Jos kraityje du lietuvių-italų kalbų žodynai. Lina – italų kultūros puoselėtoja, vertėja, jau dvidešimt metų dirba Italijos ambasadoje Lietuvoje, kalba keturiomis užsienio kalbomis. Išmaišiusi Viduržemio jūros regioną, ji itin pamilo Umbriją – jos viduramžiškus miestus, žmones, virtuvę bei tradicijas. Domėdamasi italų kultūra ir istorija, sukaupė daug vertingų žinių, kuriomis dalijasi su skaitytojais.
„Umbrija – dar vadinama žaliąja Italijos širdimi, supama Apeninų kalnų ir banguojančių žalumų, garsėja legendiniais miestais – Perudža, Asyžiumi, Orvjetu, Gubijumi, Spoletu. Kadaise tai buvo paslaptingų etruskų ir taikių umbrų žemės, svarbus viduramžių epochos centras. Umbrijoje gyveno ir kūrė genialūs dailininkai – jus tikrai sužavės stulbinantys Giotto, Lucos Signorelli, Cimabue's, Beato Angelico šedevrai, įstabūs Perugino, Filippo Lippi, Benozzo Gozzoli, Pinturicchio darbai. Pro Umbriją vingiuoja svarbūs piligrimų keliai, aplankyti Šv. Pranciškaus bazilikos Asyžiuje plūsta keliautojai iš viso pasaulio – ne veltui ši šventovė vadinama ištisu meno lobynu ir yra įtraukta į UNESCO saugomą pasaulio paveldą“, – sako autorė.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte Umbrijoje? Kuo šis regionas krito į širdį?
– Vilniaus universitete studijavau prancūzų ir italų kalbas. Besimokant atsirado galimybė gauti Italijos vyriausybės stipendiją ir išvykti mokytis į Umbrijos miestą Perudžą. Jame yra universitetas, skirtas užsieniečiams mokytis italų kalbos, literatūros ir daugelio kitų dalykų. Taip ir atsidūriau Umbrijoje dar 1993 metais. Vėliau dar kartą studijavau Vertėjų mokykloje, ir vėl Umbrijoje, Perudžoje.
Pirmą kartą lankantis Italija iškart mane pavergė gamtos grožiu, neišsemiamais meno lobiais, nuoširdžiu žmonių bendravimu. Umbrija sužavėjo viduramžiškais miestais su siauromis gatvelėmis, tvirtomis gynybinėmis sienomis, abatijų ir bažnyčių atmosfera, turtinga istorija, puikiais patiekalais, nuostabia gamta. Įstabu tai, kad ir mažiausiame miestelyje yra kažkas, ką verta apžiūrėti.
– Ar umbrai skiriasi nuo kitų italų?
– Umbrija – centrinis Italijos regionas. Umbrai yra, sakyčiau, per vidurį (kaip ir pats regionas) pagal savo temperamentą, palyginti su Italijos šiauriečiais ir pietiečiais. Jie nėra tokie preciziški, kaip italai, gyvenantys Trentine-Alto Adidžėje, nėra tokie chaotiški kaip romiečiai ar karštakošiai kaip neapoliečiai. Umbrai, kaip dauguma italų, yra svetingi ir vaišingi, geranoriškai padedantys įvairiose situacijose.
Aš šias savybes daugelį kartų stebėjau gyvendama šiame regione, lankydamasi umbrų namuose. Jie labai prisirišę prie savo gimtojo miesto (netgi prie savo miesto kvartalo), didžiuojasi jo praeitimi, tradicijomis. Umbrai, kaip ir kitų Italijos regionų gyventojai, yra bendruomeniški. Italai ilsisi, keliauja, linksminasi, mokosi draugų ar giminaičių būryje. Jie visuomet pasirengę ištiesti pagalbos ranką net ir visai nepažįstamam žmogui.
– Kuo garsėja Umbrija? Kokių atradimų ten patyrėte?
– Umbrija garsėja puikiais meno kūriniais, nuostabiais gamtos vaizdais, turtinga istorija, ilgus amžius trunkančiomis tradicijomis, skaniu maistu, svetingais žmonėmis. Rasite ant kalvų užsiropštusių miestelių, žymių dailininkų šedevrų, įdomių muziejų, keistų vietovių, neįprastų švenčių, senų bažnyčių, garsių vienuolynų ir abatijų, gomurį pamaloninančių produktų: vynų, aliejaus, trumų, šafrano, daržovių, mėsos gaminių, saldumynų. Umbrijoje gimė ir gyveno daug šventųjų, čia rasite nemažai vietų, saugančių jų atminimą.
Umbrijoje atradau dalykų, kurie nustebino, sužavėjo, kurių neįsivaizdavau esant šiame regione: paslaptingus požemius, krikščioniškas katakombas, mumijų muziejų, aukščiausius krioklius Europoje, kašmyro „slėnį“, šafrano augimvietes ir t. t. Daug sužinojau apie viduramžius, apie kuriuos turėjau išankstinę neigiamą nuostatą dar nuo mokyklos laikų. Nustebau, kad tai buvo labai dinamiškas ir produktyvus žmonijos istorijos laikotarpis, prieštaringas, bet įnešęs didelį indėlį į žmonijos kultūrą.
– Umbrijoje yra ne vienas UNESCO paveldo objektas, kokius pačius gražiausius išskirtumėte, kuriuos tikrai verta pamatyti?
– Visas Asyžius yra įtrauktas į UNESCO paveldą. Šis miestas, įsikūręs ant Subasio kalno šlaito – unikalus savo dvasia, mistiška atmosfera, pritraukiančia daugybę turistų ir maldininkų. Jame gyveno du šventieji: šv. Pranciškus ir šv. Klara. Jų pėdsakų yra ir pačiame Asyžiuje, ir jo apylinkėse. Asyžiuje įstabiausi objektai: šv. Pranciškaus bazilika, kurią sudaro viena ant kitos pastatytos dvi bažnyčios, šv. Klaros bazilika, tačiau ir visas senamiestis yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Vietovės aplink Asyžių, susijusios su šiais dviem šventaisiais, taip pat yra žmonijos paveldas, pripažintas UNESCO.
Patarčiau nuvykti į Šv. Damijono vienuolyną, jame gyveno šv. Klara, čia įvyko šv. Pranciškaus atsivertimas. Jis įkurtas nuostabioje gamtos vietoje, aplink – alyvmedžių giraitės, nesudrumsčiama ramybė. Taip pat labai žavingas yra vienuolynas ant Subasio kalno – Eremo delle Carceri. Jis – nuošalus, todėl norint jį pasiekti reikia vykti automobiliu. Jame esančioje oloje apsistodavo šv. Pranciškus. Tai – veikiantis vienuolynas, todėl ne visur galima laisvai įeiti. Siūlyčiau aplankyti ir didingąją Santa Maria degli Angeli bažnyčią su jos koplyčiomis. Taip pat labai žavinga Šv. Išganytojo (San Salvatore) bazilika Spolete, tai – langobardų kultūros paveldas.
– Savo knygą „Umbrija. Žalioji Italijos širdis“ rašėte šiek tiek daugiau nei dvejus metus. Papasakokite apie kūrybinį procesą.
– Viskas vyko labai natūraliai. Po keliolikos metų sugrįžau į Umbriją kaip keliautoja, aplankiau seniai matytas vietas, susitikau su draugais ir bičiuliais. Kilo mintis užrašyti išgyventas patirtis, išgirstas žinias, paieškoti ir sukaupti jų daugiau. Į šį regioną sugrįžau dar ne kartą, neatsispyriau jo traukai ir žavesiui. Informacijos vis daugėjo, todėl kilo mintis apie Umbriją kažką parašyti. Keliauti, rinkti medžiagą, rašyti buvo labai smagus užsiėmimas.
Tą dariau savo malonumui, man pačiai buvo labai įdomu „atrasti“ vietas, objektus, istorines asmenybes. Sužinojau daug naujų dalykų, gilinausi į jau žinomas temas. Kūrybinis procesas buvo lengvas, nes rašiau tai, kas mane domino, kas man patiko. Tik pasakodamas tai, kas įdomu tau pačiam, gali sudominti ir kitus. Redagavimas buvo sudėtingiausia proceso dalis, pareikalavusi didelio atidumo ir kruopštumo.
– Knygoje gausu žinių, istorinių faktų, informacijos. Kaip visa tai surinkote?
– Informaciją rinkau iš įvairiausių šaltinių: knygų, interneto svetainių, televizijos laidų, gidų ir bičiulių pasakojimų. Įdomiausia, kai tau kažką pasakoja kitas žmogus, tos srities žinovas ar nuoširdžiai ja besidomintis. Jei žmogus rimtai ir aistringai kažkuo domisi, tuo sugeba „užkrėsti“ ir kitą. Turiu nuostabių bičiulių, kurie yra dailės istorikai, gidai, mokytojai, jie man papasakojo daug įdomybių, padėjo suprasti tam tikrus dalykus.
Skaičiau nemažai knygų, kelionių vadovų apie Umbriją. Įdomios informacijos radau ir interneto platybėse. Žiūrėjau pažintines laidas per Italijos nacionalinę televiziją, kurios yra informatyvios ir įdomios. Keliavau pati, buvau smalsi, visada norėjau pamatyti ir sužinoti kaip įmanoma daugiau. Stengiausi pateikti istorinių žinių, bet kartu įpinti ir legendų, stebuklingų įvykių.
– Kokia žinute norėjote pasidalyti, rašydama knygą apie Umbriją?
– Rašydama norėjau sudominti skaitytojus tais dalykais, kurie domina mane pačią. Stengiausi parodyti, kad Italijoje yra ir regionai, ne tik didieji miestai, kuriuos aplanko nenutrūkstamas turistų srautas. Umbrija – dar menkai atrastas lietuvių keliautojų kraštas, bet joje yra nuostabių dalykų: meno kūrinių, gamtos grožybių, puikių produktų, ilgamečių tradicijų ir švenčių. Mano tikslas – pristatyti šį regioną įvairiais požiūriais, sužadinti susidomėjimą juo. Taip pat norėjau papasakoti apie „tamsiąją“ epochą – viduramžius. Daug žmonių turi neigiamą nuomonę apie šį ilgą žmonijos istorijos laikotarpį.
Aš pati irgi turėjau neigiamą nuostatą, nes mokykloje buvau mokoma, kad tai – tik įvairių blogybių rinkinys. Stengiuosi pateikti faktus, informaciją, iškeliu klausimą, o skaitytojai tegu patys sprendžia. Umbrijoje yra daug viduramžių palikimo įvairiose srityse: architektūroje, dailėje, tradicijose, virtuvėje. Noriu apskritai paskatinti skaitytojus keliauti, domėtis, smalsauti, bendrauti.
Stengiausi parodyti, kad Italijoje yra ir regionai, ne tik didieji miestai, kuriuos aplanko nenutrūkstamas turistų srautas.
– Jau dvidešimt metų dirbate Italijos ambasadoje Lietuvoje. Galite iš arti stebėti lietuvių ir italų draugystę. Kokie šie ryšiai?
– Ambasada – oficiali kitos valstybės atstovybė, todėl visų pirma per ją palaikomi oficialūs, instituciniai abiejų valstybių ryšiai. Jie apima politikos, ekonomikos, prekybos, kultūros sritis. Jau istoriškai taip susiklostė, kad Italija ir Lietuva palaiko santykius daugelį amžių. Per pastaruosius dvidešimt kelerius metus ryšių labai padaugėjo tiek oficialiu lygiu (pvz., pernai abiejų šalių prezidentai apsikeitė vizitais), tiek paprastame gyvenime.
Vis daugiau italų „atranda“ Lietuvą, atvyksta čia pakeliauti, vis didėja italų, nuolatos gyvenančių Lietuvoje, skaičius. Vis daugiau lietuvių vyksta į Italiją, kai kurie ten ir įsikuria. Vykdoma gausybė bendradarbiavimo, mainų projektų visose srityse. Net ir dirbant ambasadoje neįmanoma žinoti ir aprėpti visų kontaktų, vykstančių tarp Italijos ir Lietuvos gyventojų.
– Į Lietuvą kartkartėmis atvežamos žymiųjų Italijos meistrų parodos, džiaugėmės reta proga Valdovų rūmuose išvysti Beato Angelico, Pietro Perugino šedevrus, kurie kūrė ir Umbrijoje. Kokiais dar dalininkais didžiuojasi Umbrija?
– Tikri umbrai, gimę šioje žemėje, yra du dailininkai – Perugino ir Pinturicchio. Jie buvo ir kolegos, ir varžovai, galbūt mokytojas ir mokinys. Jų kūrinių gausu Umbrijos bažnyčiose, vienuolynuose ir muziejuose. Umbrijoje kūrė ir Giotto, didis dailininkas, pradėjęs naują laikotarpį Vakarų dailėje.
Jis atsisakė bizantiško tipo tapybai būdingų bruožų, įnešė į tapybą naują vaizdavimo būdą, perspektyvą, žmogiškumą. Umbrijoje gyveno ir kūrė kiti žymūs dailininkai: Luca Signorelli, Cimabue, Filippo Lippi, Beato Angelico, Benozzo Gozzoli. Jie puošė, gražino Umbrijos miestus, tai belieka tik gėrėtis jų sukurtais šedevrais.
– Ką patartumėte keliaujantiems į šį Italijos regioną?
– Patarčiau „paruošti namų darbus“: apgalvoti maršrutą, pasiskaityti, kokius miestus ir vietoves aplankyti. Kartais nutinka taip, kad, jei nesi iš anksto pasiruošęs kelionei, gali pravažiuoti pro šalį ir nepamatyti kažko gražaus ir įdomaus. Suplanavus kelionę, vis dėlto palikti laiko ir netikėtumams: nebijoti pasiklysti ar specialiai nukrypti nuo maršruto, paklausyti netikėtai gauto patarimo.
Galite likti maloniai nustebinti iš anksto neplanuotų dalykų. Patarčiau neskubėti, įsilieti į Umbrijos miestų ir miestelių gyvenimo ritmą, įkvėpti gryno oro Umbrijos kalnuose ir kalvotose vietovėse, ieškoti naujų skonių, kvapų, mėgautis matomais vaizdais.
Aš dažnai gailėdavausi, kad mano laikas buvo labai suplanuotas, kartais suskaičiuotas minutėmis. Bet visada turėdavau maksimalią programą, kurią reikėdavo įvykdyti per ribotą laiką. Siūlau lankytis muziejuose, bažnyčiose, abatijose, gamtos vietovėse, ragauti vietinių produktų ir patiekalų vietos restoranuose ar užkandinėse. Jei turite galimybę, būtinai siūlau apsilankyti kokioje nors šventėje. Šventėse dalyvauja visi – nuo mažo vaiko iki senelio. Jose labai gražiai atsiskleidžia bendruomeniškumas ir mokėjimas džiaugtis gyvenimu. Jei mokate italų ar kitą kalbą, klauskite informacijos. Tikrai atsiras žmonių, kurie papasakos, parodys, patars. Tik turėkite noro ir laiko išklausyti.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams?
– Keliaudami į Umbriją ar kokią kitą vietą, ieškokite peno visiems penkiems savo pojūčiams ir jo tikrai rasite. Ragaukite, žiūrėkite, klausykite, uoskite, lieskite. Būkite smalsūs, neskubėkite, mėgaukitės vaizdais, skoniais, kvapais. Keliaukite, atraskite, dalinkitės su kitais savo atradimais, įspūdžiais ir patirtimi. Svajokite ir įgyvendinkite savo svajones!
