Ant švenčių stalo – tradiciniai patiekalai
Pasak Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centro vyriausiosios specialistės Irenos Rokickos, Lenkijoje jau gruodžio pradžioje prasideda pasiruošimas šventėms: perkamos dovanos, kepami ir dekoruojami meduoliai, puošiami namai.
„Kiekvienais metais visa Lenkija švenčia Kalėdas atlikdama tuos pačius ritualus: namuose puošia eglutę, stalą paruošia iš dvylikos patiekalų, pagamintų iš ūkio ir miško gėrybių, artimieji dalijasi paplotėliais. Ant šventinio stalo turi būti viena lėkšte daugiau nei susirenka žmonių, nes per Kūčias apsilanko mirusieji šeimos nariai. Vaikai nekantriai laukia dovanų, visa šeima eina į bažnyčią, dalyvauja šventinėse mišiose“, – sako I. Rokicka.
Ant lenkiško Kūčių stalo paprastai būna tradiciniai patiekalai: barščiai, grybienė, vaisių sriuba, šližikai su aguonomis, „pierogi“ – koldūnai su grybais, kopūstais ar kitu įdaru, kopūstai, žuvis, žirniai, košė, obuoliai, riešutai, medus. Pagrindinis Kūčių patiekalas – kepta žuvis, dažniausiai karpis.
Pasak etnografės, Lenkija yra didelė šalis ir įvairiuose regionuose yra skirtingų patiekalų.
Pasak etnografės, Lenkija yra didelė šalis ir įvairiuose regionuose yra skirtingų patiekalų. Tradicinis Silezijos patiekalas „moczka“ gaminamas iš specialios rūšies meduolių, migdolų, razinų, džiovintų slyvų, abrikosų, kriaušių, figų, datulių, lazdyno riešutų ir didelio kiekio tamsaus alus, kuriame mirkomi ingredientai.
Žemutinėje Silezijoje per Kalėdas patiekiamas desertas iš aguonų „makowki“. Lenkijos rytuose kepamas pyragas su žuvies, ryžių ar grikių, kietai virtų kiaušinių, grybų, svogūnų įdaru, balandėliai, per Kūčias ruošiama „kutia“, primenanti košę: tai rugiai, sumaišyti su aguonomis ir medumi, įvairiais riešutais ir kitais priedais.
„Reikia paragauti kiekvieno patiekalo, tai atneša laimę ateinančiais metais“, – akcentuoja etnografė.
Vaikus aplanko ne tik Kalėdų senelis
Priklausomai nuo regiono, skiriasi ir šventiniai personažai. Didžiojoje Lenkijoje (Wielkopolska), Kujavuose, Kašubuose dovanas per Kalėdas atneša Kalėdų senelis „Gwiazdor“.
Mažoje Lenkijoje vaikus aplanko angelas, Aukštutinėje Silezijoje – vaikelis Jėzus, Opolsčiznoje ir Žemutinėje Silezijoje – Žvaigždė, Tarnogrode – Nykštukai. O tradicinis visame pasaulyje šv. Mikalojus (Santa Klausas) dovanas atneša gruodžio 6 d. – savo vardo dieną.
Pasak etnografės, dovanojimo paprotys, kaip ir puošiama eglutė, į šalį atkeliavo neseniai, manoma, kad tradicijos Lenkiją pasiekė iš Vokietijos. Anksčiau dovanodavo saldumynų, tačiau juos gaudavo tik turtingųjų šeimų, miestiečių vaikai, o kaime tokios tradicijos nebuvo.
Šiais laikais dažniausiai vaikams dovanojami žaislai ir saldumynai. „Nuo XX a. įsigalėjo tradicija siųsti atvirukus su palinkėjimais. Deja, bet jau neužtenka palinkėti sėkmės, laimės, sveikatos, būtina įteikti dovaną ir suaugusiems“, – apgailestauja I. Rokicka.
Bažnyčiose puošiamos prakartėlės
Lenkijoje eglutės pradėtos puošti XIX a. turtingų miestiečių namuose. Tai vienas iš vėlyviausių kalėdinių elementų. Svarbiau nei eglutė būdavo šienas, kurį pakišdavo ne tik po staltiese, bet ir kambario kampe pastatydavo ryšulėlį, ant sienų kabindavo šieno žaislus – tai simbolizuodavo gerą derlių.
Ankstesniais laikais žmonės varžydavosi, kas pirmas atvažiuos į bažnyčią, prieš vakarines mišias rengdavo vežimų varžybas – nugalėtojas gaudavo palaiminimą ateinančiais metais.
Iki šių dienų išliko paprotys bažnyčioje puošti prakartėles, kurias ypač mėgsta lankyti vaikai. Dažnai juose įkurdinami ir gyvuliukai. Lenkijoje labai populiarus liaudies teatras, pasakojantis apie Kristaus gimimą.
Svarbiu tradicinių Kalėdų elementu yra kalėdojimas, kuris prasideda Kūčių vakarą ir tęsiasi dvylika vakarų iki Trijų Karalių.
Pasak I. Rokickos, svarbiu tradicinių Kalėdų elementu yra kalėdojimas, kuris prasideda Kūčių vakarą ir tęsiasi dvylika vakarų iki Trijų Karalių.
„Kalėdotojai dainuodavo, linkėdavo gero namams, ūkiui ir šeimai. Už tai gaudavo dovanų – maisto, saldumynų, gėrimų ar smulkių pinigų. Kalėdotojai dažnai rengdavo pokštus, persirengdavo gyvūnais, kurie simbolizuoja jėgą, sveikatą, gyvenimo energiją ar vaisingumą“, – pasakoja I. Rokicka.
