Nuo silkių statinių iki kontrabandinio alkoholio dėžių. Nuo dailios burinės škunos iki Dangės krantines į šipulius daužančio griozdo. Keliskart užplaukęs ant seklumų, skendęs, ištrauktas, mirtinai išgąsdinęs Norvegijos nudistus, keliavęs iš rankų į rankas, netekęs burių, tapęs filmo herojumi ir labiausiai pagarsėjęs dėl mįslingų sąsajų su mirtį sėjusiu, legendiniu Čikagos gangsteriu Randaveidžiu.
Jau beveik 20 metų mūsų uostamiestyje prieglobstį radusi škuna „Olga“ taps savotišku ledlaužiu, nes pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje oficialiai kreiptasi dėl paveldosauginio laivo restauravimo. Naujieji savininkai jam nori grąžinti 1906 m. išvaizdą ir plukdyti žmones į kruizus po Baltijos jūrą. Neapsieinama be pikantiškų niuansų ir šiame laivo gyvavimo etape: į pagalbą bus kviečiamas... didikų sarkofagų specialistas.
Nuotykių konfeti
Burinis liugeris (lugger) „Olga“, skirtas žvejoti dreifuojančiais tinklais Šiaurės jūroje, kartu su dar 6 tokio tipo laivais buvo pastatytas 1906 m. Vokietijoje, Hammelwardeno mieste, tuo metu garsioje Conrado Lühringo laivų statykloje. Užsakovas – žvejybos kompanija „AG Braker Heringsfischerei“, kuriai laivų reikėjo siekiant patenkinti sūdytos silkės paklausą Vokietijoje.
Plieninio kopuso, medinėmis lentomis dengtu deniu ir burėmis pasipuošusi dvistiebė „Olga“ buvo ne tik patvarus, talpus, bet ir gana greitas laivas, galėjęs išvystyti 15 mazgų greitį (tai prilygtų apie 28 km/h).
Matyt, nuo pat pradžių šis laivas buvo paženklintas įvairiausių nuotykių ir transformacijų žyme. 1912 m. įrengti nauji stiebai, perdarytas, vėliau perstatytas į krovininį laivą, ne kartą keistas variklis. Galima tik spėti, kodėl „Olga“ buvo gana greitai nusižiūrėta kriminalinio pasaulio atstovų: galbūt dėl didelio greičio, gal – dėl talpaus triumo arba savininkų potraukio pelnyti lengvus pinigus, tad silkes škuna gaudė neilgai.
Kai „Olga“ prieš du dešimtmečius atplaukė į mūsų uostamiestį, su savimi ji atsigabeno ir savotišką legendą, perpasakotą iš lūpų į lūpas. 1919 m. liepos 1-ąją JAV teritorijoje buvo visiškai uždrausta spiritinių gėrimų gamyba. Tokia antialkoholinė priemonė, politika tapo puikia terpe iškilti nusikalstamoms gaujoms, ėmė kurtis ištisos mafijos šeimos. Gangsterių grupės pelnėsi iš kontrabandos ir pogrindinės prekybos, kuri nebuvo apmokestinta. Korumpuota teisėsauga buvo bejėgė. Apie šį laikotarpį yra sukurtas ne vienas holivudinis filmas.
Sausasis įstatymas Jungtinėse Valstijose galiojo iki 1933 m. Kaip tik tuo metu iškilo ir vėliau legenda tapo nuožmusis Čikagos mafijos vadeiva Alfonsas Gabrielius Caponė (1899-1947 m.). Šis italų imigrantas pasauliui labiau žinomas Al Caponės vardu arba pravarde Randaveidis. Milijonus dolerių siekę turtai buvo susikrauti ir iš alkoholio kontrabandos, kuri buvo gabenama iš Europos uostų.
„Olga“ įvardijama vienu iš laivų, kuriuo buvo plukdomi pilni triumai alkoholinių gėrimų Al Caponės grupuotei. Pasakojama, kad laivas bent kartą buvo įkliuvęs ir areštuotas esą Ispanijos uoste. Ši istorija turi pagrindo, nes įvertinus aplinkybę, jog JAV muitinės pareigūnus mafija laikė savo kišenėje, matyt, europiečiams ir pavyko „supakuoti“ nelegaliai gabenti paruoštą krovinį.
Kontrabandinės škunos etiketės „Olgai“ nepavyko atsikratyti ir vėliau. 1937 m. laivas areštuotas Norvegijos valdžios institucijų dėl alkoholinių gėrimų iš Hamburgo kontrabandos į kai kuriuos Norvegijos miestus.
Kurį laiką kriminalinė uodega nustojo vilktis paskui škuną: ja buvo gabenamos statybinės medžiagos, bulvės, smėlis. Keitėsi savininkai, buvo sumontuoti nauji varikliai, laivas pailgintas.
Kol vėl neatsivijo kriminalinis prakeiksmas: 1991 m. „Olga“ areštuota Norvegijoje už alkoholio kontrabandą iš Ispanijos.
Lyg būtų maža nuotykių, 1998 m. škuna netyčia įsivėlė į pačią pikantiškiausią istoriją. Laivas plaukė į vieną iš Norvegijos uostų bunkeriuotis (pasipildyti degalų). Buvo ramus ankstyvas rytas. Staiga dėl kuro filtro problemų sustojo variklis ir škuna ėmė dreifuoti. Tiesiai į nudistų paplūdimį Trondheime. Krante buvę nuogaliai išsigando, puolė skambinti policijai, uostininkams. Sureaguota operatyviai, nes jau po kelių valandų „Olga“ buvo nuvilkta priešgaisrinio laivo. Tvarkant gedimą paaiškėjo, kad laivas neturi reikalingų galiojančių dokumentų, todėl buvo sulaikytas.
Finaliniai akordai suskambėjo škuną 2001 m. nupirkus jau lietuviams. Tais pačiais metais Vokietijos muitinės tarnyba laivą areštavo dėl cigarečių kontrabandos. Nuo 2002 m., panaikinus areštą, daugybę nuotykių patyrusi „Olga“ atplaukė į Klaipėdą ir iki šiol glaudžiasi mūsų uostamiestyje. Tai Pilies uostelyje, tai prie Dangės krantinės. Tačiau ir čia ramybės nebuvo: pernai kovą, siautėjant vėtrai Laurai, škuna buvo taip mėtoma į šonus, kad sugebėjo sulaužyti brangaus tropikų kietmedžio krantinės fragmentą, nulenkti apšvietimo stulpą.
Pakeitė išvaizdą
Tokią spalvingą istoriją turintį laivą mato visi, kurie keliauja į Šiauriniame rage įrengtą keltų švartavimo vietą. „Olga“ rymo dešiniajame Dangės krante ir nė iš tolo nebeprimena to burlaivio, kuris kadaise skrosdavo Šiaurės jūrą bei Atlanto vandenyną. Priežastis – pirmieji škunos savininkai lietuvaičiai ją modifikavo, perdarė.
Pirmasis škunos savininkas – Zigmantas Steckis, laivą įsigijęs iš Osle, Norvegijoje, gyvenusio savininko. Tada škuna vadino „Visnes“, bet mūsų uostamiestyje sugrąžintas jai pirmasis pavadinimas. Senoje jūrų legendoje sakoma, kad laivų vardai negali būti keičiami. Esą tai atneša didžiulę nelaimę ar pražūtį, mat laivo krikšto metu jūrų valdovas įrašo visų laivų vardus į jūrų gelmių knygą. Pastebėjęs „nepažįstamą“ laivą, jo nesaugo ir paskandina.
Be kita ko, dabar ir vėl galima išvysti ant laivo borto boluojantį svetimą, krikšto vardą gožiantį pavadinimą: rusiškai baltais dažais užrašyta „Leningrad“. Užrašas buvo padarytas laikinai, laivui dalyvaujant Mariaus Markevičiaus režisuoto filmo „Tarp pilkų debesų“ (pagal to paties pavadinimo kultinę lietuvių tremties siaubus vaizduojančią Rūtos Šepetys knygą) filmavime Kuršių mariose.
Z. Steckis „Vakarų ekspresui“ yra pasakojęs, jog buvo tik prijaučiantis jūrai ir anuomet nelabai išmanė įvairių subtilybių, teko pasinaudoti dabar keistai atrodančiomis konsultacijomis.
„Trukdė žinių stoka. Tuo pasinaudojo nemažai žmonių. Ir ko tik man nesiūlė. Pritempė nereikalingo “chlamo„ iš nurašytų laivų, nes naujų agregatų tais laikais įsigyti buvo neįmanoma. Ko tik mes į tą laivą neprikišome – ir pagalbinį variklį įdėjome, ir į doką statėme, ir dugną valėme, dažėme, tvarkėme, kiek tik galėjome, investicijos buvo gana nemažos. Kai į Vokietiją nuplaukėme, laivas visas blizgėjo. Tačiau, pasirodo, visa tai buvo nereikalinga. Tik dabar galiu pasakyti, kad mes iš jo padarėme kičinį laivą, bet tada buvo visai kitas laikmetis, visai kitas supratimas“, – pasakojo Z. Steckis.
Tad iš burinio laivo „Olga“ tapo savotišku Frankenšteinu: sumontuoti didžiulis ir mažesnis antstatai, gervė ir kt.
Bėgant metams keitėsi savininkai ir vis labiau buvo puoselėjama idėja nuo 2005 m. į kilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytą seniausią Lietuvoje burlaivį (amžiumi lenkia net „Titaniką“) restauruoti grąžinant jam autentišką 1906 m. išvaizdą. Šio darbo ėmėsi tris dalininkus (visi – buriuotojai) turinti VšĮ „Tekantis vanduo“.
Taps ledlaužiu
Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinis skyrius neseniai pirmą kartą istorijoje gavo oficialų prašymą leisti restauruoti paveldosauginį laivą. Jachta įvardytą „Olgą“. Kultūros paveldo registre iš viso yra 10 valstybės saugomų istorinių laivų. 7 pernai buvo išgabenti iš Klaipėdos į Švėkšną, vienas medinukas pūva piliavietėje, metalinis garlaiviukas „Harald“ rūdija laivų remonto įmonės teritorijoje.
„Nė dėl vieno iš paveldosauginių laivų restauravimo nesame sulaukę jokio oficialaus prašymo, tad “Olgos„ atvejis – pirmasis. Džiugina ne tik tai, bet ir aplinkybė, kad naujieji savininkai turi sukaupę asmeninių lėšų pradėti pirmuosius darbus. Jie yra atlikę ir labai išsamų laivo istorinį tyrimą, surinkę daugybę informacijos apie “Olgos„ techninius parametrus, turi brėžinius. Anksčiau būdavo tik rūpinamasi istorinių laivų priežiūros problemomis, o dabar turime pirmąjį precedentą, kai norima burlaivį atgaivinti ir pritaikyti visuomenės poreikiams“, – „Vakarų ekspresui“ sakė KPD minėto skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas.
Jis atkreipė dėmesį į tai, jog tendencija modifikuotus ar sunykti pasmerktus senovinius laivus restauruoti, grąžinti jiems pirminę išvaizdą ir eksploatuoti populiarėja visoje Europoje.
1915 m. statytas restauruotas burlaivis „Tecla“ nuo 2006 m. priklauso olandų šeimai ir plaukioja jūromis, plukdo keleivius, naudojamas ekspedicijoms į Škotiją, Grenlandiją ir kt. Privati 1905 m. statyta jachta „Nortun“ buvo atkurta asmeninėmis lėšomis ir plaukioja su Norvegijos Karalystės vėliava. Visiškai atkurtas buvo dar 1872 m. statytas laivas „AE 7-Stadt“ ir priklauso Vokietijoje įsikūrusiam Emdeno miesto muziejui.
Labai svarbus ir toje pačioje laivų statykloje kaip ir „Olga“ pastatytas laivo „Brigantes“ pavyzdys: jis taip pat buvo subjaurotas įvairiais antstatais, surūdijęs, nenaudojamas, tragiškos būklės, o šiuo metu vyksta intensyvūs jo atkūrimo darbai grąžinant burlaivio išvaizdą.
Vis dėlto jūrine valstybe save tituluojanti Lietuva, pasirodo, yra visiškai nepasiruošusi istorinių laivų restauravimui, todėl „Olga“ neabejotinai taps ledlaužiu ir bus pavyzdžiu analogiškiems projektams ateityje.
„Susidūrėme su įstatyminės bazės spragomis, mat teisės aktuose yra apibrėžta kitokio tipo kilnojamųjų kultūros vertybių restauravimo ir išsaugojimo tvarka. Minimas bažnytinis paveldas, kryžiai, bet laivo sąvokos nėra. Juoba kad “Olga„ – metalinis laivas, o mes Lietuvoje neturime nė vieno atestuoto metalinių laivų restauravimo specialisto. Kvalifikacijas restauratoriams anksčiau suteikdavo speciali komisija prie KPD, dabar ši prerogatyva perėjo į Kultūros ministerijos rankas. Dilema: žmonės turi noro, idėją, pasiryžę investuoti savo asmenines lėšas ir laukia leidimo iš KPD pradėti darbus. Tačiau juos turi prižiūrėti tik atestuotas restauratorius“, – subtilybes pasakojo L. Kavaliauskas.
Akivaizdu, kad ateityje reikės keisti, tobulinti teisės aktus atskirai numatant tvarką, kai restauruojami istoriniai laivai. Dėl „Olgos“ svarstoma galimybė nežlugdyti iniciatyvos ir paskirti darbų priežiūrai ne laivų, o metalinių didikų sarkofagų restauravimo atestuotą specialistą.
„Taip būtų įgyvendintas formalumas. Be to, žmogus tikrai žinos metalo restauravimo subtilybes, tačiau konsultantais, meistrais būtų pasirinkti laivų remontininkai, aukštos klasės specialistai. Klaipėdoje tokių tikrai yra. Į pagalbą galėtų ateiti ir “Meridianą„ naujam gyvenimui prikėlę meistrai. Tačiau pirmiausia reikia atlikti išsamią laivo ekspertizę“, – svarstė L. Kavaliauskas. Taigi greitai legendomis apipinta škuna „Olga“ sutvarkyta nebus, tad savininkams belieka nenukabinti nosių, apsišarvuoti kantrybe ir toliau puoselėti gražią idėją.
Atstačius škuną „Olga“, Lietuvos jūrinis laivynas galės didžiuotis tokiu įspūdingu, gilią istoriją turinčiu burlaiviu.
Skrostų jūras
Vienas iš VšĮ „Tekantis vanduo“ dalininkų Raimondas Kivylius „Vakarų ekspresui“ pripažino, jog laukia ilgas ir sudėtingas kelias, tačiau optimizmo įkvepia paveldosaugininkų rodomas geranoriškumas ir idėjos palaikymas.
„Kol kas turime lėšų tik laivo svetimkūnių demontavimui. Turiu omenyje antstatus, stiebus, gervę, liktų tik korpusas su deniu. Pilnai rekonstrukcijai reikės didelių pinigų, todėl kreipsimės į Europos Sąjungos, Norvegijos fondus, ieškosime kitų finansavimo šaltinių. O kol kas laukiame KPD leidimo pradėti darbus. Kol nėra atlikta ekspertizė, įvertinta, ką galima demontuoti, pakeisti, o ką būtina išsaugoti, restauruoti, apie sąmatą kalbėti neįmanoma. Manau, reikės daryti ir tam tikrus kompromisus. Pavyzdžiui, atkurti XX a. pr. buvusį medinį denį ar palikti metalinį. O jei Lietuvoje nepavyktų rasti metalinių istorinių laivų restauravimo ekspertų, galima juk pasamdyti ir užsienio specialistą“, – samprotavo R. Kivylius.
Anot pokalbininko, per 27 m ilgio laivas nėra praradęs techninių konstrukcinių savybių, korpusas pagamintas iš senosios metalo liejinių technologijos plieno lakštų juos sujungiant kniedėmis. Be kelių įlenkimų, korpusas esąs geros būklės.
Be kita ko, jau vedamos derybos ir dėl ekologiško, elektra varomo laivo variklio, o samdyta dizainerė Skaistė Grevė sukūrė preliminarų škunos vidaus interjerą.
„Jachtoje stengtasi išlaikyti klasikinę jūrinę stilistiką, panaudojant natūralaus medžio detales. Kadangi laivas būtų naudojamas ilgiems išplaukimams, parinktos neutralios, neerzinančios spalvos. Studentų miegamąją erdvę būtų galima papuošti nerūdijančio plieno sieniniu dekoru: jūreivio nakties malda“, – teigiama aprašyme.
Škuna galėtų plaukti apie 20 žmonių, o jos pritaikymas – labai įvairialypis. Pradedant mokomaisiais, pažintiniais išplaukimais Klaipėdos jūrų kadetų auklėtiniams, jūrų skautams baigiant pramoginėmis ekspedicijomis.
„Mes, buriuotojai, puikiai žinome, kokia įdomi ir daugeliui neatrasta, nepažinta yra Baltijos jūra. Tad “Olga„ galima būtų organizuoti ekspedicijas į Gotlando salą, Farerų, Elando salas, uostamiesčius Gdanską, Liepoją. Gotlande vyksta festivaliai, šioje saloje vikingų epochoje kuršiai turėjo savo koloniją, yra muziejus. Galima sugalvoti įvairiausių atraktyvių maršrutų. Kad ir nuplaukti į Liepoją, vakare užsivilkti smokingą, nueiti į spektaklį, koncertą, grįžti į burlaivį ir tą patį vakarą parplaukti į Klaipėdą. Žinoma, restauruotas burlaivis galėtų papuošti ir tarptautinę “The Tall Ships Races„ regatą. Turime unikalų, 115 metų senumo laivą, kuris dabar labiau pagarsėjęs kaip Dangės vaiduoklis, krantinių laužytojas, tad labai trokštame išbalinti jo reputaciją ir prikelti naujam gyvenimui“, – pasakojo R. Kivylius.
Garbės reikalas
Lietuvos jūrų muziejaus (LJM) direktorės pavaduotojas, kurėno SüD.1 kapitonas Romualdas Adomavičius pirmiausia pabrėžė, kad seniausio šalyje burlaivio „Olga“ restauravimas būtų labai svarbus žingsnis kuriant Klaipėdos, kaip uostamiesčio, įvaizdį.
„Parodytumėme, kad sugebame atgaivinti tokius senus laivus. Juk iki šiol nė vienas iš paveldosauginių laivų taip ir nebuvo sutvarkytas. “Olga„ – išskirtinis burlaivis, nes tokių Europoje likę labai mažai. Jį galima pritaikyti įvairiausiais būdais: kaip mokomąjį buriuotojams, pramoginį, reprezentacinį ir t.t. Tokiu būdu populiarintume jūrinį paveldą“, – „Vakarų ekspresui“ teigė jis.
Muziejininkas pridūrė, jog labai svarbus ir precedentas, kai istorinio laivo atgaivinimas gultų ne ant muziejaus, savivaldybės ar kito viešojo juridinio asmens, o ant privačių entuziastų pečių.
„Belieka jiems palinkėti nesustoti, o paveldosaugininkams – nekaišioti pagalių į ratus, padėti ir palengvinti procedūras. Antraip galima patekti į biurokratinį voratinklį, jame įstrigti, ir entuziazmas išblės“, – svarstė R. Adomavičius.
Laukiant atsakymo iš KPD, ekspertizės „Olgą“ planuojama šią vasarą bent minimaliai sutvarkyti, kad atrodytų estetiškai: išvalyti, perdažyti, o jos denyje įrengti kavinę. Kartu žmonėms būtų dalijamos laivo istoriją ir ateities planus pasakojančios brošiūros, tikimasi sudominti ir potencialius investuotojus (yra atidaryta speciali paramos sąskaita). Su projektu galima susipažinti www.burlaivisklaipeda.lt.
