Tačiau istorijos knygose nėra daug informacijos apie tokias slaptas vietas. Tai paskatino lenkų archeologą Grzegorzą Kiarszysių pakapstyti paslaptingą praeitį. Jo atradimai publikuoti žurnale „Antiquity“, straipsnyje „Miške paslėptas pasaulių naikintojas: Šaltojo karo branduolinių galvučių vietos Lenkijoje“.
G.Kiarszysius tyrinėjo vietoves Podborsko, Brzezńica-Kolonia ir Templewo regionuose – visuose juose buvo sovietų karinių struktūrų, kurios slėpė pavojingą paslaptį, rašo nationalpost.com. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjunga suprato, kad jeigu NATO pultų, ji negalėtų greitai į Lenkiją nugabenti turimų branduolinių ginklų. Todėl buvo sukurtas planas, kad užimtose valstybėse reikia įkurdinti branduolinių galvučių.
Lenkijoje buvo pastatyta saugyklų, o žmonės net nenutuokė, kad jose saugoma apie 160 branduolinių galvučių. Visas vietas saugojo sovietų karininkai, o jas statė žmonės, nežinodami, ką stato. Daugelis įsivaizdavo, kad statė barakus kareivinėms.
Archeologas naudojosi iš oro darytomis nuotraukomis, išslaptintomis palydovinėmis nuotraukomis ir dokumentais, skenavimu lazeriu ir kitais tyrimais. Jis sužymėjo vietas ir surado įrodymus, kuriuose Lenkijoje pastatytuose bunkeriuose buvo laikomi branduoliniai ginklai. G.Kiarszysius atskleidė iki šiol nežinomų detalių, kurių nebuvo oficialiuose dokumentuose – pavyzdžiui, kad ten gyvendavo ir moterys su vaikais.
„Niekada negalima patikėti masinio naikinimo ginklo žmonėms, kurie yra nestabilūs ar vieniši, – teigia G.Kiarszysius. – Generolai žinojo, kad tokiose vietose turėjo būti sukurta įprastinio gyvenimo iliuzija.“ Jis prie šių bazių rado plastmasinių žaislų dalių, atrado senų nuotraukų, kurios taip pat parėmė jo teiginius, kad ten gyveno vaikai ir moterys.
Tačiau sovietai taip pat padarė didelę klaidą – šalia įrengė futbolo aikšteles. Tais laikais palydovai jau buvo pradėti naudoti šnipinėjimo tikslais.
„Kai tiek daug pastangų buvo įdėta išlaikyti bazės vietą paslaptyje, toks sprendimas neatrodo labai įžvalgus – bent jau iš karinės perspektyvos“, – rašo mokslininkas. Jo teigimu, futbolo aikštė vidury miško neabejotinai patraukė NATO ir CŽV ekspertų dėmesį. Tačiau jis pabrėžia, kad nors dalis karinių struktūrų buvo pastebėtos, tai nereiškia, kad Vakarai suprato, kokia buvo tikroji jų funkcija.
Antra sovietų padaryta klaida taip pat keistoka. Jie kelius bunkerių link apsodino eglėmis. Rusijoje gal tai ir būtų logiška, nes suaugę spygliuočiai tankiai uždengia kelią. Tačiau vienas iš bunkerių Lenkijoje buvo įrengtas bukų miške – rudenį visi jie keitė lapų spalvą, ir palydovų nuotraukose išryškėjo žalios spygliuočių eilės, kurios buvo tarsi rodyklės į slaptas sovietų bazes.
Lenkijos visuomenė tik 1991 m. sužinojo, kad šalyje buvo laikomi branduoliniai ginklai. Paslapčiai paaiškėjus, lenkai ten paliko savo pėdsakus – visų pirma, išnešiodami vertingesnius dalykus ekonominės krizės laikais, o vėliau – palikdami grafičius ant bunkerių sienų ir aplink augančių medžių.
„Šios vietos nėra saugomos įstatymu, bet jų reikšmė ir vertė po daugelio metų vis labiau pripažįstama, – rašo archeologas. – Pastaruoju metu buvusios sovietų branduolinės saugyklos pritraukia vis didesnį skaičių turistų, kurie nori pamatyti tai, kas likę iš vienos labiausiai saugumų Šaltojo karo paslapčių Rytų Europoje. Jos nebėra tik totalitarinio režimo ar skaudžių prisiminų liekanos, kurias reikėtų ištrinti. Ne – jos pasakoja apie šiuolaikinę Rytų Europos tapatybę.“
