Visa tai iš tikrųjų išgyvenęs vyras naujame interviu papasakojo apie šią siaubingą lėktuvo katastrofą, kurios metu žmonės, norėdami išgyventi, valgė žuvusių keleivių lavonus.
1972 m. spalio 13 d. į Andų kalnus nukrito Urugvajaus karinių oro pajėgų 571-ojo reiso lėktuvas, kuriuo skrido 45 keleiviai, įskaitant 19 regbio komandos „Old Christians Club“ narių.
3 įgulos nariai ir 9 keleiviai žuvo iš karto, o dar 13 žmonių mirė vėlesnėmis dienomis dėl didelio šalčio.
Pagalvojau, kad jei būčiau vienas iš mirusiųjų, mielai prisidėčiau savo mirusiu kūnu prie draugų išlikimo.
Roberto Vanessas, kuris nelaimės metu buvo 19-metis medicinos studentas, sako, kad daugiausia dėmesio skyrė mokslui, kaip valgyti savo draugų kūnus, ir aiškina: „Galvojau apie baltymus, riebalus. Mes turime angliavandenių per Krebso ciklą“.
Būtent Roberto ėmė pirmauti valgydamas žmonių mėsą, kai sudužusio priekinio stiklo šuke nupjovė degtuko dydžio gabalėlį žmogaus mėsos.
Jis neturėjo kito pasirinkimo, nes išgyvenusieji suprato, kad vilties išsigelbėti mažai.
„Pagalvojau, kad jei būčiau vienas iš mirusiųjų, mielai prisidėčiau savo mirusiu kūnu prie draugų išlikimo“, – prisiminė jis.
16 išsigelbėjusiųjų ryžosi drastiškam žingsniui tik po to, kai išblėso pirmoji viltis išsigelbėti.
„Kai per radiją išgirdome, kad Anduose įvyko 33 lėktuvų katastrofos ir nėra išgyvenusiųjų, supratome, kad galbūt paieška nebus vykdoma taip kruopščiai, kaip mums reikia, ypač po to, kai kalnuose žuvo tiek daug žmonių. Supratome, kad galbūt tai priklauso nuo mūsų“, – sakė vyras.
Jie buvo teisūs. Po 8 dienų paieškos buvo nutrauktos.
Roberto žinojo, kad nėra laiko svarstyti alternatyvų. Jis tęsė: „Žinojau, kad neturime daug laiko. Darvino teorija sako, kad išgyvena tos rūšys, kurios greičiau prisitaiko“.
Nepaisant to, grupė priartėjo prie bado ribos. „Aš buvau kaip skeletas, – pridūrė Roberto. – Atrodžiau tarsi iš koncentracijos stovyklų.“
Nors ir buvo prastos būklės, Roberto ir jo draugas Nando Parrado leidosi į pavojingą kelionę ieškoti pagalbos.
16 išsigelbėjusiųjų ryžosi drastiškam žingsniui tik po to, kai išblėso pirmoji viltis išsigelbėti.
Jie 10 dienų keliavo siaubingomis sąlygomis, neturėdami specialios alpinistinės įrangos ar apsauginių drabužių.
Galiausiai po 72 dienų neįtikėtinų sunkumų 571-ojo reiso keleiviai buvo išgelbėti.
