Besidžiaugiant pagaliau važiuojančiu automobiliu spaudėme pakrante, nuotaika buvo puiki, saulė švietė pro langą, o palei vandenyną vingiuojantis kelias vertė aikčioti išlindus iš už kiekvieno posūkio.
Aukštos uolos, skardžiai besileidžiantys į vandenyną ir pusantro Sabo viršijančios bangos, skalaujančios akmenis kažkur apačioje. Tuo tarpu kitoje kelio pusėje – žaliuojanti augmenija, kopianti tai stačiais šlaitais, tai nuožulniomis kalvomis.
Pervažiavus į Kaliforniją pasitiko gūdūs raudonmedžio miškai, it ungurys besivingiuojančios upės ir ilgos įkalnės, privertusios pasiraitoti rankoves. Bespaudžiant į vieną jų neišlaikė turbinos ortakio tvirtinimas, matyt, perspaustas per turbinos perrinkimą, ir po lengvo atodūsio iš po variklio dangčio sustojome kelkraštyje.
Netrukus nustatėme problemą ir pasvėrėme, kad reikia važiuoti toliau, nors ir be turbinos, juolab buvome beveik persivertę per kalnus. Jų papėdėje radome parduotuvėlę, kurioje tiesiogine ta žodžio prasme įsigyti buvo galima bet ką, netrukome užmauti ir užspausti ortakį ir išmynėme toliau link San Francisko.
Tamsoje pasiekę San Franciską įsitikinome, jog čia atvažiuoti neužsisakius nakvynės buvo vienas blogiausių sprendimų. Niekaip neradę laisvų kambarių, visai netikėtai iš atsitiktinio praeivio mainais gavome vietinės literatūros. Tad, galvojome, jog blogiausiu atveju nakvosime ant smėlio, po atviru dangumi, nes miegmaišius vežėmės su savimi.
Tačiau už kampo aptikę porą laisvų lovų taip apsidžiaugėme, kad net prižadinome ir trypti privertėme kaimynus. Iš viršaus. Neužsisėdėję išsiskirstėme miegoti – kitą dieną laukė ne ką trumpesnė atkarpa iki San Diego.
Susitikę pusryčių su pašėlusiu ugniagesiu Steve'u, aplankėme porą banglentininkų parduotuvių ir pasukome link Santa Kruzo – kiek piečiau esančio miestelio, prie kurio lūžta legendinės „Steamer lane“ ir „Mavericks“ bangos, o centrą pasiekia ekstremalaus sporto industrijos šaknys.
Per daug nenutoldami nuo vandenyno tęsėme savo kelionę į pietus. Jau buvo aišku, kad su šviesa nepasieksime net Los Andželo, tačiau noras kuo greičiau iš tarpdančių krapštyti vėjo šiaušiamą Meksikos smėlį varė į priekį.
O ir su kaprizinguoju „forduku“ po truputį radome bendrą kalbą. Encinito mieste mus pasitikęs šeštasis ekipažo narys Mindaugas spinduliavo šypsena ir Meksikos bangoms ruošėsi su banglenčių žurnalu rankose. Pasivaikščioję iki vandenyno išsiskirstėme po draugo namų kambarius miegoti.
Rytojaus planas – nusipirkti banglentes ir kelis kitus Meksikoje sunkiau gaunamus daiktus ir kuo greičiau kirsti sieną į Laukinę Kaliforniją – Bają. Kadangi Tichuana garsėja ne tik 300 tūkstančių sieną kertančių žmonių kasdien, tačiau ir kiek didesniu nusikalstamumu, važiuosime pro Tekatės miestą, toliau į rytus esančiu sienos perėjimo punktu.
Automobilyje praleidžiamas laikas ir kasdienės lenktynės su tamsa įtemptai kovoja su noru kuo greičiau paplaukti burlente Ramiajame vandenyne. Juolab ir prognozės rodė puikias sąlygas. Daugiau nei pusė kelio jau už nugaros, o priešais – tik Baja. Tad lekiame pirmyn.