Varnų gaudymo amatas Užmaryje yra vienas iš tų legendinių elementų, garsinusių šį kraštą. Tradicija, atspindėjusi pusiasalio gyventojų būties unikalumą. Ir dabar kone kiekvienas nerija besidomintis žino, jog kadaise čia gaudė, valgė, pešė ir pardavinėjo varnas.
Mažytė, bet įdomi žinutė tarpukario spaudoje, kurią radau vieną rytą, gurkšnodamas kavą, pagardintą kardamonu: „Tuoj po Mykolo kiekvieną rudenį prasideda varnų gaudymas. Šiemet menkai gaudoma, nes mėsa pigi, ir neapsimoka. Tačiau seni žvejai gaudo iš įpročio, nes labai mėgsta varnų mėsą. Nykstant seniesiems, nyksta ir varnų gaudytojai. Gaudymo daugiausiai beužsiima seniai bei vaikai“. Taip rašė 1936 m. spalį.
Gyvenime esama paradoksų, kuomet juoda virsta balta. Puikiai žinome, kad itališkos picos buvo varguolių maistas, o dabar jas kerta ir milijonieriai. Kinijoje labai greitas maisto paruošimas, kuomet daržovės būna pusžalės, yra susijęs ne su kulinarinėmis technologijomis, o su skurdu: trūkstant malkų, žabų kaimiečiai degindavo sausą naminių gyvulių mėšlą.
Jis dega kaitria ugnimi, bet labai trumpai, todėl ir patiekalas – pusžalis. Dabar tokį pagaminti – jau aukštesnysis pilotažas. Varnų gaudymas maistui – kone identiška istorija: tai, kas buvo daroma dėl nepritekliaus, skurdo, vėliau tapo turistine atrakcija ir net restoranų meniu pažiba.
XX a. pirmosios pusės nuotraukoje – geras pavyzdys: vaikėzai kanda varnoms sprandus. Visiška apgaulė, kuri buvo reikalinga tik atviručių leidėjams, fotografams.
Pirma, sprando niekada nekąsdavo. Taip nenužudysi paukščio. Pamėginkit... Per visas kaklo plunksnas dantimis pasiekti kaklo slankstelius ir dargi juos nukąsti. Neįmanoma.
Perkąsdavo sparnuočių pakaušius krūminiais dantimis. Trakšt, ir po sekundės varna nebegyva. Pirmosios pasaulyje paukščių žiedavimo stoties Rasytėje (Kuršių nerija, dab. Rybačis) įkūrėjas Johannesas Thienemannas (1863-1938 m.) tokią mirtį pavadino net humaniškiausia. „Krahen sanfter Tod“, sakydavo vietiniai. Lengva varnų mirtis. Net praminė varnų gaudytojus „varnakandžiais“ (vok. „Krähenbeißer“).
Kuoliukai, pririšti prie varnų kojų. Dar viena detalė, demaskuojanti surežisuotą nuotraukos motyvą. Vaikai laiko varnas – viliokes, o ne sugautąsias tinklu. Pavasarį paimdavo iš lizdo varniukus ir juos augindavo. Viliokės darbas – pririštai prie kuoliuko blaškytis, garsiai karksėti, rėkti ir maldauti pagalbos.
Praskrendančios varnos puldavo gelbėti gentainės, tūpdavo prie jos, ten rasdavo paberto lesalo (jo įvairovė – kita tema, nes ir čia esama kone legendinių pasakojimų) ir įkliūdavo į tinklą. Jį užmesdavo varnagaudys, tupintis iš eglišakių suręstoje slėptuvėje šalia ir patraukęs virvutę. Tinklas kabodavo virš viliokių.
Daug čia galima būtų pasakoti apie tą varnagaudystę... Iš pradžių valgė varnieną skurdo vejami. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškė maitintis vien žuvimi. Varniena buvo maisto raciono papildymas.
Nei lesinti, nei auginti reikia: pasigauni ir turi. Užsisūdai, marinuoji, troškini... dar krūtinės bei nugaros plunksnas patalams gali parduoti. Plukdydavo ir Mėmelio restoranams varnų mėsą: patiekalus marių bulundėliais vadindavo, kopų vištelėmis, o kai kada ir sukčiaudavo parduodami, kaip žąsieną.
Nebesiplėsiu. Daug čia būtų galima apie tą varnagaudystę pasakoti. Ir Ventėje gaudė. Ir kitur žemyne (Kristijonas Donelaitis „Metuose“ yra paminėjęs). Bet užvis labiau žinomas šis amatas Kuršių nerijoje. Dėl migracijos kelio. Varnos irgi migruoja, tik toli neskrenda.
Pusiasalyje rekordus mušdavo ties siauriausia jos dalimi (didesnė koncentracija, lengviau pagauti) ties Šarkuva (kaip simboliška...). Rašoma, jog 1927 metais vienas senolis pasiekė dienos rekordą: sugavo net 167 varnas. Turėjo skaudėti žandikaulį vakare...
