Slėnis, kuriame pastatytas Mirusiųjų miestas, tęsiasi 17 km. Jame – 99 senoviniai iš akmens pastatyti kapai ir kriptos. Pirmą kartą ši vieta paminėta XIV a., tačiau manoma, kad seniausios kriptos siekia net XII a.
Žmonės šiose vietose gyveno ant kalno šlaitų, bet gyvenvietės kapinės buvo įkurdintos sunkiai pasiekiamoje vietoje. Žemė tuomet buvo labai brangi, todėl nekropoliui buvo skirta tokia vieta, kur nebūtų galima nei gyventi, nei užsiimti žemės ūkiu.
Vietiniai savo artimuosius čia laidojo kelis šimtmečius – kiekvienoje iš kriptų rasta žmogaus palaikų. Įdomu tai, kad kūnai kriptose buvo laidojami medinėse struktūrose, kurios panašios į valtis.
Nors aplink kaimą nėra upių, kuriomis galima plaukioti valtimis, manoma, kad anksčiau žmonės tikėjo, jog mirusiojo sielai reikės persikelti per upę iškeliavus anapilin.
Įdomu ir tai, kad priešais kiekvieną kriptą yra po šulinį, į kurį šeimos nariai mesdavo monetą. Jeigu ji pataikydavo į akmenį, buvo manoma, kad tai geras ženklas, ir mirusysis pateks į dangų.
Šią vietą supa daug mitų ir legendų. Viena jų – kad ši vieta prakeikta. Ilgą laiką vietos gyventojai vengdavo šios vietos, nes tikėjo, kad čia įžengus gyvas nebeišeisi.
Pasakojama, kad buvo laikai, kai maro epidemija pasiglemždavo ištisas šeimas. Anot vieno pasakojimo, XVIII a. Osetijoje siaučiant šiai ligai mirė 90 proc. gyventojų. Buvo pastatyti namai karantinui, kuriuose užsidarydavo sergantieji tam, kad neužkrėstų likusiųjų, ir laukdavo mirties. Jie gaudavo maisto, tačiau laisvės taip ir nepamatydavo – mirdavo tame pastate, ir jų kūnas ten likdavo.
