas mūsų gyvenime pirmiausiai priklauso nuo mūsų minčių, pasirinkimų. Reikia užsiduot sau klausimą – o dėl ko aš ten einu? Ar tik dėl to, kad pamojuoti ranka? Tada ir tos nelaimės įvyksta.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./15min studijoje – Vladas Vitkauskas ir Kęstutis Skrupskelis
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./15min studijoje – Vladas Vitkauskas ir Kęstutis Skrupskelis

– Kiek svarbus yra psichologinis pasiruošimas?

K.S.: Žinoma, psichologinis pasiruošimas, ypač kopiant į aukštumines ekspedicijas, yra svarbus ir, ko gero, net svarbesnis nei fizinis. Fizinio pasirengimo galimybių ribas mes galime plėsti, jį galime įgauti gerą. Bet jeigu mūsų galvoje mintys dėliosis prastai, tai turbūt net geriausias fizinis pasirengimas nepadės įveikti to kalno. Čia reikia pabrėžti, kad kelionė prasideda ne nuo to, kad susidedi kuprinę ir iškeliauji į kalnus, o nuo pasirengimo – tiek fizinio, tiek psichologinio.

V.V.: Pasirengimas priklauso nuo pasirinkimų, o pasirinkimai – nuo mūsų vertybių. Ir kokios mūsų vertybės gyvenime. Labai gražu kalnai, bet ko mes ten einam? Jeigu bet kokia kaina būti pirmam ar panašiai, tai galbūt dar reikia pažemuogiauti.

Jeigu mūsų galvoje mintys dėliosis prastai, tai turbūt net geriausias fizinis pasirengimas nepadės įveikti to kalno, – įspėja K.Skrupskelis

– Vis dėlto žuvusiųjų per šį sezoną skaičius nėra įprastas. Kalnas pasiglemžė mažiausiai 11 gyvybių, kai pernai žuvo penki, užpernai — šeši. Ar ši spūstis yra vienintelis tiek mirčių lėmęs faktorius?

V.V.: Spūstys tik paskutinis lašas, kai taurė jau pilna. Ko eina, kas eina, kas veda, dėl ko – čia yra giluminės priežastys, o spūstys – tik pasekmė.

Gali mane ir pasmerkti žiūrovai, jei taip pasakysiu, bet jeigu 5-10 žuvusiųjų, tai dar nėra daug. Yra ir daug didesnių tragedijų prie Everesto. Kažkada teko būti liudininku didžiausios alpinizmo istorijoje tragedijos, kai prie Lenino viršūnės 43 žmonės žuvo per ledo ir sniego griūtį. O priežastis elementari – kalnų nepažinimas, gamtos nepažinimas, stovykla buvo pavojingoje vietoje, ir viską nušlavė.

K.S.: Galiu tik pridurti, kad gidas sprendžia, kaip turistas ar turistų grupė elgsis, ir gidas yra svarbus faktorius.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./15min studijoje – Vladas Vitkauskas ir Kęstutis Skrupskelis
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./15min studijoje – Vladas Vitkauskas ir Kęstutis Skrupskelis

V.V.: Kai gidai dirba tik dėl pinigų, tai ir tų gidų yra visokių. Kai veda žmonės, kurie patys negali be kalnų, kurie dega, tai tada ir draugas visam gyvenimui lieka, ir partneris žygyje.

Labai gražu kalnai, bet ko mes ten einam? Jeigu bet kokia kaina būti pirmam ar panašiai, tai galbūt dar reikia pažemuogiauti, – sakė V.Vitkauskas

– Ar tik Nepalo gidai yra problema? Gal ir Lietuvos agentūros pasirenka netinkamas kompetencijas turinčius vedlius? Kodėl tai yra pavojinga?

K.S.: Minėjau, kad keliaujant į kalnus labai svarbus fizinis, psichologinis pasiruošimas, ir taip pat – jeigu keliaujate pirmą kartą į kalnus, jums būtinai reikia žmogaus, kuris jau buvęs kalnuose, pažįsta, išmano kalnus, žino maršrutą. Paprasčiausias būdas – kalnų vedlys ar kalnų gidas, kuris galėtų vesti vienu ar kitu maršrutu.

Kaip išsirinkti tą patikimą gidą? Lietuva turbūt viena iš nedaugelio Europos šalių, kuri neturi kalnų gidų sertifikacijos – neturim nei metodikos, nei jų specialaus parengimo. Kalbėti apie patikimą gidą Lietuvoje yra sudėtinga, nes oficialiai patvirtinti, kad jis patikimas, negalime. Esam priversti artimiausiu metu kreiptis į Turizmo departamentą ir reikalauti to gidų sertifikavimo, kas neabejotinai atneštų didesnį saugumą keliaujantiems. Tą tikriausiai reikės padaryti nedelsiant.

„Scanpix“/AP nuotr./Kopimas į Everestą
„Scanpix“/AP nuotr./Kopimas į Everestą

Turint gerai pasirengusį, sertifikuotą gidą, dažnai nelaimių galima išvengti. Tuomet visus tuos nelaimingai galėjusius pasibaigti įvykius galima vertinti kaip nuotykį, nes turbūt gido dėka pavyko išvengti didesnės nelaimės.

Jeigu važiuotume turistiniu autobusu, ir vairuotojas kažkuriuo metu kreiptųsi į keleivius: „gal žinot, kuris iš pedalų yra stabdys?“. Nesijaustume saugiai. Taip pat saugiai nesijaučiame, kai kelionių vedlys pradeda vartyti žemėlapį ar žiūrėti, už kurio galo pasiimti karabiną.

V.V.: Labai gera asociacija. Jeigu nežinau eismo taisyklių arba žinau, bet nesilaikau, o važiuoju, tai tikrai kažkas atsitiks. Ten tik yra kitos taisyklės – gamtos, kalnų, kosmoso dėsniai. Ir mano organizmo taisyklės, pagal kurias funkcionuoju. Kuo geriau jas žinau, tuo lengviau. O kad gidas jas žinotų – tai tiesiog prievolė.

Daugiau apie kalnų gidų problemą skaitykite čia.

– Aukščiausias pasaulio kalnas tapo taip lengvai pasiekiamas, bet vis dar tikrai ne lengvai įveikiamas. Kas toliau? Koks kitas kalnas po Everesto taps visų trokštamu tikslu?

K.S.: Čia tikriausiai priklausys nuo komercinės pusės – kurį kalną mes nupiešime patraukliausiai. Turbūt kita žymi viršūnė yra K2, kuris vadinamas „kalnu-žudiku“, ir mano manymu, ta turistine, „asmenukės“ prasme gali būti labai patrauklus. Norėčiau tikėti, kad taip netaps, ir žmonės atsakingai žiūrės į tai, ir kad nė viena iš tų pavojingų, mirtinų viršūnių (o dauguma viršūnių kalnuose yra tokios) netaps tiksliniu objektu turizmui.

V.V.: Norėčiau nuraminti, K2 tikrai netaps komerciniu kalnu. Nes ten ir norinčių eiti, kurie visiškai nesubrendę tokiam žygiui, ir norinčių vesti bet ką nelabai atsiras, nes ir vadovas rizikuotų savo gyvybe eidamas su atsitiktiniais žmonėmis. O Everestas vis tiek yra aukščiausias kalnas, vis tiek trauka bus. Tikiu, kad ten šiek tiek tvarkos darys po tokių skandalų, bet kol visuomenėje, pasaulyje vertybės bus aukštyn kojom, tai stebuklų neįvyks.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų