Nors, pagal „Erasmus+“, universitetui tai buvo visiškai nauja kryptis, apskaitą studijuojanti mergina nepabūgo iššūkio ir leidosi į nuotykių pilną kelionę.
Azerbaidžanas traukė
Prieš išvykdama mergina ne kartą sulaukė klausimų, ar nebijo važiuoti į studentų dar neišbandytą tolimą kraštą? Kodėl mainams nesirinko artimesnės Vakarų Europos šalies? Bet tokie klausimai ją tik dar labiau skatino vykti nauja kryptimi, domėtis Azerbaidžanu, jo istorija, kultūra.
J.Mačiulskytės nebaugino ir faktas, kad vyksta į šalį, kurioje nieko nepažįsta, jos niekas nelaukia. Mergina taip norėjo greičiau nuvykti į Baku mieste įsikūrusį ADA universitetą, kad skaičiavo dienas iki išvykos ir net ėmė įsivaizduoti, kad nematyta valstybė gali tapti antraisiais namais.
Pirmieji įspūdžiai
Nuvykusi į Azerbaidžaną studentė suprato, kad netrukus jos gyvenimas pasikeis: „Atvažiavusi pajutau tikrą karščio bangą, aštrų naftos kvapą. Į bendrabutį vežusiame automobilyje grojo vietinė muzika, o pro langus atsivėrė didelio ir šviesų kupino miesto vaizdai. Mintyse savęs paklausiau: ką aš čia veikiu? Juk neturėjau nė vieno pažįstamo ir atvykau į nežinią, kur viską teks kurtis nuo pradžių. Laimei, nepasidaviau užplūdusiai emocijai ir užsispyriau judėti pirmyn“, – prisiminė KTU studentė.
Jau pirmąją savaitę mergina susipažino su daugybe žmonių iš įvairiausių pasaulio šalių: Bangladešo, Nigerijos, Afganistano, Amerikos, Kolumbijos, Vietnamo, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Kroatijos, Juodkalnijos, Kazachstano, Kirgizstano, Zambijos, Pietų Korėjos ir Azerbaidžano.
J.Mačiulskytė atkreipė dėmesį, kad naujieji jos draugai buvo skirtingų kultūrų bei įsitikinimų: „Dažnai tai, kas man atrodė normalu, jiems buvo nepriimtina, ir atvirkščiai. Bet tai suprantama, nes visi užaugome skirtingose aplinkose, mus supo kitokia kultūra, taisyklės. Tad per mainų programą atradau daug naujų dalykų.“
Šiuolaikiškas universitetas
J.Mačiulskytė Azerbaidžaną įsivaizdavo kaip trečiojo pasaulio šalį, kur edukacinė sistema prastesnė nei Lietuvoje, bet, panašu, klydo: „Žinojau, kad mokysiuosi geriausiame valstybiniame universitete ADA, bet nemaniau, kad jis toks modernus ir šiuolaikiškas.
Dėstytojai – tikri savo srities profesionalai, praleidę nemažai laiko užsienyje, mokantys šiltai bendrauti su studentais. Pamenu, atėjus į išankstinį egzaminą, dėstytoja manęs laukė su puodeliu arbatos, tad likau sužavėta.“
Moterų trūkumas, vyrų paslaugumas
KTU studentė greitai pastebėjo kultūrinį skirtumą, kurio Lietuvoje neišvysi: „Azerbaidžane visur dirba vyrai: maisto, drabužių, kosmetikos ar net vaikiškų drabužėlių parduotuvėse. Nemačiau ir autobusus vairuojančių moterų, nors Lietuvoje tokių yra ne viena dešimtis. Moterų nebūdavo ir kavinėse. Vietinės moterys nesilanko vyrams skirtose vietose, kur jie geria arbatą, rūko, žaidžia domino ar kitus stalo žaidimus.“
Mergina atkreipė dėmesį ir į vyrų bei vaikinų mandagumą, paslaugumą. Ji nebuvo pratusi, kad vyrai pirmieji atidarytų ir praleistų pro duris dailiosios lyties atstoves, joms asistuotų. Net ir viešajame transporte garbingo amžiaus vyrai visuomet užleisdavo vietą moterims, nepaisydami jos amžiaus.
Saugus miestas
Azerbaidžane J.Mačiulskytė jautėsi visiškai saugi, mat šalis itin didelį dėmesį skiria saugumui. „Be vizos į šią šalį neatvyksi. Baku apstu ginkluotų policijos pareigūnų, vaizdo kamerų, fiksuojančių kiekvieną galimą nusižengimą. Prie metro stočių ar prekybos centrų įėjimų apsaugos darbuotojai atidžiai tikrina žmones, nešinus dideliais krepšiais. ADA universiteto bibliotekoje ar kitoje visiems prieinamoje vietoje nebijodavau palikti telefono ar kompiuterio, nes ir ten buvo pilna kamerų.“
Kone labiausiai studentę iš Lietuvos nustebino eismas Baku, kur nei automobilių vairuotojai, nei pėstieji nesilaiko taisyklių. „Vairuotojai atrodo lyg išprotėję. Pirmą dieną net gatvę pereiti bijojau, nes, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, eismas nė kiek nepakito, visi lėkė lyg pašėlę. Vairuotojai ten nardo tarp mašinų ir vadovaujasi garso signalu. Teko ir man adaptuotis prie chaotiškos situacijos ir jau po poros mėnesių drąsiai kirsdavau gatvę važiuojant mašinoms.“
Arbatos tradicija
J.Mačiulskytė džiaugėsi, kad itin turtinga Azerbaidžano virtuvė atitiko jos skonį. Ją tik stebino tai, kad šalyje buvo sunku rasti kavos. „Vietinėse kavinėse nėra kavos, o jeigu kurioje ir užtinki, neįmanoma jos gerti dėl šlykštumo. Bet vietiniai žmonės nesuka dėl to galvos ir mėgaujasi arbata. Anksčiau negerdavau arbatos, bet, vos tik jos paragavau, pakerėjo ir skonis, ir procesas su stikliniais puodeliais, įvairiais desertais. Šioje valstybėje nepriimtina kviestis draugų kavos, nėra ir kavos pertraukėlių, tik arbatos.“
Studentė iš Lietuvos Azerbaidžaną prisimena kaip šalį su nuostabia gamta, modernizmu ir gilia istorija persmelkta sostine, stipriai įsišaknijusiomis tradicijomis, emocionaliais, šiltais, draugiškais, padėti pasirengusiais ir visuomet besišypsančiais žmonėmis. „Ši šalis man visuomet išliks antraisiais namais, kuriuose atradau saugumą, tikrą draugystę, pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais. Išvykdama palikau ten dalelę savęs“, – sakė J.Mačiulskytė.
