„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Lietuvą apkeliavęs ir net Krokuvą pasiekęs Balio Sruogos automobilis – vėl jo garaže Kaune

Kur tas senasis, 1931 m. Palangoje iš italų agento pirktas mėlynos spalvos automobilis „Fiat 514“, prie kurio vairo rašytoją Balį Sruogą (1896–1947) regime ne vienoje istorinėje nuotraukoje, nėra žinoma. Po to, kai rašytojas 1943 m. kovą jų namuose Vilniuje vokiečių gestapo buvo suimtas ir išvežtas į Študhofo koncentracijos stovyklą, o žmona su dukra kitais metais emigravo į Vakarus, nežinia, kur jis dingo. Tačiau Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje Kauno Žaliakalnyje (B.Sruogos g. 21) muziejininkų išmaniai parengta ir neseniai atidaryta ekspozicija pasakoja intriguojančią „fiatuko“ įsigijimo istoriją, keliones, patirtus įspūdžius.
Lietuvą apkeliavęs ir net Krokuvą pasiekęs Balio Sruogos automobilis – vėl jo garaže Kaune
Balio Sruogos automobilis – vėl jo garaže Kaune / Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Ramūno Guigos nuotr.

Nauja lankoma vieta tapęs iki šiol stovėjęs tuščias garažas nuotraukomis, informatyviais stendais, aktorių Inesos Paliulytės, Jūratės Vilūnaitės, Dainiaus Svobono, Sauliaus Čiučelio balsais įgarsintais prisiminimais atgaivina vieną iš šeimos gyvenimo etapų tarpukario Kaune.

„Šia ekspozicija garaže norėjome atverti naujas Sruogų namų erdves, kurios taip pat turi savo istoriją, leidžia gyviau, atraktyviau pasakoti apie praeitį“, – sakė Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Ramūno Guigos nuotr. / Ekspozicija garaže nukelia į tarpukario Kauno literatūrines aistras
Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Ramūno Guigos nuotr. / Ekspozicija garaže nukelia į tarpukario Kauno literatūrines aistras

Kaip priminė Balio ir Vandos namų-muziejaus (Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys) edukatorė Kristina Grigonytė-Šerpenskienė, šiuos namus Sruogos pasistatė 1938 m. ir čia persikėlė iš nuomojamų namų. Sklypą šeima įsigijo dar 1935 m. Pirmiausia apsodino vaismedžiais, krūmais, gėlėmis. Namą, B.Sruogai pasiūlius, 1936 m. projektavo jaunas architektas Vladimiras Zubovas, tik ką baigęs studijas Berlyne. Beje, jis buvo vedęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dukrą Danutę Čiurlionytę. Tai buvo pirmasis jo projektas.

V.Zubovas atsižvelgė į visus gausius ir originalius būsimojo šeimininko pageidavimus. Projektu (jo originalas saugomas muziejuje) B.Sruoga liko patenkintas. Namas pirmiausia buvo pastatytas rašytojo uošvijoje – Žemaitijoje, Būgiuose (dabar Mažeikių rajonas), Vandos tėvo Kazimiero Daugirdo dvare iš nuosavo miško medienos.

1938 m. pavasarį namas išardytas, geležinkeliu atgabentas į Sruogų sklypą Kaune ir suręstas per kelis mėnesius. Dabar šis istorinis namas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, saugomas valstybės. Įdomu, kad mūrinis garažas buvo pastatytas anksčiau, nei namas. Kaip matyti iš senų nuotraukų, atvežti rąstai suguldyti kieme, o mūrinis garažas jau stovi. Suprantama, juk automobilį B.Sruoga įsigijo anksčiau, nei nuosavus namus.

„Aš dabar dirbu, kartais kol visai sudurnėju“

Jei ne 1930 m. rudenį, Lietuvoje minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, Vytauto Didžiojo komiteto vicepirmininko Juozo Tumo-Vaižganto paskelbtas kunigaikščio didybę šlovinančio literatūrinio kūrinio konkursas, jei ne geriausiam kūriniui numatyta skirti 10 tūkstančių litų premija, B.Sruoga gal nebūtų taip ryžtingai pirkęs automobilio. Tokia transporto priemonė to meto Kaune buvo retenybė.

„Balys, žinodamas galimų konkurentų pajėgumus, net neabejojo, kad premiją gaus. Nors prieš tai rašė tik eiles, konkursui ryžosi sukurti dramą „Milžino paunksmė“, – pasakojo K.Grigonytė-Šerpenskienė.

Tokia transporto priemonė to meto Kaune buvo retenybė.

Vieną 1931-ųjų metų vasaros dieną, kai jau buvo pradėjęs rašyti dramą, susidėliojęs jos struktūrą, prieš tai važinėjęs vienviečiu „Wanderer“ motociklu, išlėkė į Palangą ir po savaitės, visiems žado netekus, į Būgius, kur tuo metu pas tėvus viešėjo žmona su dukra, atlėkė skolon už 10 500 litų įsigytu naujutėlaičiu „Fiatu“.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. / Balys Sruoga, Dalia Sruogaitė, Sofija Laucevičiūtė-Gedvilienė (Vandos Sruogienės pusseserė), apie 1937 m.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. / Balys Sruoga, Dalia Sruogaitė, Sofija Laucevičiūtė-Gedvilienė (Vandos Sruogienės pusseserė), apie 1937 m.

Tą vasarą toliau intensyviai rašė „Milžino paunksmę“. Kaip laiške prisipažino broliui Juozapui: „Aš dabar dirbu, kartais kol visai sudurnėju, kaip sako, kol iš kaktos „smegenys pradeda sunktis“ – kol galva visai apkvaista, kad kelias dienas nieko nebesuprantu“.

„Daugiausiai B.Sruoga rašė Būgiuose, ir labai atsakingai. Pirmiausiai kibo į istorinę literatūrą, studijavo, skaitė, – pasakojo parodos kuratorė A.Meškauskaitė. – Vaclovas Biržiška, Ignas Jonynas, kartais ir Augustinas Janulaitis glėbiais tempė istorines knygas. O Balys nepaliaudamas skaitė. Ne tik lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis, bet ir lenkiškai, čekiškai, prancūziškai, jei reikėdavo, ir raštus senąja slavų kalba, šiek tiek suprato net bulgariškai ir lotyniškai. Atmintį jis turėjo gerą, greit orientuodavosi ir pagaudavo epochos dvasią, intuityviai įsijausdavo į praeities žmonių charakterius ir aplinką.

Rugpjūčio viduryje rašytojas jau turėjo visą dramos tekstą, savaitę pasilepino Palangoje, o grįžęs puolė redaguoti.

„Milžino paunksmės“ sumanymas gimė skaitant Vytauto laiškus iš „Codex epistolaris Vitoldi, magni ducis Lithuaniae“, vokiečių ir J.Dlugošo kronikas. Rugpjūčio viduryje rašytojas jau turėjo visą dramos tekstą, savaitę pasilepino Palangoje, o grįžęs puolė redaguoti: taisė, perdirbinėjo, šlifavo. Uošvijoje pirmąsyk atidavė dramą „publikos“ teismui: perskaitė netoliese atostogavusiam Viktorui Biržiškai ir su nerimu laukė, ką jis pasakys. Laimei, Biržiškai patiko. B.Sruogą nudžiugino, kad pirmasis klausytojas suprato, kodėl scenoje žiūrovai Vytauto taip ir nepamatys, pažins jį tik per kitus veikėjus“.

Kaip savo prisiminimuose yra rašiusi Vanda Sruogienė (1899–1997), dalyvauti konkurse Balys jautėsi subrendęs.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. / Būgiuose. Iš kairės: gydytojas Juozas Nemeikša, Balys Sruoga, Kazimieras Daugirdas, Klementina Kopystinskaitė-Daugirdienė, Dalia Sruogaitė su šuniuku. Apie 1938 m.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. / Būgiuose. Iš kairės: gydytojas Juozas Nemeikša, Balys Sruoga, Kazimieras Daugirdas, Klementina Kopystinskaitė-Daugirdienė, Dalia Sruogaitė su šuniuku. Apie 1938 m.

„Lietuvos istorija seniai domėjosi (jo patarimu ir aš pradėjau studijuot istoriją Berlyne), o pagrindines sistemingas žinias įsigijo redaguodamas ir perrašinėdamas man Švietimo ministerijos užsakytąjį Lietuvos istorijos vadovėlį (pradžioje Klaipėdos gimnazijoms). Mano sutelkti šaltiniai jo dėmesį patraukė. Kartą skaitėm sykiu ištraukas iš „Codex Epistolaris Vitoldi“. Autentiškas XIV, XV amžių žodis jį giliai paveikė, iškilo gyvas Vytauto Didžiojo vaizdas; sudomino epocha – kilo noras ją atvaizduoti. Taip gimė „Milžino paunksmė“, – pasakojo ne vieną istorijos vadovėlį parašiusi V.Sruogienė.

Literatūrinis skandalas ilgai netilo

Deja, 1932-ųjų pavasarį paskelbti konkurso rezultatai B.Sruogos nenudžiugino. Negana to, suskaldė ir įaudrino kultūrinę visuomenę.

„Žiuri komisiją sudarė trys nariai – rašytojas, pulkininkas Vladas Braziulevičius, visuomenininkas, poetas Faustas Kirša bei režisierius, aktorius Andrius Oleka-Žilinskas. Už „Milžino paunksmę“ balsavo tik A.Oleka-Žilinskas, – pasakojo K.Grigonytė-Šerpenskienė.

– Be to, buvo nutarta, kad iš šešių konkursui pristatytų dramų nė viena nėra verta Vytauto Didžiojo komiteto premijos. Nors geriausiomis pripažintos Vytauto Bičiūno „Žalgiris“ ir B.Sruogos „Milžino paunksmė“, bet pinigų leidybai komisija pasiūlė skirti tik pirmajai“.

Tai B.Sruogą ir įskaudino, ir, galima sakyti, įsiutino. Jis įžvelgė politinius ir asmeninius tokio sprendimo motyvus. 1932 m. „Milžino paunksmę“ rašytojas išleido savo lėšomis brolio Adolfo leidykloje „Tulpė“, prie knygos viršelio pridėjęs popieriaus juostelę su užrašu „Ši drama literatūros komisijos pripažinta netinkama“.

Jis įžvelgė politinius ir asmeninius tokio sprendimo motyvus.

Kaip prisiminimuose yra rašiusi V.Sruogienė, taip jis tikėjosi sukelti susidomėjimą, paraginti knygą paskaityti ir visuomenei įvertinti komisijos sprendimą.

„Nors daug kas iš artimųjų atkalbinėjo griebtis to Lietuvoje neįprasto žygio, bet mano vyras buvo taip tikras, kad jo darbas vertingas, vertingesnis už jo konkurentų pateiktus rašinius, taip įsižeidęs neteisingumu, kad nesidavė atkalbinėjamas. Tas priedas turėjo tik neigiamų rezultatų. Mūsų visuomenėje buvo nedaug rimtų skaitytojų, dažniausiai turėjo primityvų priėjimą prie literatūros...“ (iš V.Sruogienės laiško Vladui Žukui, Čikaga, 1980 m.).

Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Ramūno Guigos nuotr. / Ekspozicija garaže nukelia į tarpukario Kauno literatūrines aistras
Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Ramūno Guigos nuotr. / Ekspozicija garaže nukelia į tarpukario Kauno literatūrines aistras

Įsižeidęs B.Sruoga, demonstratyviai dramą išleidęs pats, be to, išreklamavęs, kaip, žiūri nuomone, nespausdintiną kūrinį, leido visuomenei pačiai įsitikinti kūrinio meniškumu ir palyginti su komisijos skirtomis lėšomis išleistu Žalgiriu“. Skaitytojų simpatijos buvo „Milžino paunksmės“ pusėje.

Kilus literatūriniam skandalui, Vytauto Didžiojo komiteto vicepirmininkas Vaižgantas 1932 m. gegužės 14 d. „Lietuvos aide“ išspausdino tokį pareiškimą:

„Balys Sruoga Vytauto Didžiojo komiteto literatūros konkursui parašė „Milžino paunksmė“, trilogišką, istorijos kroniką, norėdamas laimėti dešimtį tūkstančių litų premijos. Jau berašydamas, pasirodo, giliai įsitikinęs, kad premiją laimėsiąs, nes niekas kitas literatiškiau neparašys, ir su tuo nesislėpęs.(...)

„Milžino paunksmė“, neabejotinai, literatiškiau parašyta, antroji pusė net aukštai kūrybiškai, bet jury pasirodę, kad tai daugiau pamfletas lenkams, ne meno, paremto istorijos tikrumu, kūrinys. Be to, pamfletas lenkų vyskupams Olesnickiui ir Ciolkui. Galbūt, Olesnickis ir buvo nemoralus, o Ciolek Vytautui pataikavo. Istorijos faktas, tačiau negali, jury pasirodė, nusverti visa ko ir pateisinti drastiškumus. Tokių šlykštynių, kokių prikalba vienas antram tuodu vyskupu, nebuvo iš scenos girdėta ir vargu bau tai naudinga jaunimui lektūra.

Reginys, kaip Olesnickis smaugia savo mergšę* (*spausdinant ta scena išmesta dideliam veikalo pliusui), pabaigė nulemti dviejų jury narių nuomonę, kad Vytauto D. komitetas negali dėti ant to veikalo savo, kaipo leidėjo ir skleidėjo, vardo. Taigi ir Balio Sruogos autoreklamoje pavartotas sakinys: „Šį veikalą Vyt. Did. Komiteto Literatūros konkurso jury komisija pripažino nespausdintinu!“ yra netikras, nes nukąstu galu: „V. D. komiteto lėšomis“. O šiaip jau – kas darbo komitetui?“

Kalbos apie komisijos sprendimą ilgai netilo. Pavyzdžiui, literatūros kritikas Kostas Korsakas „Kultūroje“ (1933 m., Nr. 1) rašė:

„Vienas ryškiausių to paskutiniųjų metų praeities kulto pasireiškimų mūsų naujojoj literatūroj, be abejonės, yra Balio Sruogos trilogiška istorijos kronika „Milžino paunksmė“. Šis veikalas sukėlė aplink save daug triukšmo. Pristatytas Vytauto Didžiojo Komiteto literatūros konkursui jis buvo nukonkuruotas daug silpnesnių kūrinių. Dėl to stipriai įsižeidė autorius, o spaudoj iškilo gan įdomus ginčas. „Milžino paunksmė“ dar ir šiandien, rodosi, nėra įsigijusi „padoraus“ vardo: girdėti, jog kai kur ji, kaip veikalas perdėm nepatriotiškas, piktinąs visuomenę, nedorovingas; pilnas visokių „bliuznerstvų“ ir net priešvalstybinis, net neleidžiama jo rodyti scenoje“.

Kalbos apie komisijos sprendimą ilgai netilo.

K.Korsako nuomone, premijos neskyrimas akivaizdžiai įrodąs oficialiojo skonio sumenkėjimą, valdžios estetinį trumparegiškumą, jos orientavimąsi vien į primityvų, meniškai atgyvenusį, tačiau atvirai agitacinį, „ryškia patriotine politūra“ padengtą meną.

Važiuojant pro Tryškius visada nuleisdavo padangą

B.Sruogai nieko kito neliko, kaip sukandus dantis, padedant žmonai iš savo istorikės, mokytojos algos mokėti skolą už automobilį. Dažnos šeimos išvykos į gamtą, į Būgius, kur visi susiruošdavo vasaroti, leisdavo pamiršti nemalonius konkurso įspūdžius.

Kaip prisiminimuose yra rašiusi rašytojo dukra Dalia Sruogaitė (1925–2015), „Fiatas“ daug ką pakeitė jų gyvenime. Jos prisiminimai taip pat įgarsinti garaže:

„Savaitgaliais arba šiokiadienių popiečiais susėsdavom visi trys, dažnai vieną kitą mano draugių pasiėmę, ir traukdavom į miškus. Netoli tekdavo važiuoti. Čia pat už Kauno, Jonavos link, Ukmergės plentu keliolika minučių pariedėjus, prasidėdavo pievos, miškai, tada dar neišlaužyti, neištrypti.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. / B.Sruoga automobilį prižiūrėjo ir remontavo pats
Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. / B.Sruoga automobilį prižiūrėjo ir remontavo pats

Balys mėgo vieną miško aikštelę, kurioje buvo įtaisyta krepšinio lenta. Pusvalandį patįsojęs pievelėje, žiūrėk, jau kviečia mane krepšį pamėtyti. Bepiga toks ūgis! „Fiatas“ buvo jei ne aistra, tai didelė meilė. Ir prižiūrėjo jį Balys! Pats taisė ir valė, pats padangas lopė ir tik pats vairavo. Vairuotojas jis buvo tikrai geras: atsargus, akylas, ištvermingas. Svarbiausia – prieš sėsdamas į mašiną ar būdamas už vairo, Balys niekad nė lašelio alkoholio negėrė. Tai buvo jo paties įstatymas sau, kurio skrupulingai laikėsi“.

„Fiatas“ buvo jei ne aistra, tai didelė meilė.

Ypač jai įsiminė kelionės į Būgius pasibaigus mokslo metams: „Nepaprastai ilga, varginanti visos dienos kelionė. Kaunas–Viekšniai: kokia neaprėpiama tolybė. Beveik 300 kilometrų, beveik skersai visą Lietuvą! Prisikraudavome maisto, apsisiausdavome šviesiais „balakonais“ nuo dulkių, ant akių užsivoždavome motociklistų akinius, galvas užsimaukšlindavome brezentinėm automobilistų kepurėm ir susėsdavome: prie vairo – Balys, šalia jo – mama, o aš – varnalizdyje, kaip Balys vadindavo atverčiamą „Fiato“ užpakalinę sėdynę, į kurią reikėdavo įkopti specialiomis pakopomis.

Žinoma, daugiausia dulkių prisiuostyti ir priragauti tekdavo man, nes varnalizdis jokia uždanga nebuvo apsaugotas. Bet lietuviško kelio dulkės tada buvo baltos, švarios, kaip ir pati žemelė, nuo visų svetimų padų atsigavusi, – rašė D.Sruogaitė.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Ramūno Guigos nuotr./Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje iki šiol stovėjęs tuščias garažas tapo nauja lankoma vieta
Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Ramūno Guigos nuotr./Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje iki šiol stovėjęs tuščias garažas tapo nauja lankoma vieta

– Ilgainiui tokių kelionių metu patyrėme, jog, jei važiuosi pro Tryškius, būtinai nuleis padangą. Balys pro Tryškius važiuoti mėgdavo: kelelis, nors ir vingiuotas, bet gražus savo apylinkėmis, senove dvelkiančiais kaimais, kurie skendėjo gėlėse ir skleidė ramaus, pastovaus ir tvirto gyvenimo jausmą. Todėl dažnai surizikuodavome, dažnai net tyčia norėdavome įsitikinti, ar tikrai tame keliuke bus paženklintos padangos.

Ir kurgi ne! – Vos pro miestelį praburgzdavome, jau ir girdime: klapatai, klapatai – padanga supliuško. Sustoję išsidulkiname ir – į darbą! Man tas nuotykis visada patikdavo, nes padangą lopant ir aš savo trigrašį prikišdavau. Balys ištraukdavo iš mašinos dugno paketėlį, tvarkingai, nelyginant koks chirurgas, išdėstydavo savo įrankius griovio pakraštyje – iš eilės, sistemingai patikrindamas, ar visa, kas reikalinga, savo vietoje, ir, numovęs nuo ašies ratą, pradėdavo savotiškas apeigas. Man tekdavo pirmiausia susirasti vandens – griovy ar baloj – kad skylutę surasčiau.

Balys, atrodo, viską darydavo pedantiškai tiksliai.

Balys niekad nedėdavo atsarginės padangos, jei būdavo įmanoma prakiurusią vietoje sutaisyti. Taisymas būdavo ilgokas ir primityvus. Be to, Balys, atrodo, viską darydavo pedantiškai tiksliai. Vėliau, po keleto metų, atsirado greitesnė taisymo priemonė: klijavimui vartojome liepsną ir dėjomės labai išdidūs tobulėjančia technika“.

Dukros prisiminimu, vairuodavo Balys labai susikaupęs, vėl nekalbus, lyg savo kabinete užsidaręs. „Net ir rūkydavo rečiau... O cigaretę prašydavo šalimais sėdinčio uždegti, nes nė sekundei neatitraukdavo žvilgsnio nuo kelio, – yra teigusi D.Sruogaitė.

– Dėl tokio įdėmaus vairavimo didesnių autonelaimių berods nebuvo. Labiausiai tekdavo saugotis ūkininkų, važiuojančių į turgų. Lietuvos arkliukai, kaip ir patys kaimiečiai, mūsų važinėjimo pradžios laikais automobilį laikė pragaro išmone ir baidėsi bei nekentė, atžegnodami visais arkliškais ir žmoniškais keiksmažodžiais.

Turgaus dieną prakeiksnodavo ir Balys, kai kas puskilometrį tekdavo stabdyti mašiną ir praleisti pėsčią ūkininką, pravedantį mirtinai išsigandusį žemaituką. Kažkodėl visi gaspadoriai, prasiritinę pro mus, turėdavo širdingai nusispjauti, kažką neaiškaus po nosim paburbėti, o dažnas tai pragaro mašinai net kumščiu pagrasinti. Nors kelio teisę Balys užleisdavo ūkininkui, mandagiai savo važį pristabdydamas, bet jo nepagarba Fiatui kartais įkaitindavo Balio temperamentą. Tada jau jis pats tikriausiai mintyse visus tolygiai atžegnodavo ir – spustelėdavo gazo pedalą“.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Ramūno Guigos nuotr. / Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje iki šiol stovėjęs tuščias garažas tapo nauja lankoma vieta
Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Ramūno Guigos nuotr. / Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje iki šiol stovėjęs tuščias garažas tapo nauja lankoma vieta

Savo automobiliu B.Sruoga su žmona ir dukra bei bičiuliu rašytoju Vincu Krėve 1939 m. vasarą išsileido į trijų savaičių kelionę. Aplankė tuo metu lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, paskui pasiekė ir Narutį, Gardiną, Balstogę, Varšuvą ir net Krokuvą. Savo įspūdžius plačiai aprašė to meto spaudoje.

Apie Varšuvą yra taip rašęs: „Buvome ir Varšuvon nusibraškinę. Man ji patiko šoferišku atžvilgiu. Ten nėra jokių judėjimo taisyklių. Važiuok kur nori ir kaip nori, tik dūduoti ir ant žmogaus važiuoti – aiškiai negalima. O šiaip patyliukais – lįsk kur ir kaip nori. Už tokį važinėjimą Kaune man per dieną šimtą protokolų surašytų ir makabiliūkštį už pabaudas iš varžytynių parduotų, o Varšuvoj – pilna laisvė. Taisyklių nėra, bet taip pat nėra ir judėjimo nelaimių. Kas gerai – tai gerai.“

Tragiškieji metai

1939 m. iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, V.Sruogienė gavo darbą Vilniuje, tad šeima nusprendė palikti tik ką Kaune pasistatytą namą ir vasario pabaigoje apsigyveno Vilniuje, Tauro gatvėje (dabartinis adresas Tauro g. 10–3).

B.Sruoga, kaip ir anksčiau, skaitė studentams rusų literatūros ir teatro istorijos paskaitas, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams. Jam vadovaujant universitete buvo įsteigta Teatrologijos katedra.

Prasidėjus vokiečių okupacijai, gestapą pasiekė žinios, kad B.Sruoga atkalbinėja jaunimą nuo stojimo į SS būrius. 1943 m. kovo 16 d. savo namuose Vilniuje B.Sruoga buvo suimtas. Iš viso suimti 46 žinomi žmonės (advokatai, karininkai, valstybinių įstaigų tarnautojai, pedagogai). Tuose sąrašuose, pasak D.Sruogaitės, buvo ir V.Krėvė, tačiau jo suėmimas turėjo įvykti sekančią dieną, tad jam pavyko pabėgti. V.Sruogienė su dukra jį dar slapstė Žvėryne, padėjo pasprukti iš Vilniaus.

Prasidėjus vokiečių okupacijai, gestapą pasiekė žinios, kad B.Sruoga atkalbinėja jaunimą nuo stojimo į SS būrius.

Kaip 2001 m. iš JAV grįžusi gyventi į Lietuvą teigė D.Sruogaitė, tie inteligentai buvo paimti įkaitais už nesuformuotą SS būrį (tokius būrius jau turėjo Latvija ir Estija). Kaliniams buvo žadėta, kad bus paleisti, jei jaunimas stos į SS būrius.

Pasak D.Sruogaitės, gegužės mėnesį pasikeitė kalinių statusas (jie tapo Garbės kaliniais), jiems leista susirašinėti, gauti siuntinius, tad atvykusios į Vokietiją ji su mama palaikė ryšį su B.Sruoga. Deja, jo niekaip nepavyko iš ten ištraukti. Susirašinėjimas nutrūko pasibaigus karui. Ji su mama tik per radiją 1945 m. išgirdo, kad B.Sruoga jau Lietuvoje. Tada jos dar svarstė, ar joms grįžti į Lietuvą.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Ramūno Guigos nuotr. / Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje iki šiol stovėjęs tuščias garažas tapo nauja lankoma vieta
Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Ramūno Guigos nuotr. / Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje iki šiol stovėjęs tuščias garažas tapo nauja lankoma vieta

Kaip pamena D.Sruogaitė, kartą į jų lagerį Detmolde (Vakarų Vokietijoje) atvyko nepažįstamasis ir slapčia joms perdavė žinią nuo B.Sruogos: „Nebandykit grįžti, nes nežinia, ar į Lietuvą nuvažiuosit“. Jos taip niekada ir nesužinojo, kas buvo tas žmogus. Po to jokio ryšio su B.Sruoga nebuvo. Realiai patyrė, kas yra geležinė uždanga.

Per kelis mėnesius parašė „Dievų mišką“.

Vos gyvas grįžęs į Vilnių, B.Sruoga niekaip neatsigavo. Vėliau grįžo gyventi į savo namus Kaune. Neturėdamas jokių galimybių susisiekti su šeima, skaudžiai išgyveno. Per kelis mėnesius parašė „Dievų mišką“.

„Kur dingo garsusis rašytojo „Fiatas“, mums išsiaiškinti nepavyko, – sakė muziejininkė K.Grigonytė-Šerpenskienė. – To nežinojo ir D.Sruogaitė. Pasak jos, tuo metu, kai tėvas buvo suimtas, automobilis stovėjo namų kieme Vilniuje. Daugiau apie jį jokių žinių. O ir ne tas jai su mama tada rūpėjo“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“