 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Kava Sirijoje |
Mano pažįstamas pasiturintis siras Basilis nervingai spaudo po stalu įtaisytą mygtuką. Netrukus suprantu, kad jis skirtas išsikviesti išsigandusį patarnaujantį paauglį. „Tarek’ai, atnešk kavos“, - paliepia. „Kokios? Turkiškos ar arabiškos“. Abu klausiamai sužiūra į mane. Įskaitę sutrikimą mano veide abu susilinksi ir paaugliukas dingsta tarpduryje.
Kalbame su Basiliu apie sausrą, ekonomines problemas, pasiskundžia prastai veikiančiu interneto ryšiu ir kad neseniai pavogė šešis jo žirgus. Bematant grįžta patarnaujantis berniukas su padėkliuku ant kurio – du puodeliai kavos. Vienas – didesnis, kaip man paaiškinama, švelnesnės turkiškos kavos, o kitas – mažesnis už tradicinį espresso, tirštos, sodrios ir be galo stiprios arabų kavos. Klausiu – robusta ar arabika? Sako – turkiška ir arabiška. Sirijoje su kava jau taip.
Iš tiesų ir šiandien iki galo nežinau ką gėriau tąsyk Sirijoje – arabiškos kavos gaminimo būdų ir, juolab, vadinimo būdų yra dešimtys. Pagal standartą arabiška kava skirstoma į turkišką ir saudo arabų – pirmoji dažniausiai verdama be cukraus, tačiau dažnai su kardamonu.
Saudo arabiškos kavos pupelės, kita vertus, skrudinamos, malamos ir verdamos dažniausiai namuose, svečių akyse. Patiekimui neretai naudojamas specialus kavinukas dallah, o kavos puodeliai dažniausiai būna be ąselės. Taigi, panašu, kad tai, ką Basilis vadino arabiška kava, iš tiesų turėtų būti vadinama saudo arabiška kava, tačiau folklore šios rūšys ir gaminimo būdai susimaišę taip, kad sunkiai beatsijosi kur yra kas.
***
Bene parą esame įstrigę universitete Amsterdame – magistro tezės rašymo maratonas. Su draugu italu atėjome, berods, praeitą rytą, o dabar jau kitos dienos keturios popiet. Fabrizio įkritęs į vieną iš man vienodai skambančių indie dainų, be kurių negali gyventi, ir į šimtąjį politinės komunikacijos straipsnį.
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Kavos pertraukėlė Amsterdame |
Nutariu pramankštinti sąnarius ir nulinguoju iki bufeto. Įjungiu telefono kamerą. Filmuoju, kaip iš prasto kavos automato nuperku pseudo-cappuccino kavos ir nunešu ją Fabriui. Vos tvardau juoką. Atsigeria. Toliau įraše – panikos apimtas Fabrio „nooooooo“ šūksmas.
Italas atsigėrė prastos cappuccino ketvirtą po pietų – iki šiol tai oficialiai gėdingiausias Fabrizio video, kurį jis mane prisaikdinęs saugoti po devyniais užraktais, antraip išduosiąs visas baisiausias mano paslaptis. Taip italai ir kava - tai labai subtilus, daug rūpesčių pridarantis ir išskirtinis santykis.
***
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Kava Danijoje |
Mano vienuolika metų vyresnė sesė labai ilgai nemėgo kavos. Todėl man ją mėgti tapo kone principo reikalu – nuo vaikystės užsikodavau dievinti kavą ir kavos aromatą. Tačiau pirmąsyk oficialiai su ja susipažinau turbūt būdama vienuolikos, Kalifornijos saulės nutvieksta, palmių pavėsyje siurbčiodama vos rankoje telpantį „Strabucks“ kavos puodą su dviguba karamele, dviguba plaktos grietinėlės porcija ir nugriebtu pienu (didžiausias amerikiečių kavos paradoksas – plakta grietinėlė ir liesas pienas toje pačioje porcijoje).
Kavos ten nė velnio nesijautė, bet juk ne čia esmė. Būnant vienuolikos atrodo fantastiška gyventi amerikietiškosios svajonės klišėje – dar labiau todėl, kad Lietuvoje tuo metu dar apskritai nė kvapo nebuvo tokio reiškinio kaip kavinių tinklai.
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Kava studijuojant |
Vėliau, daugiau gilindamasi į „Starbucks“ kavinių fenomeną skaičiau ne vieną knygą apie pačią kompaniją ir su laiku pradėjau labiau vertinti jų fenomenalią rinkodarą negu jų gerokai vidutinišką kavą. Jie sugebėjo kavos gėrimą paversti šventu dienos pradžios ar pietų meto ritualu, „Starbucks“ kavines – susitikimo vieta, o kavos pasirinkimą – individualumo išraiška. Todėl į „Starbucks“ einu mokytis ar skaityti – nes gilūs odiniai krėslai ir žemės spalvos teikia nenusakomo jaukumo – teleportuoja tave į namelį kažkur girioje, kur spragsi židinys ir netoliese ilsisi artimiausi žmonės. Jokio nepatogaus minimalizmo ar perdėtos pompastikos – viskas paprasta, artima, suprantama, tačiau kartu individualu. Dauguma italų jų negali pakęsti.
Italams kava – ritualizuota santykių išraiška – santykių su draugais, šeima, savimi. Cappuccino geriama tik iki pietų, šventai, jokių išimčių. Su cornetto pietuose ir brioche šiaurėje, lėtai, mažiausiai valandą, perverčiant laikraščius, apšnekant naujienas su barista. Jei negali tam skirti valandos – geriau visai negerti, tada tik greitai kasoje sumokamas nepilnas euras ir prie baro dviem gurkšniais maktelima espresso (kuri niekada taip nevadinama – tiesiog caffè). Dar toleruotina – espresso doppio, jei rytas sunkus, arba espresso macchiato, jei jis pieniškai lengvas ir svajingas. Visą likusią dieną geriama tik kava arba kava su pienu (ne pieno puta). Ir visada tik po maisto, ne prieš.
***
Deginuosi draugo italo 200 kvadratinių metrų terasoje Neapolio centre – nubudusi jo neradau, kažkur išėjęs. Kažkas timpteli už plaukų – pramerkiu akis, išsitraukiu ausines. Draugas ryte išbėgo tvarkyti reikalų, o grįžo nešinas mažyčiu vienkartiniu espresso puodeliu, uždengtu folija, kad neišsipilstytų, ir prancūzišku rageliu – colazione (pusryčiai), sako.
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Kava Romoje |
Laidotuvėse, vestuvėse, krikštynose, turtuoliai, vargšai, sergantys, sveiki, liūdintys ir švenčiantys, nuo Kinijos iki Australijos, iki Italijos, iki Brazilijos, iki rezistencinių kovų draskomos mano mylimos Sirijos – su kavos puodeliu visi lygūs, visi kalbasi. Neapolyje kai kuriose vietose gali užsisakyti kavos „su užlaikymu“ (caffe sospeso) – atėjęs benamis nemokamai gaus puodelį aromatingos garuojančios kavos.
Garsus mados fotografas, kritikas ir tinklaraštininkas Scott Schuman (The Sartorialist) sukviečia visus gražius, įtakingus, turtingus, elegantiškus vyrus į savo periodiškai organizuojamus pietus ar vakarienes – čia kava tampa stilizuoto mados spektaklio dalimi.
***
Kava sukuria bendrystės, priklausymo (gerąją prasme) jausmą. Užtenka paminėti, kad kepu bananų duoną ir vienas pažįstamas, taip pat gyvenęs Sidnėjuje, iškart „užmeta“ – trūksta tik Gloria Jean’s kavos (panaši į „Starbucks“ kavos frančizė Australijoje).
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Kava Melburne |
Australijoje kava itin svarbi – Melburne, kuris iš paskutiniųjų verčiasi per galvą siekdamas būti kuo labiau europietiškas, kava geriama mažose kavinukėse, prie prancūziškų crepe blynelių. Tuo tarpu Sidnėjuje klesti panašios į „Starbucks“ didžiulės šaltos kavos, kurias siurbčioja vėjo ir saulės nugairinti banglentininkai.
Arba kitas kraštutinumas – Surry Hills ar Glebe rajonėliuose bohemiški menininkai it tikri žinovai ginčijasi dėl skirtingų pupelių skrudinimo būdų, laikų ir visų kitų plonybių.
Aš Sidnėjuje kavą geriu pas Francesco ir Paolo – du augalotus, tamsiai nudegusius italus auksinėmis grandinėmis ant kaklų. Vyrų draugiškumas neišpasakytas, espresso fantastiškas, tačiau orkaitės ir krosnys, panašu, labiau „dėl vaizdo“ – kasdien ten eidama nė sykio nemačiau jų ką nors kepant. Kepiniai atvažiuodavo iš kitų kepyklų, o ką iš tiesų veikė du augaloti italai – man nepavyko sužinoti. Viena aišku – tikrai ne kepiniai ir kava buvo jų aistra. Tačiau man tai tapo mano kavos – ir Sidnėjaus – istorijos dalimi.
***
 |
| M.Čijauskaitės nuotr./Kava Amsterdame |
Ne veltui pirmieji kavos gėrėjai ją naudojo kaip vaistą, o vėliau, kaip meditacinę substanciją. Ne veltui Mekos piligrimų išpopuliarintas gėrimas pradžioje krikščionių buvo laikomas šėtono išradimu. Ne veltui kavos tirščiuose kai kurie viltingai ieško ateities pranašų. Kavai mažai kas lieka abejingas. O man ji – mano kelionių istorijos dalis.
