Ko gero, šis posakis apibūdina didžiąją dalį mano klajonių po pasaulį, o „išbalansavimo“ troškimas – pagrindinis variklis, stumiantis pažinimo link. Šį kartą nusitaikiau į Libaną.
Nors 2015 m. lapkritį pačiame Beirute centre įvyko teroristinis išpuolis, mano susidomėjimo šia šalimi tai nenumalšino. Priešingai – labiau paaštrino smalsumą ir norą iš arčiau pažinti šios dviejų kultūrų šalies istoriją.
Televizoriaus ekranuose mirgantys reportažai apie pabėgėlius ir keliančią galvą Islamo valstybę skambėjo grėsmingai, tačiau nepasitarnavo svaria priežastimi, dėl kurios turėtume nevykti į šią paslaptingą Artimųjų Rytų šalį.
Nusileidus Rafiko Hariri oro uoste mus pasitiko lietingas oras. Skridome tik su rankiniu bagažu, tad tiesiai nukeliavome link pasienio kontrolės. Stebėjome, kaip greitai pro greta esančius postus praleidžiami Libano piliečiai, o atvykėlius iš užsienio pareigūnai tikrina ilgai ir nuodugniai.
„Šaltas dušas“ oro uoste: įleis į šalį ar ne?
Dar prieš kelionę buvome perspėti, kad paskutinis žodis, ar keliautojui bus išduota viza, tariamas Libano pasieniečio jau nusileidus Beiruto oro uoste.
Kitaip tariant veikia „Face control“. Priėjus mūsų eilei, vyliausi, kad man nutaisius besišypsančios kvailelės veido išraišką pasieniečio širdis suminkštės ir štampas pase bus uždėtas greičiau.
Daug gudrumo nereikalaujantis triukas suveikė ir sulaukus keleto standartinių kontrolinių klausimų apie kelionės tikslą, darbovietę ir asmeninį gyvenimą, po nuodugnios kiekvieno paso puslapio patikros ir nesėkmingos Izraelio vizos paieškos (jei pase turite šios šalies vizos pėdsakų, apie patekimą į Libaną galite tik pasvajoti), pasienietis abejingu veidu uždėjo antspaudą pase.
„Gera pradžia – pusė kelio“ – dingtelėjo mintis, tačiau neįvertinau savo bendrakeleivio per daug rimtos veido išraiškos, kuri pasitikėjimo pasieniečiams nesuteikė ir sukėlė įtarimą, dėl ko sėkmingas vizos išdavimo procesas pakibo ant plauko.
Oro uosto darbuotojai, pamatę mane nervingai trypčiojančią vietoje, užpylė virtine klausimų apie mūsų vizito tikslus bei viešbutį, kuriame ketinome apsistoti. Po pusvalandžio tardymo ir kelių skambučių mus turinčiam pasitikti gidui-vairuotojui, pagaliau buvome laisvi ir galėjome eiti.
Išėjus iš oro uosto mus pasitiko Husseinas, su kuriuo iš anksto buvome susitarę dėl vienadienės palydos. Kadangi atvykome vėlai vakare, kamščių Beirute tuo metu nebuvo – viešbutį pasiekėme per 15 – 20 minučių, o pakeliui grožėjomės šviesomis nusėtu naktiniu miestu.
Sužinojęs, kuriame viešbutyje apsistojome, vairuotojas nevyniojo žodžių į vatą ir pareiškė, kad pasirinkome blogiausią viešbutį visame Berute.
„Puikus“ nuteikimas kelionės pradžiai. Kadangi užsisakėme apgyvendinimą be maitinimo, vyriškas pažadėjo kitąryt nusivežti tikrų libanietiškų pusryčių į pačią geriausią Beiruto kavinę.
Dar neatsitokėję nuo oro uoste patirtos „psichologinės atakos“, ironiškai susižvalgėme, nusiteikę artėjančiai gudrybei ir laiku patikrintam triukui: vairuotojas turbūt yra „tas“ palydovas, trokštantis didesnių arbatpinigių.
Mūsų nuostabai, kitą rytą su Husseinu išties smagiai praleidome laiką vienoje iš centrinių Beiruto kavinių. Prie puodelio arbatos vyras papasakojo apie savo šeimą bei darbą, apie tai, kad, įsiplėskus karui, su šeima emigravo į Jungtines Valstijas, kur įkūrė nuosavą verslą, o karui aprimus, prieš dešimtmetį grįžo į tėvynę.
Tačiau dėl nuolat vyraujančios įtampos su kaimyninėmis šalimis vėl svarsto kelti sparnus į užsienį.
Šakotį primenantys urvai, kuriuose draudžiama fotografuoti
Po pusryčių trise nukeliavome į Jeitta Grotto urvus, esančius apie 20 km į šiaurę nuo sostinės.
Jeitta Grotto – tai kalkakmenių urvai, kurių bendras ilgis siekia net 9 km, o pats gamtos stebuklas susideda iš dviejų atskirų lygių – žemutinio urvo (kuris pasiekiamas tik valtimi) ir viršutinio, kuris yra garsus kaip didžiausia pasaulyje iki šiol žinoma stalaktitų vieta, susiformavusi prieš šimtus tūkstančių metų, tačiau atrasta tik 1958 m.
Stebuklingą grožį įamžinti lankytojams yra griežtai draudžiama, o prieš įeinant į Jeitta Grotto, iš turistų atimami ir saugiai paslepiami mobilieji telefonai ir kameros.
Požeminė upė, tekanti žemutiniame Jeitta Grotto plyšyje aprūpina daugiau nei milijoną Libano gyventojų gėlu vandeniu ir įteka į Viduržemio jūrą.
Įėjus į urvą, pasidarė sunku kvėpuoti dėl aukšto drėgmės lygio, tačiau vaizdas buvo to vertas: grėsmingai kabantys stalagmitų ir stalaktitų gabalai priminė gigantiškus lietuviškus šakočius, kurie, atrodo, nežinia kokiais tikslais buvo pakabinti prie urvo sienų.
Deja, šį stebuklingą grožį įamžinti lankytojams yra griežtai draudžiama, o prieš įeinant į Jeitta Grotto, iš turistų atimami ir saugiai paslepiami mobilieji telefonai ir kameros.
Po Jeitta patraukėme į Biblą, o pakeliui stebėjome besidriekiančią blankios marmurinės spalvos jūrą, grėsmingai daužančią bangas į milžiniškus kranto akmenis.
Pasiekus vietinių vadinamą seniausią pasaulio miestą – Biblą, esantį apie 30 km į šiaurę nuo Beiruto, prieš mus atsiverė smėlio spalvos namų nusietas horizontas, virš kurio pakibo tamsūs slegiantys debesys, o netrukus pasipylė gaivus lietus.
Miestas jau daugiau nei tris dešimtmečius įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o suvokimas, kad šioje žemėje atsirado finikiečių civilizacija, tiesiog kvapą gniaužė.
Vyrukas puikiai kalbėjo angliškai, o apie finikiečių kapavietes ir gyvenimo būdą pasakojo taip jausmingai, kad mosikuodamas rankomis vos nenudardėjo nuo apgriuvusių laiptų.
Pasižvalgę po senovišką arabų prekybinį kvartalą, nupėdinome link graikų-romėnų griuvėsių, prie kurių nebuvo matyti nė vieno turisto. Iš anksto susitarus prie prasmelktų senove pastatų mus pasitiko juokingas žemas senukas, dėstantis Libano-Amerikos universitete.
Vyrukas puikiai kalbėjo angliškai ir, nežiūrint į g arbingą amžių, turėjo puikų humoro jausmą, o apie finikiečių kapavietes ir gyvenimo būdą pasakojo taip jausmingai, kad mosikuodamas rankomis vos nenudardėjo nuo apgriuvusių laiptų.
Po kupinos įspūdžių dienos patenkinti grįžome į sostinę.
Nakvynės vieta pasirūpinkite iš anksto
Susirasti apgyvendinimą Beirute yra nesudėtinga. Žinoma, geriau juo pasirūpinti iš anksto. Viešbučio kaina priklauso nuo vietos – kuo arčiau jūros, tuo brangiau. Vienas iš optimaliausių variantų – Hamra rajonas, kuris yra Beiruto šiaurinėje dalyje.
Kvartalą kerta pagrindinė Hamra gatvė, kuri yra nusėta ofisais, parduotuvėmis ir kavinėmis. Kodėl Hamra? Čia yra labai gerai išvystyta infrastruktūra – daug parduotuvių ir kavinių (tiesą pasakius, ne visai pigių).
Norint pavalgyti pigiau, tai galima padaryti pakrantėje, netoli kurios yra Libano-Amerikos universitetas – čia apstu užkandinių ir tikro libanietiško maisto įstaigų, kuriose galite pasimėgauti rytietišku maistu.
Gyvenant šiame rajone pėsčiomis be problemų galima pasiekti pagrindinius miesto objektus, o taip pat be problemų pasigauti taksi.
Libanas – tai kontrastinga šalis, kurioje apstu šiuolaikinių statinių, bet greta jų – karą liudijantys griuvėsiai. Gatvių pavadinimai Beirute nurodyti arabų ir prancūzų kalbomis. Turint žemėlapį, galima lengvai susigaudyti, o žmonės čia pakerėjo nuoširdumu ir svetingumu.
Pasitaikė ne vienas praeivis, kuris, pastebėjęs mus, nagrinėjančius žemėlapį vidury gatvės, nepatingėjo pereiti į mūsų gatvės pusę ir parodyti kelią iki reikiamo objekto.
Žinoma, nepraleidome progos pasilepinti keliais libanietiškos virtuvės šedevrais, vienas iš kurių yra sfouf – pyragas, pagamintas iš manų kruopų, migdolo ir ciberžolių – skonis specifinis ir įsimintinas. Net ir žinodamas receptą, vargu ar pasigaminsi tokį namuose.
Naujieji Beirute: su Seniu Šalčiu-ugniagesiu ir libanietišku vynu
Visai neplanuotai išėjo, kad mūsų viešnagė Libane sutapo su Naujųjų metų išvakarėmis, tad neatsispyrėme pagundai „sumedžioti“ vidurnakčiui vieną šampano butelį.
Gyvenome Beiruto musulmoniškoje dalyje, tad rasti alkohilinį gėrimą buvo sunku. Tačiau Husseinas mus nuvežė į netoli esantį miestelį, kur parduotuvėje radome libanietiško vyno.
Netoliese stovėjo ugniagesių automobilis, už kurios vairo sėdėjo Seniu Šalčiu persirengęs ugniagesys. Atrodė komiška, tačiau reginys nukreipė dėmesį nuo aplink aikštę patruliuojančių ginkluotų uniformuotų vyrų ir ginklų.
Naujųjų metų naktį sutikome prie pagrindinės miesto mėlynos spalvos Mohammad Al-Amin mečetės. Priešais šventyklą puikavosi aukšta trikampio formos eglė, aplink kurią buriavosi jaunimas.
Netoliese stovėjo ugniagesių automobilis, už kurios vairo sėdėjo Seniu Šalčiu persirengęs ugniagesys. Atrodė komiška, tačiau reginys nukreipė dėmesį nuo aplink aikštę patruliuojančių greitosios pagalbos, policijos automobilių, ginkluotų uniformuotų vyrų ir ginklų.
Kelios paskutinės dienos Beirute nedžiugino geru oru – pylė lietus, o vėjo gūsiai buvo tokie smarkūs, jog vos išsilaikėme ant kojų. Įsinėrę į celofaninius lietpalčius, kaip tikri kovotojai, nusprendėme ropoti į Raouche įkalnę, nuo kurios norėjome pamatyti Pigeono akmenį, didele arka stūksantį iš jūros, į kurią negailestingai daužėsi jūros bangos.
Netrukus radome ir siaurą takelį, nuo apžvalgos aikštės vedantį žemyn link akmenuoto jūros kranto, ant kurio tarp uolų šniukštinėjo katės-ekstremalės, rizikuodamos būti nublokštos bangų.
Už keliasdešimt metrų nuo kranto ant dulkėto kelio drybsojo kupranugaris su šalia besiglaudžiančiu arkliu. Ne ilgai trukus prisistatė ir šeimininkas, pasisiūlęs mus pavėžėti.
Vaizdas atrodė komiškai, kadangi pavėžėti nebuvo kur: apačioje – jūra, viršuje – status kalnas ir 20 m ilgio siauras takelis, vedantis vos per kelią esančios „civilizacijos“ link – kavinės, prabangūs viešbučiai ir parduotuvės.
Pabaigai
Libanas – nuostabaus grožio šalis, kuri vis dar yra mažai pažįstama turistams. Jeigu vis dėl to esate keliautojas, o ne turistas, aplankyti Libaną verta, tačiau nepamirškite apie saugumą ir stenkitės aplenkti Bekaa slėnį, esantį apie 30 km į Rytus nuo Beiruto.
Slėnis driekiasi tarp vakarų Libano ir rytų Antilibano kalnų, rytuose ribojasi su Sirija, tad, norint išnešti sveiką kailį, būtina stebėti situaciją ir nekišti nosies į potencialiai pavojingas vietas, iš anksto išanalizavus žemėlapį.
Taip pat verta nepamiršti, kad šalyje išlieka teroristinių išpuolių grėsmė, ypač per didžiąsias metų šventes ir didelio susibūrimo vietose.
Atsisveikinę su Husseinu mes buvome be galo dėkingi už jo svetingumą ir nuoširdumą. Paspaudę rankas, palydėjome žvilgsniu nykstantį naktyje automobilį, mintyse žinodami, kad būtinai susitiksime kuriame nors pasaulio gale. Tik nuoširdus vairuotojas bus ne be Husseinas, o jo automobilyje sėdės kiti avantiūristai.
