– Kaip atsidūrei Pietų Korėjoje?
– Kadangi esu dėstytojas bei tyrėjas, dirbantis su žaidimų bei žaidybiško dizaino tematikomis, išvykau į Pietų Korėjos Dongseo universitetą, kuris įsikūręs antrame pagal dydį Busano mieste. Čia rašiau disertaciją ir dirbau su lietuviais, studijuojančiais žaidimų bei skaitmeninio turinio kūrimą jungtinėje studijų programoje.
– Pietų Korėjoje viešėjai įtemptu periodu – Donaldas Trumpas grasino Šiaurei „ugnimi ir įniršiu“, Kim Jong-Unas žadėjo įkalti vinuką Guamui, vyko bendros amerikiečių ir Pietų Korėjos pratybos, Šiaurės Korėja paleido raketą virš Japonijos, o Pietų Korėja surengė pratybas pasienyje. O kokios nuotaikos tuo metu tvyrojo pačioje Pietų Korėjoje?
– Prisipažinsiu, visus šiuos įvykius sąžiningai pramiegojau. Negirdėjau nei sirenų, nei panikos už lango. Tiesą sakant, nebuvo nei vienos progos objektyviam nerimo pasireiškimui. Visgi stengiausi kalbinti vietinius: „Kaip jūs vertinate situaciją? Kur slėptuvės? Kokie jausmai apima gyvenant šalia kaprizingo diktatoriaus?“. Korėjiečiai į mano klausimus atsakinėjo nuobodžiaudami. Nei vienoje užkandinėje nemačiau, kad vietos gyventojai žiūrėtų specialiąsias žinių laidas ar kauptų būtinąsias atsargas. Bet tai nereiškia, jog aikštingų kaimynų problema ignoruojama.
– Bent jau lietuviškoje žiniasklaidoje karo tema šiame regione buvo gana aktyviai eskaluojama ir pateikinėjama dramatiškomis antraštėmis. Ar buvo jaučiam įtampa pačioje Pietų Korėjoje?
Jauni korėjiečiai dažnai teigė apskritai nesidomintys karinio eskalavimo tematika, tačiau nuolat akcentavo, jog reikalui esant yra pasiruošę ginti pozicijas.
– Vienas universiteto profesorius prasitarė, jog konfliktas neišvengiamai įvyks, tačiau ne dabar ir ne dėl Pietų Korėjos intervencijos. Kalbėjomės ir apie tai, jog Pietų Korėja turi detalius evakuacijos planus, išvystytą slėptuvių tinklą bei stiprią kariuomenę. Galiausiai gyventojai gins savo šalį taip, kaip kadaise pasiaukojančiai ją kūrė. Visi minėti argumentai išsakyti ramiai, be pakeltų natų bei fatalizmo. Jauni korėjiečiai dažnai teigė apskritai nesidomintys karinio eskalavimo tematika, tačiau nuolat akcentavo, jog reikalui esant yra pasiruošę ginti pozicijas. Per televiziją negirdėjau karingos retorikos. Mačiau ramias, nuoseklias diskusijas, be griausmingų intonacijų ar „asociatyvinių“ kadrų iš konflikto zonų – lyg būtų kažkoks sutarimas nesiūbuoti bendros valties. Gal tai Pietų Korėjos kultūros atspindžiai žiniasklaidoje, o gal tiesiog ilgametis gebėjimas gyventi šalia pavojaus.
Pietų korėjiečiai su šiauriečių kaprizais taikosi daugiau nei pusę amžiaus. Pietų Korėja pasiruošusi, nes neturi kur trauktis. Kai nėra daug išeičių – lieka būtinybė, tad korėjiečiai ruošiasi, bet tai daro nuosekliai. Pastebėjau, kad bent kartą per savaitę tikrinamos sirenos, vyrai privalomai šaukiami į kariuomenę, klausomasi siauros srities ekspertų, suvokiančių problemos gylį. Stebėjau tvarų, analitinį informacinį audinį. O greta jo – gyvenama, dirbama, švenčiama, planuojama. Visai kaip pas mus. Tik be patoso ir putų.
– Ko iš korėjiečių galėtų pasimokyti ir lietuviai, turintys „didelį nelabai draugiškai nusiteikusį kaimyną“?
– Lietuvių studentus Pietų Korėjoje neretai pavaišina baruose bei užkandinėse. Kai pats su tuo susidūriau, paklausiau vietinio žmogaus, kodėl mus taip svetingai sutinka. Man atsakė maždaug taip: „Jie mano, kad esat amerikiečiai. Mes jiems daug skolingi“. Pasijutau gerai, nes po 27 nepriklausomybės metų, mus atpažįsta kaip Vakarų civilizacijos atstovus. Šiuo metu rytų kaimynas mokosi barbenti į mūsų civilizacijos vartus, o mes turime jį stebėti ir būti pasiruošę. O iš korėjiečių galima pasimokyti viską daryti be dramų ar klyksmų, tačiau aiškiai suvokdami, kas esame, ką turime ir kokias pozicijas prireikus privalėtume ginti.
