Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
Apulijos Maldyvai ir baltieji miesteliai
Pirmą pasakojimo dalį baigėme Lečėje. Šioje, antroje kelionės dalyje buvome suplanavę daugiau paplūdimių, daugiau gamtos, daugiau poilsio. Gavosi taip, kaip gavosi.
Taigi, pernakvoję antrą naktį Lečėje ryte patraukėme link Ostūnio (Ostuni), kuriame buvome rezervavę nakvynę. Pirmas sustojimas pakeliui – tiesiog smagus pasivaikščiojimas pakrante maloniai šildant saulei ir kvepiant kažkokiems nežinomiems augalams. Dabar, po septynerių metų, jau sunku būtų tiksliai žemėlapyje parodyti, kur tiksliai vaikštinėjome, bet tas geras jausmas išlikęs atmintyje iki šiol.
Eidamos įšilome taip, kad pasiekusios jaukų užutėkį, pagaliau pirmą kartą per šią kelionę ryžomės išsimaudyti. Žmonių tame paplūdimyje pasitaikė nedaug, besimaudančių – dar mažiau, bet mes negalėjome praleisti tokios progos – paplaukioti jūroje balandžio 27 d.
Toliau pakrante dar pavažiavome iki smėlėtų paplūdimių, vadinamų Apulijos Maldyvais. Žydras, seklus vanduo, smėlėta pakrantė iš tiesų primena Maldyvus ar Karibus, tik bristi, kol bus galima išsimaudyti, tenka ilgokai.
Po mėgavimosi paplūdimiais, Ostūnį pasiekėme jau pavakare. Apsistojome beveik centre, autentiškame butuke storomis sienomis, blokuojančiomis interneto ryšį. Jei jo reikia, tenka įsikurti su telefonu ar kompiuteriu ant namų slenksčio.
Ant kalvos viršūnės įsikūręs Ostūnio miestelis, apsuptas tvirtų gynybinių sienų, atrodo įspūdingai žaliame, alyvmedžiais nuaugusiame peizaže. Jo, kaip ir daugelio Apulijos miestų, istorija ilga ir sudėtinga: buvo užkariautas romėnų, saracėnų, bizantiečių, normanų, aragoniečių ir dar kažko. Tačiau dabar jis garsėja ne tiek istoriniais paminklais, kiek baltais pastatais, dėl kurių ir gavo baltojo miesto pavadinimą.
Beje, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dabar ne visi jo pastatai tokie jau ir balti. Nepaisant to, smagu buvo paklaidžioti jo jaukių, autentiškų gatvelių labirintais, pasigėrėti katedra, o kitą rytą pusryčiauti vienoje iš miesto aikščių.
Castel del Monte – viena įspūdingiausių viduramžių pilių
Po rytinės kavos – vėl į kelią. Šios mūsų dienos tikslas – Gargano pusiasalis, konkrečiau – Viestė (Vieste). Centrinės Apulijos dalis, per kurią tądien važiavome, pasirodė kiek kitokia nei matyta ankstesnėmis dienomis. Nutolome nuo jūros, gėrėjomės jau ne pakrante ir uolomis, bet pievomis, aguonomis apsikaišiusiais vynuogynais.
Pirmas ilgesnis sustojimas Altamūroje (Altamura). Gaila, daug laiko skirti pažinčiai su šiuo miestu negalime, nes laukia palyginti ilgas kelias. O miestas pasirodė tikrai įdomus, besiskiriantis nuo iki tol Apulijoje matytų tradicinių baltų miestelių, – įspūdingas istorinis centras, kuriame palyginti plačios viduramžių gatvelės vingiuoja tarp išlikusių autentiškų pastatų.
Altamūra garsėja ir savo duona, tiesa, pastarosios neparagavome, bet vietinėje kepyklėlėje nusipirkta fokačija (it. focaccia) buvo tikrai dieviško skonio.
Alta Murgia nacionalinis parkas vilioja ir aktyvaus poilsio, ir istorijos gerbėjus. Pastariesiems privalomas pamatyti objektas – Del Monte pilis (Castel del Monte, Kalno pilis). Pastatyta XIII amžiuje imperatoriaus Frydricho II ji laikoma vienu tobuliausių viduramžių statinių. 1996 metais pilis buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.
Didinga aštuoniakampė pilis pastatyta vadovaujantis griežtais matematiniais ir astronominiais principais, jos bokštų aukštis siekia 26 metrus. Nuo kalvos, ant kurios stovi pilis, atsiveria įspūdinga panorama, ir jau vien dėl to verta įtraukti šią vietą į kelionės planą, bet reikėtų nepagailėti kelių eurų ir užeiti į pilies vidų – atmosfera ten iš tiesų įspūdinga.
Serpantinais iki miegančiosios gražuolės Viestėje
Kitas mūsų kelionės taškas – Viestė, kurioje jau laukė ir nakvynė. Jei iki šiol vairavimas didelių iššūkių nepateikė, tai pasiekus Gargano pusiasalį jis jau pareikalavo daugiau dėmesio – kelias vingiavo įspūdingu serpantinu. Vaizdai – žavintys, apie važiavimą, net ir sėdint keleivio vietoje, to tikrai nepasakyčiau.
Pačioje Viestėje taip pat teko gerokai pasisukioti, kol supratome, kaip privažiuoti iki mūsų laikinų namų. Teko net kviesti į pagalbą butą per „Airbnb“ mums išnuomojusią šeimininkę. Tiksliau, ne pačią šeimininkę, bet mus sutikusią jos mamą – tik itališkai kalbančią senjorą, laukusią mūsų su pačios keptais sausainiais ir šaldytuvo kameroje mums paruoštu limoncello.
Vaizdai – žavintys, apie važiavimą, net ir sėdint keleivio vietoje, to tikrai nepasakyčiau.
Po kelių šio gėrimo taurelių kam vairavimo, kam sėdėjimo keleivio vietoje nuovargis ir pykinimas praėjo, ir galėjome eiti mėgautis Vieste. Vaikštinėjant po ją netrukau prisiminti, kaip kažkuriame skaitytame straipsnyje Viestė palyginta su miegančia gražuole, dar nesuvokusia savo žavesio. Miestelis iš tiesų gražus, jaukus senamiestis.
Labai savitas, įspūdingas Viestės paplūdimys su baltomis uolomis ir milžinišku kalkakmenio monolitu, vadinamu Pasaulio smaigaliu (Pizzomunno), savotišku miestelio paplūdimio sargybiniu.
Kitą dieną keliavome tolyn Gargano pusiasalio pakrantėmis iki Varano ežero (Lago di Varano). Buvo labai smalsu, kaip realybėje atrodo kelias, žemėlapyje pažymėtas kaip siaura juostelė tarp jūros ir ežero. Tik tikrovėje tas vaizdas labai nenustebino, nes kelias apaugęs medžiais, krūmais, tad važiuojant beveik ir nesijaučia, kad judi tarsi tiltu tarp dviejų vandenų.
Peskičis (Peschici), kiti Gargano pakrantės miesteliai pasirodė simpatiški, bet labai kažkuo nenustebino. Gal jau tiesiog akys priprato prie vaizdų? Įlankos, smėlėti, vietomis net Baltiją primenantys paplūdimiai – viskas kaip ir gerai, tik gal jau labai užkėlėme savo lūkesčius, prisiskaitę, kad „Peschici miestelis žvelgia į vieną gražiausių Italijos įlankų...“ ir pan. Graži įlanka, nesiginčysiu, bet kad viena gražiausių Italijoje – drįsčiau abejoti.
Keliaudamos vietomis pakrantėje pastebime keistas medines platformas, tradicinius žvejybos prietaisus ar vietas – net nežinau, kaip tiksliai reikėtų apibūdinti trabucchi.
Bevaikštinėdamos po miestelius, besigrožėdamos nuo pakrančių atsiveriančiais vaizdais kažkaip sugebėjome pražiopsoti pietų metą. O Italijoje jis šventas! Nespėjai laiku pavalgyti, lauk vakarienės, nes didžioji dalis maitinimo įstaigų, užsidarę plius minus 14 val., vėliau duris atveria tik 19.30 val. ar dar vėliau. Bandome patekti vienur, kitur – tikrąja to žodžio prasme, šaukštai po pietų.
Nieko nepadarysi, teks keliauti alkanoms. Viena viltis – pakelės kavinė, kuri išbadėjusių keliautojų turėtų laukti visą dieną. Dideliam mūsų džiaugsmui ji veikė. Daug vilčių į maisto kokybę nedėjome, bet salotos su burrata buvo fantastiško skonio, o ir vaizdas į apylinkes – nuostabus. Kai pamačiau, kiek turiu nuotraukų su šiuo pietų stalu, supratau, kad tądien jis man buvo vienas gražiausių vaizdų.
Vieta, kurioje pasirodė Šv. Arkangelas Mykolas
Po dviejų nakvynių atsisveikinome su Vieste ir patraukėme atgal link Bario. Tiesa, prieš tai dar užsukome į vėlgi išliaupsintą Umbra mišką (Foresta Umbra). Na, italams gal tai kažkas išskirtinio, tokių miškų bent jau Apulijoje tikrai daugiau nėra, bet nustebinti mišku lietuvius jiems nepavyko. Taip ir likome nesupratę, kodėl ten privažiavę tiek žmonių ir ką jie ten veikia.
Pakeliui dar užsukame į Monte Sant Andželą. Miestelis labai populiarus tarp piligrimų iš viso pasaulio, nes čia V amžiuje pasirodė Šv. Arkangelas Mykolas. Nusileidę žemyn laiptais patenkame į įspūdingą grotą, kurioje įrengta Šv. Arkangelo Mykolo šventykla.
Bario įdomybė – orecchiette ladies
Iš čia jau važiuojame tiesiai į oro uostą, kur priduodame automobilį ir grįžtame atgal į Barį. Kai pirmą kartą apsistojome Baryje, nakvynės vieta itin nesužavėjo. Šį kartą apsidžiaugusios stabtelėjome prie įspūdingų rūmų – oho, nebloga vieta mūsų laukia. Vestibiulyje sutikusios naujojo per „Airbnb“ išnuomoto buto šeimininkę, jau ėjome link lifto, bet ši kažkodėl parodė kitą kryptį.
Koks buvo mūsų nusivylimas, kai praėjusios kiaurai namą patekome į kiemą, kur stovėjo kitas pastatas, o jame – naujoji mūsų nakvynės vieta. Viskas su ja gerai, bet tai tikrai ne rūmai. Čia dar kartą įrodymas – kai jau turi vienokių lūkesčių ir jie nepateisinami, nuliūsti. O būtume iškart patekę į tą vidinio kiemo namą – tikrai neturėtume jam jokių pretenzijų.
Šiek tiek nusiminę išėjome į miestą. Beje, nors Baris buvo suplanuotas tarsi „bazinė stovykla“, iš kurios lankysime miestus, netikėtai jis ir pats labai patiko – jaukus senamiestis, kažkoks savas, su gera aura. Visur ieškantys sąsajų su Lietuva, čia jų tikrai ras – Baryje mirė (buvo nunuodyta) didžioji Lietuvos kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca (1494–1557). Jos palaikai ilsisi Bario Šv. Mikalojaus bazilikoje (Basilica di San Nicola).
Baryje mirė (buvo nunuodyta) didžioji Lietuvos kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca.
O mes pasivaikščiojome po senamiestį, pasigėrėjome promenada, pasižvalgėme po uostą ir skaniai pavalgėme.
Beje, dar viena patikusi Bario įdomybė – orecchiette ladies. Tai moterys, namų ruošos darbą – makaronų gaminimą rankomis – pavertusios turistų atrakcija.
Tiesą sakant, nieko labai versti nereikėjo, tiesiog moteriškės sėdėjo gatvėje prie savo namų ar namuose, plačiai atvėrusios duris, gamino makaronus (Apulijoje itin populiarius orecchiette (ausytes) ir plepėjo su kaimynėmis. Ir čia jas atrado turistai – pradėjo fotografuoti, filmuoti. Moteriškės nei piktinosi, nei kuklinosi, o toliau dirbo kaip dirbusios, tik dar pradėjo tais makaronais ir prekiauti.
Atsisveikinimas su Apulija – Polinjano a Marė
Paskutinę kelionės dieną tiesioginis skrydis į Vilnių mūsų laukė tik vėlai vakare, tad turėjome dar visą dieną mėgautis Apulija. Įspūdžių prikaupėme daugybę, tad norėjosi ramiai pabūti prie jūros, pasivaikščioti. Automobilio jau neturėjome, tad vėl teko sėsti į traukinį.
Polinjano a Marės (Polignano a Mare) senamiestis, įsikūręs ant 30 metrų siekiančių uolų, vilioja ir įdomia architektūra, ir nepakartojama panorama. Žvelgiant į visai arti stačių uolų briaunų pastatytus namus, mintyse sukirba negera mintis – o jeigu nors minimalus žemės drebėjimas arba atskiltų tos uolos gabaliukas... Na, bet žmonės čia gyvena jau ne vieną šimtmetį.
Į miestelį atvažiavome gana anksti, tad ieškodamos rytinės kavos, kažkur virš galvos nugirstame pokalbį. Pakeliu akis – skirtingose gatvės pusėse esančiuose balkonuose naujienas aptaria dvi kaimynės. Elegantiškos senjoros dar su šilkinėmis pižamomis, bet šukuosenos – tarsi jos ką tik būtų iš kirpyklos.
Praeidamas su jomis vienu kitu žodžiu persimeta ir ponas, išvedęs pavedžioti savo šunį, nosį pakutena iš kažkur netoliese sklindantis kavos kvapas. Jausmas lyg patekus į kažkurį Federico Fellini filmą.
Išgėrę kavos patraukiame link paplūdimio, kuriame jau gausu žmonių. Įsimaišome į minią ir mėgaujamės paskutinėmis savo itališkų atostogų akimirkomis. Eilinį kartą ši šalis nenuvylė.
Ką daryčiau kitaip, jei dar kartą keliaučiau tokiu maršrutu? Turbūt nieko nekeisčiau, tik labai gerai pagalvočiau, ar turint dešimt dienų kelionei po Apuliją, verta įtraukti į maršrutą Gargano pusiasalį. Geriau jau pasilikti daugiau laiko pasimėgavimui kitomis Apulijos vietomis. Ypač jei oras jau tinkamas paplūdimiams ir maudynėms, plaukiojimui laiveliais aplankant įspūdingas pakrančių grotas, nes mums tam buvo dar per anksti.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“