Lėktuvai šios šalies Monrovijos oro uoste leidžiasi vos kelis kartus per savaitę. Lietuvos turizmo agentūros neorganizuoja kelionių į šią šalį, o Užsienio reikalų ministerija įspėja, kad šioje šalyje padėtis vis dar nestabili po 14 metų užsitęsusio pilietinio karo. Todėl 11 lietuvių, vieną spalio savaitę praleidę Liberijoje, tikriausiai buvo didžiausia grupė tautiečių, vienu metu viešėjusių šioje šalyje.
Nors Liberijos teritorija beveik dvigubai didesnė nei Lietuvos, tačiau gyventojų skaičius panašus. Trečdalis jų susispietę sostinėje Monrovijoje, kiti – mažesniuose miesteliuose, kaimuose. Šių žmonių svajonė – apsigyventi Monrovijoje, kurioje jiems atrodo lengviau susirasti darbą ir pragyventi. Nedarbo lygis šioje šalyje siekia 85 proc. Kvalifikuotas darbuotojas per mėnesį uždirba vos 70 JAV dolerių (193 Lt). Pagrindinio maisto produkto – ryžių – kaina už 50 kg šiuo metu siekia 54 JAV dolerius (apie 154 Lt). Beveik per metus jų kaina pakilo 20 dolerių.
Nors Liberijos teritorija beveik dvigubai didesnė nei Lietuvos, tačiau gyventojų skaičius panašus.
Nevažiuoja ilsėtis
Per savaitę Liberijoje neteko sutikti nei vieno vakariečio keliautojo. Į Liberiją niekas nevažiuoja ilsėtis, ten vykstama dirbti arba atlikti kokią nors misiją. Mūsų grupė vyko kuo daugiau sužinoti apie vystomą bendradarbiavimą, tarptautinių nevyriausybinių organizacijų įgyvendinamus projektus ir savo akimis pamatyti, kuo gyvena liberiečiai, su kokiomis problemomis jie susiduria.
Kelionė į Liberiją buvo pagrindinis konkurso „Mano idėja Afrikai“, kurį šalies kolegijų studentams organizavo Europos Parlamento Sąjungos už Tautų Europą narys Eugenijus Maldeikis, prizas. Komisijai geriausi pasirodė Utenos bei Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijų sukurti projektai. Utenos kolegijos komanda „Centas“ sukūrė projektą, kurio idėja – Utenos įmonių bendradarbiavimas su Liberija. Dauguma jų sutiko nuo kiekvienos parduotos prekės ar tam tikros sumos skirti po 1 centą. Iš surinktų lėšų Liberijoje būtų atidaryta siuvimo bendrovė, kur dirbtų vietinės moterys, o jų vaikams netoli siuvyklos būtų atidaryta mokykla. Antroji komanda konkursui pasiūlė Liberijos miškų išsaugojimo idėją.
Prieš išvykstant neramino vienintelis dalykas – saugumas. Teko girdėti ir skaityti, kad po karo atsigaunanti šalis nėra pati saugiausia, o vaizdai internete nepadrąsino – vaikai, apsiginklavę už jais didesniais šautuvais. Tačiau nieko panašaus šalyje neišvydome. Net Jungtinių Tautų (JT) taikos palaikymo misija savo darbą čia jau yra užbaigusi. Šalyje yra apie 11 tūkst. JT karių, tačiau jų užduotis - humanitarinės pagalbos teikimas.
Liberijos ateitis
Apie Afriką ir jos žmones sklando labai daug gandų ir mitų. Vienas jų – kad afrikiečiai viskam abejingi, nes žino, kad išgyventi jiems padės tarptautinių organizacijų teikiama humanitarinė pagalba. Tačiau daug ir kitokių – trokštančių žinių, dirbti, užsidirbti ir atkurti karų nusiaubtą šalį. Vienas tokių – Viktoras Ngorbu, kuris padedamas airių organizacijos „Concern“ džiunglėse įkūrė ūkį ir vietinius žemdirbius moko dirbti. Šiame ūkyje jis augina ryžius, Afrikos bulves, kurios dar vadinamos Kasava arba Manioka, ananasus, veisia žuvis. Pas Viktorą pasimokyti ūkininkauti ateina žmonės iš atokiausių kaimelių.
Entuziazmu tryško ir Liberijos universiteto Žemės ūkio fakulteto studentai. Iš bendruomenės vadovo gavę žemės lopinėlį, jį pritaikė maisto produktų auginimui. Studentų išaugintais ryžiais maitinasi visa bendruomenė. Studentai prasitarė, kad dar jiems trūksta knygų, iš kurių galėtų daugiau sužinoti apie žemės ūkį. Tarp jų buvo ir mergina, kuri nuolatos klausosi BBC radijo, todėl apie Lietuvą ir mūsų energetikos situaciją žinojo daugiau nei daugelis išsilavinusių europiečių.
Moralinės vertybės
Viešėdami Liberijoje užsukome ir „Don Bosco“ vidurinę mokyklą. Tai viena griežčiausių ir prestižinių mokyklų šalyje. Šiai mokyklai jau 14 metų vadovauja iš Indijos atvykęs kunigas tėvas Jose. Jis nepriima į mokyklą merginų, turinčių vaikų. O tokių šalyje yra nemažai, nes lytinį gyvenimą jaunimas pradeda sulaukęs 10-12 metų, todėl gana dažnai prie mokyklos gali išvysti mergaitę, krūtimi maitinančią kūdikį.
Pasak tėvo Jose, daugelis vaikų nemato būtinybės mokytis, nemano, kad įgytos žinios pravers ateityje. Didžioji dalis jaunimo deklaruoja, kad jiems didžiausia vertybė – greitai ir lengvai uždirbami pinigai.
Mokymosi bazė Liberijos mokyklose skurdi. Trūksta vadovėlių, rašymo lentų, todėl kai kuriose mokyklose mokiniai ir mokytojai rašo ant grindų. Iš vienos knygos mokosi 27 mokiniai. Daugelis mokinių gyvena nameliuose be elektros, todėl sutemus gatvėse kaimo vaikai mokosi lauke susėdę po lempa. Liberijoje būtina kelti ir mokytojų kvalifikaciją. Tėvas Jose sako, kad mielai priimtų į savo vadovaujamą mokyklą lietuvį mokytoją, kuris sutiktų padirbėti.
Mokymosi bazė Liberijos mokyklose skurdi. Trūksta vadovėlių, rašymo lentų, todėl kai kuriose mokyklose mokiniai ir mokytojai rašo ant grindų.
Moralinės vertybės Liberijos visuomenėje neegzistuoja arba yra užslėptos. Jaučiamas tradicijų ir kultūros trūkumas. Gal kažkur šalies glūdumoje ir yra švenčiamos tradicinės ir kultūrinės šventės, apeigos, tačiau Monrovijos gyventojai mieliau švenčia Amerikos nacionalines šventes. Ši šalis daugeliui jaunimo atrodo svajonių šalis.
Integruoja vaikus
Mums lankantis, moksleiviai pasirodė labai imlūs žinioms, norintys bendrauti, mielai dalijo savo elektroninio pašto adresus, mobilių telefonų numerius. Tačiau visiškai kitokie pasirodė jaunuoliai, dalyvavę pilietiniame kare. Oficialiais duomenimis, šalyje tokių vaikų buvo net 70 tūkst. Šiandien juos bandoma integruoti į visuomenę. Speciali, pilietiniame kare dalyvavusių vaikų perauklėjimo įstaiga įsikūrusi keliasdešimt kilometrų už Monrovijos. Ji panaši į mūsų moksleivių vasaros stovyklą – maži vieno aukšto nameliai, kambariuose jie gyvena po du. Daugelis ten gyvenančių vaikų patyrė karo baisumus, neteko savo tėvų, artimųjų, buvo priversti kariauti.
Sunkiausia – keisti mąstymą
Vienas slogiausių ir giliai į atmintį įstrigusių dalykų – apsilankymas Motinos Teresės įkurtos misijos ligoninėje, kur vienuolės prižiūri AIDS sergančias moteris, vyrus ir kūdikius. Kai kurie jų jau gimė užsikrėtę ŽIV virusu. Šioje ligoninėje kiekvieną parą vidutiniškai miršta po 2 žmones. Septynios vienuolės dirba itin sunkiai, tačiau, atrodo, kad ir jos kartais praranda viltį ką nors pakeisti. Daugelis sergančių moterų buvo susitvarkiusios, pasidariusios manikiūrą. Mirties jų aplinkoje yra tokia natūrali ir taip arti, kad jos visiškai nesureikšmina.
Nevyriausybinėse organizacijose dirbantys užsieniečiai pasakojo, kad sunkiausia keisti vietinių gyventojų įpročius ir mąstymą. Kartais tai primena Don Kichoto kovą su vėjo malūnais. Nepaisant visų perspėjimų, daug kūdikių užtrokšta smalkėse, nes liberiečiai namuose maistą ruošia ant anglimis kūrenamų krosnelių. Liberijoje daug žmonių miršta nuo maliarijos.
Išvykdama, Liberiją įsivaizdavau kaip šalį, kurioje dar ir dabar galima pamatyti ginkluotų žmonių, kurioje nėra kelių ir elektros, tuntais puola maliariniai uodai, o vaikai retai eina į mokyklą. Tikrovė kitokia. Ginkluotų vietinių žmonių taip ir neišvydome, yra keliai, kad ir labai prasti, gatvėse matėme uniformuotų vaikų, einančių į mokyklas. Liberijoje veikė mobilusis telefonas, viešbutyje buvo internetas. Liberija – kontrastų šalis. Nuskurdinta, suniokota, sužalota ir kraujuojanti, tačiau pasiryžusi pasveikti ir jau rodanti pirmuosius gijimo požymius. Vieną dieną ji gali tapti turistų rojumi su paplūdimiais prie vandenyno, džiunglėmis ir nuoširdžiais nuolatos besišypsančiais žmonėmis.
