Į Indiją ji vyko aplankyti savo antrosios pusės tėvų, draugų ir giminaičių, kurie ten gyvena.
Vestuvių ypatumai
„Į vestuves patekau visiškai atsitiktinai, tiesiog sutikome pažįstamus ir jie mus pakvietė į jų giminės vestuves. Buvo kiek keista, nes visų pirma nebuvau net mačiusi jaunųjų ir ne iš jų pačių gavome kvietimą.
Buvo kiek nejauku ateiti su paprastais „europietiškais“ drabužiais (tradicinių tuo metu neturėjau). Be abejo, visi kiti svečiai vilkėjo sariais, buvo pasipuošę tradiciniais papuošalais, segėjo gėles plaukuose. Įdomu buvo sužinoti, kad dauguma tų masyvių papuošalų yra ne bižuterija, bet pagaminti iš tikro aukso. Indai apskritai perka daug aukso (sidabras nepopuliarus) ir dažnai laiko savo papuošalus uždarytus banke, o ne namie. Auksas – pagrindinė jų investicija.
Taip pat įdomu buvo pamatyti vestuvinio maisto serviravimą. Ne tik per vestuves, bet ir per pagrindines šventes Keralos regione jie valgo tradicinį maistą, patiektą ant banano lapo.
Tradicinis maistas – tai ryžiai su daug skirtingų užpilų ir garnyrų. Pabaigus valgyti reikia sulenkti banano lapą perpus, kitaip tau jį vėl pripildys maistu. Maistas patiekiamas didžiulėje salėje, kur stovi ilgi stalai. Keistas jausmas ten patekus matyti, kaip keli šimtai žmonių eilute sėdi ir valgo (visi vienu metu netelpa)“, – įspūdžiais su dalijosi Julija.
Vestuvės paprastai vyksta kelias dienas (kaimuose ilgiau), išnuomojama salė, kurioje yra scena. Ant scenos kelias valandas stovi / sėdi jaunieji, atliekami ritualai ir kiekvienas iš svečių ateina asmeniškai nusifotografuoti su jaunaisiais.
„Dėl to ir sėdima kelias valandas! Iš visų tų nuotraukų, aišku, padaromas didžiulis vestuvių albumas ir, neduok Dieve, pamirši kokį nors žmogelį į jį įdėti, po to sužinos, supyks ir bus „karai“ tarp šeimų. Čia rimtai. Dramos – neatsiejama indų dalis“, – įspūdžiais dalijosi lietuvė.
400 žmonių – mažos vestuvės, 800 – vidutinės, per 1000 – jau normalios.
Jos žiniomis, vestuvės – svarbiausias įvykis indų gyvenime, joms taupoma ilgus metus. 400 žmonių – mažos vestuvės, 800 – vidutinės, per 1000 – jau normalios. Kainos visur, žinoma, skiriasi, bet 400 žmonių vestuvėms paprastai vien maistui ir patalpų nuomai išleidžiama apie 4000 eurų.
Nustebino „Tinder“ klausimai
Smalsumo vedina Julija išbandė Indijoje ir vieną iš vietinių „Tinder“ versijų, kurioje tėvai sukuria anketas savo atžaloms ir taip bando surasti joms antras puses.
„Registruojantis programėlėje tenka atsakyti į labai įdomius klausimus, pavyzdžiui, kuriai kastai priklausai, kokia tavo alga, kuo dirba tavo tėvai, koks tavo zodiako ženklas... Astrologija Indijoje labai svarbi, nes prieš tuokiantis indai apskaičiuoja, ar pora suderinama astrologiškai. Jei astrologas pasakys ne – šeima prieštaraus vestuvėms.
Nors kaimuose dar yra priverstinės santuokos, bet miestuose jau tas fenomenas nyksta. Nors tėvai parenka kandidatūras, bet nusprendžia pats jaunuolis.
Jei astrologas pasakys ne – šeima prieštaraus vestuvėms.
Paprastai jaunieji pažįstami vos kelis mėnesius ir, žinoma, nekalti. Apskritai 30 metų nekaltos merginos ar vaikinai – čia absoliuti norma. Skyrybos irgi yra ir jos įmanomos, bet retas dalykas“, – pasakojo Julija.
Jokio kultūrinio šoko
Ji viešėjo Pietų Indijoje, kurią rečiau lanko turistai. Pasak lietuvės, šioje šalies dalyje kiek tyliau, vėsiau, žaliau ir mažiau šiukšlių, mažiau vargo.
„Žodžiu, negavau jokio kultūrinio šoko atvykusi“, – tikina pašnekovė.
Jai teko gyventi su vietiniais, daug vaikščioti po svečius.
„Teko pabūti tik vidurinės klasės ir pasiturinčiųjų namuose. Paprastai vidurinės klasės namai yra nemaži, bet sklypai mažiukai (apie 2 arus), kadangi žemė čia yra brangi. O pasiturinčiųjų namuose, žinoma, zuja tarnai, begalinė švara ir komfortas“, – pasakojo lietuvė.
Labiausiai Pietų Indijoje jai patinka gamta, nes ji labai žalia, nereikia net į kalnus važiuoti.
„Buvome per lietaus sezoną (vadinamą monsoon), kai vieną sekundę – saulė, o kitą – pila kaip iš kibiro, arba tiesiog visą dieną smarkiai lyja. Įsivaizduokite labai smarkų lietų Lietuvoje ir padauginkite tai iš 8–12 valandų su griaustiniu ir žaibais. Nors vanduo užtvindo gatves, bet man toks oras labai patinka.
Tiesa, pirmas dienas reikia priprasti prie karščio ir drėgmės, nes ji ten siekia 90 proc.“, – pasakojo Julija.
Rojus vegetarams
Labai patiko ir maistas, tik, kaip minėjo pašnekovė, labai sunku jį tiek ilgai valgyti.
„Pietų Indijoje valgoma labai daug, kaip aš vadinu, „blynų“. Tai visokie paratha, dosa, chapati ir kitokie į blynus panašūs dalykai iš kviečių arba ryžių miltų. Įsivaizduokite 3 kartus per dieną beveik visas 2 savaites valgyti „blynus“ su skirtingais aštriais kariais... Būna, aišku, ir ryžių su daržovių troškiniais, ir vištienos.
Įdomus dalykas, kad vienas iš tradicinių patiekalų Keraloje yra jautiena su paratha (paratha and beef), bet kai kuriuose kituose Indijos regionuose uždrausta valgyti jautieną, nes karvė yra šventas gyvūnas. Net pačioje Keraloje daug žmonių nevalgo jautienos arba valgo ją labai retai.
Beje, valgyti šviežias daržoves nepopuliaru, visos jos dažniausiai termiškai apdorotos, todėl po 2 savaičių Indijoje grįžus namo negali atsidžiaugti salotomis.
Bet vegetarams Indijoje – rojus. Tiek daug skirtingų vegetariškų patiekalų, kad mėsos tiesiog netrūksta, visai apie ją pamiršti. Ten labai daug vegetarų ir, kas keista, negirdėjau jokių kalbų apie geležies trūkumą, galbūt jų organizmas per tūkstantmečius tiesiog adaptavosi ir puikiai jaučiasi be mėsos“, – pasakojo lietuvė.
Paneigė kai kuriuos mitus
Nors priimta manyti, kad visur Indijoje keliuose chaosas ir daugybė automobilių, bet, pasak lietuvės, autostrados Pietų Indijoje neapkrautos ir neblogos kokybės. Beje, autostrada mokama, galbūt taip reguliuoja srautą.
Lietuvei neteko sutikti ir daug karvių, nors paprastai galvojama, kad šioje šalyje jos vaikšto visur.
„Iš tikrųjų per kelis kartus, kai viešėjau Indijoje, ant kelio mačiau tik kelias karves, o dramblių – nė vieno. Nors važiuojant per miškus yra tokie ženklai, kurie perspėja, kad galite sutikti šiuos gyvūnus. Esą drambliai gana agresyvūs gyvūnai, ypač jeigu jie girti (priėdę pašvinkusių vaisių), todėl geriau po kojomis jiems nesipainioti“, – įspūdžiais dalijosi Julija.
Lietuvei teko nueiti ir į vietinį kino teatrą. Nustebino, kad iš pradžių teko pereiti apsaugą, iš jos atėmė net kramtomąją gumą. Įdomu ir tai, kad viduryje filmo staiga būna 15 min. pertrauka maistui / tualetui, o užsakytą maistą padavėjas atneša tiesiai į salę.
„O įdomiausia – angliškame filme buvo praktiškai tuščia salė, bet indiškuose – perpildytos“, – įspūdžiais dalijosi lietuvė.
Ji sakė tikrai rekomenduojanti kiekvienam aplankyti Pietų Indiją!
„Tik nenustebkite, jeigu jus stabdys ir prašys kartu nusifotografuoti, nes turistų šioje šalies dalyje mačiau ne tiek ir daug“, – perspėjo Julija.
