Šiai mokyklai jau 14 metų vadovauja iš Indijos atvykęs kunigas tėvas Jose. Jis nepriima į mokyklą merginų, turinčių vaikų. O tokių šalyje yra nemažai, nes lytinį gyvenimą jaunimas pradeda sulaukęs 10-12 metų, todėl gana dažnai prie mokyklos gali išvysti mergaitę, krūtimi maitinančią kūdikį.
Pasak tėvo Jose, daugelis vaikų nemato būtinybės mokytis, nemano, kad įgytos žinios pravers ateityje. Didžioji dalis jaunimo deklaruoja, kad jiems didžiausia vertybė – greitai ir lengvai uždirbami pinigai.
Mokymosi bazė Liberijos mokyklose skurdi. Trūksta vadovėlių, rašymo lentų, todėl kai kuriose mokyklose mokiniai ir mokytojai rašo ant grindų. Iš vienos knygos mokosi 27 mokiniai. Daugelis mokinių gyvena nameliuose be elektros, todėl sutemus gatvėse kaimo vaikai mokosi lauke susėdę po lempa. Liberijoje būtina kelti ir mokytojų kvalifikaciją. Tėvas Jose sako, kad mielai priimtų į savo vadovaujamą mokyklą mokytoją lietuvį, jei tik atsirastų norintis ten padirbėti.
Moralinės vertybės Liberijos visuomenėje neegzistuoja arba yra užslėptos. Jaučiamas tradicijų ir kultūros trūkumas. Gal kažkur šalies glūdumoje ir yra švenčiamos tradicinės ir kultūrinės šventės, apeigos, tačiau Monrovijos gyventojai mieliau švenčia Amerikos nacionalines šventes. Ši šalis daugeliui jaunimo atrodo svajonių šalis.
Integruoja vaikus
Mums lankantis, moksleiviai pasirodė labai imlūs žinioms, norintys bendrauti, mielai dalijo savo elektroninio pašto adresus, mobilių telefonų numerius. Tačiau visiškai kitokie pasirodė jaunuoliai, dalyvavę pilietiniame kare. Oficialiais duomenimis, šalyje tokių vaikų buvo net 70 tūkst. Šiandien juos bandoma integruoti į visuomenę. Speciali, pilietiniame kare dalyvavusių vaikų perauklėjimo įstaiga įsikūrusi keliasdešimt kilometrų už Monrovijos. Ji panaši į mūsų moksleivių vasaros stovyklą – maži vieno aukšto nameliai, kambariuose vaikai gyvena po du. Daugelis ten gyvenančių vaikų patyrė karo baisumus, neteko savo tėvų, artimųjų, buvo priversti kariauti.
Sunkiausia – keisti mąstymą
Vienas slogiausių ir giliai į atmintį įstrigusių dalykų – apsilankymas Motinos Teresės įkurtos misijos ligoninėje, kur vienuolės prižiūri AIDS sergančias moteris, vyrus ir kūdikius. Kai kurie jų jau gimė užsikrėtę ŽIV virusu. Šioje ligoninėje kiekvieną parą vidutiniškai miršta po 2 žmones. Septynios vienuolės dirba itin sunkiai, tačiau, atrodo, kad ir jos kartais praranda viltį ką nors pakeisti. Daugelis sergančių moterų buvo susitvarkiusios, pasidariusios manikiūrą. Mirtis jų aplinkoje yra tokia natūrali ir taip arti, kad ji visiškai nesureikšminama.
Nevyriausybinėse organizacijose dirbantys užsieniečiai pasakojo, kad sunkiausia keisti vietinių gyventojų įpročius ir mąstymą. Kartais tai primena Don Kichoto kovą su vėjo malūnais. Nepaisant visų perspėjimų, daug kūdikių užtrokšta smalkėse, nes liberiečiai namuose maistą ruošia ant anglimis kūrenamų krosnelių. Liberijoje daug žmonių miršta nuo maliarijos.
Išvykdama Liberiją įsivaizdavau kaip šalį, kurioje dar ir dabar galima pamatyti ginkluotų žmonių, kurioje nėra kelių ir elektros, tuntais puola maliariniai uodai, o vaikai retai eina į mokyklą. Tikrovė kitokia. Ginkluotų vietinių žmonių taip ir neišvydome, yra keliai, kad ir labai prasti, gatvėse matėme uniformuotų vaikų, einančių į mokyklas. Liberijoje veikė mobilusis telefonas, viešbutyje buvo internetas. Liberija – kontrastų šalis. Nuskurdinta, suniokota, sužalota ir kraujuojanti, tačiau pasiryžusi pasveikti ir jau rodanti pirmuosius gijimo požymius. Vieną dieną ji gali tapti turistų rojumi su paplūdimiais prie vandenyno, džiunglėmis ir nuoširdžiais nuolatos besišypsančiais žmonėmis.
