Ilga balta plunksna, kurią lėktuvas piešia danguje, tai – lėktuvo kondensacinis pėdsakas (dar žinomas kaip kontrailas, kondensacinė valktis ar takas). Sąmokslo teorijų gerbėjai mano, kad lėktuvai kažką purškia, tačiau iš tiesų tai – kondensatas. Ore ir išmetamosiose dujose esantis vanduo kondensuojasi į matomus lašelius, kai patenka į šiltą bei sudrumstą lėktuvo išmetamų dujų srautą. Šie kondensacijos pėdsakai yra daugiausia sudaryti iš mažyčių ledo kristalų.
Sąmokslo teorijų sekėjai mano, kad taip kažkas bando kontroliuoti klimatą. Iš tiesų tos kondensato plunksnos yra visiškai netyčinės. Jos susidaro esant palankioms sąlygoms, kai ore yra pakankamai vandens. Tačiau jos iš tikrųjų paveikia klimatą, net jei ne taip stipriai, kaip žmonės yra linkę manyti.
Paprastai tariant, kondensacinės plunksnos yra dirbtiniai debesys. Jos susidaro 7-12 km aukštyje, įprastai ten, kur debesų nebūna. Vienas ilgas kondensacinis takas tikriausiai nieko negalėtų padaryti, tačiau kai sąlygos yra palankios, lėktuvai baltomis juostomis išpaišo visą dangų.
Po 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro išpuolio lėktuvų skrydžiai JAV buvo trumpam sustabdyti. Tragedijos akivaizdoje mokslininkai pastebėjo galimybę patyrinėti komercinės aviacijos poveikį klimatui. Mokslininkai pastebėjo, kad tuo metu dienos ir nakties temperatūrų skirtumas vidutiniškai buvo 1 °C didesnis nei prieš tai, kai lėktuvai skraidė įprastai. Neįprasti temperatūrų pokyčiai buvo pastebėti dar Antrojo pasaulinio karo metu.
Kondensacinės valktys yra debesys, o debesys turi įtakos klimatui – tai nėra kažkoks stulbinantis atradimas. Prasidėjęs kondensavimo procesas tęsiasi ir debesys gimdo debesis. To, beje, būtų galima išvengti gana lengvai – lėktuvams tereikėtų skristi šiek tiek aukščiau.
Dabar lėktuvai įprastai laikosi 10-11 km aukštyje. Taip yra dėl to, kad ten oras yra pakankamai retas, o tai leidžia pasiekti žemas degalų sąnaudas. Didesniame aukštyje oras dar retesnis, tačiau ten temperatūra ima kilti ir oras yra toks retas, kad varikliams tenka sunkiau dirbti. Tas 10-11 km aukštis yra puikus aukso viduriukas žemoms degalų sąnaudoms.
Tačiau mokslininkai mano, kad jei kai kurie lėktuvai pakiltų 600 metrų aukščiau, kondensacinių takų dažnis būtų stipriai sumažintas. Štai virš Japonijos 2,2 % visų komercinių lėktuvų yra atsakingi už 80 % kondensacinių takų. Jei jie pakiltų šiek tiek aukščiau, tų dirbtinių debesų pavyktų išvengti. Nors tada orlaiviai sudegintų daugiau degalų, bendras rezultatas aplinkai būtų geresnis. Mokslininkai mano, kad 1,7 % lėktuvų šiame regione galėtų koreguoti savo skrydžio aukštį taip, kad neskleistų kondensacinių valkčių – tai sumažintų jų skaičių 60 % ir padidintų bendrą degalų sunaudojimą tik 0,014 %.
Apie aukščio bei kondensacinių valkčių sąsają žinoma jau seniai. Štai šnipų lėktuvas „Lockheed U-2“ turi veidrodėlį, per kurį pilotas mato, ar jo lėktuvas žymi dangų tokia balta juosta. Pamatęs tokią uodegą U-2 pilotas privalo pakilti aukščiau. Lėktuvo kondensaciniai pėdsakai yra dirbtiniai debesys, tačiau nuo natūralių jie skiriasi tuo, kad yra aukščiau ir savyje turi daugiau teršalų.
