Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“
Įlekiame į nuostabią apžvalgos aikštelę prie įspūdingo, aštuonkampio „Vista House“ muziejaus Oregone. Staigiai gimsta poreikis padaryti naują profilio nuotrauką pliušiniams kelionės palydovams. Amerikoje savų keistuolių pakanka, tai net nesijaudinau, kad kažkam vidutinio amžiaus moteris fotografuojanti žaisliukus gali pasirodyti durnai.
Iššoku iš mašinos, patupdau zuikius ant šaligatvio, šalia mažytės arkos apsauginėje tvoroje. Pati tupiuosi ant šaligatvio kraštelio bandydama nusitaikyti auksiniam kadrui. Ir čia, išdavikai, nuo keleto paskutinių dienų intensyvaus vaikščiojimo sutinę keliai atsisako lenktis tinkamu kampu.
Jaučiu, kaip pasikeitus kūno balansui pradedu svirti atgal. Akimirką pasirodė, kad atgaunu pusiausvyrą, bet ant nugaros kabanti sunki kuprinė su brangiausiu turtu – darbiniu kompiuteriu trukteli atgal. Ir štai jaučiu, kaip lėtai ir užtikrintai, su visa vabalo elegancija, verčiuosi atbulomis į važiuojamąją dalį. Tiesiai ant nugaros. Tiesiai į balą.
Kol gailiai ir bejėgiškai mataruoju kojomis ir rankomis negalėdama apsiversti (tuo pačiu telefoną tarsi vaiką keldama į viršų), prie manęs prišoka nepažįstama moteris ir išgąsčio perkreiptu veidu klausia „Are you OK?“.
Čia pat pribėga ir mano bendrakeleivis, kuriam kažkodėl ištiesiau telefoną. Šokiruotas pamatyto vaizdelio, jaunuolis telefono nesugraibo ir teškia jį į balą. Pridėję truputį pastangų gelbėtojai pagaliau pakėlė ir mane, ir mano sutryptą orumą. Įvertinau nuostolius. Apdaužyta kruvina alkūnė, baisi gėda, bet kompiuteris ir telefonas sveiki.
Nelabai stipriai turėjau noro pasilikti toje lokacijoje, tai gan greitai įkalbėjau ekipažą traukti toliau. Buvo nuspręsta pravažiuoti 98-uoju Oregono keliu, kitaip dar vadinamu „Krioklių greitkeliu“.
Tai yra įspūdinga istorinė kelio atkarpa, kur kas keletą metrų motina gamta pritupdė įvairaus dydžio ir galingumo krioklių. Stojome praktiškai prie kiekvieno. Ir prie kiekvieno sutikdavau moterį, pakėlusią mane po gėdingo kritimo. Paskutinėje lokacijoje jau pakalbėjome, vos ne susigiminiavome ir beveik atsibučiavome.
Tai yra įspūdinga istorinė kelio atkarpa, kur kas keletą metrų motina gamta pritupdė įvairaus dydžio ir galingumo krioklių.
Likus keletui mylių iki greitkelio pabaigos, paaiškėjo, kad važiavimui toliau reikėjo būti užsirezervavus laiką. Taip, tam, kad pravažiuoti kelių kilometrų atkarpą, reikėjo internetu užsirezervuoti valandos laiko langą, susimokėti porą dolerių ir tik tada važiuoti.
Internetas veikė, staigiai prisiloginome, pamatėme, kad artimiausias langas yra už valandos. Išsipirkome sau vietą ir dar valandėlę pažioplinėjome aplink. Tai gerai, kad dar sezonas neprasidėjęs, jaučiu, pravažiuoti šiam keliui liepą, rugpjūtį vietą reikės rezervuotis prieš dvi savaites.
Multnomos krioklys (Multnomah Fall) tikrai buvo vertas to papildomo vargo. Manau, kad net tie, kas Amerikoje dar nebuvę – esate jį matę kokiame nors filme, paveiksle ar nuotraukoje.
Vairuotojas dar buvo nusimatęs sau atrakciją – pervažiuoti Hudo upės tiltu. Prisiskaitė, kad jis kažkoks ten ypatingas, plieninis, beveik mylios ilgio, pastatytas 1924 m. Ir čia karma kirto jam atgal už visus švelnius mano rytinio benefiso paminėjimus – tiltas pasirodė siauras ir slidus kaip velnias, mašina praktiškai nevaldoma, kas nėra smagu, kai reikia prasilenkti su galingais vilkikais.
Pervažiavus jį vieną kartą – kirsti atgal jau nebesinorėjo, bet išeities nebuvo. Prisiekiu, po šios atrakcijos jaunuolio barzdoje ir galvoje pastebėjau keletą naujų žilų plaukų.
Nakvynę buvome užsirezervavę „nieko“ viduryje. Ilgas mylias raitėme kaimų keliais, po truputį artėdami link kalnų. Galiausiai pasiekus vos pastebimą miško keliuką įsukome į kiemą su pasakų nameliu, papuoštu girliandomis.
Namelis turi ir savo istoriją, savininkė nusipirko jį visą sukiužusį. Pasisamdė vietinį stalių remontui. Prisiremontavo taip, kad tapo pora. Patys keletą metų jame pagyvenę, netoliese pasistatė kitą namą, o šį pasiliko tik progoms ir laisvalaikiui, kol giminės ir artimieji paskatino šiuo stebuklu pasidalinti su plačiuoju pasauliu jį nuomojant.
Nepaprastai nuostabus įspūdis, ideali vieta pasislėpti nuo pasiutusio pasaulio, skaityti, rašyti ar tiesiog klajoti po apylinkes. Namelis puikiai įrengtas. Vandens iš krano nėra, tad plauti indams, apsiprausti ir nupilti tualetui jį reikia semti kibiru iš šalia tekančio šaltinėlio.
Visiška ramybė, miško garsai, pulkas elnių be kompleksų užsukančių į kiemą. Jokio telefono ryšio, jokio interneto. Užsikūrėme židinį ir pasvajojome, kad būtinai reikės sugrįžti.
Aišku, naktį blogėjant sveikatai, kylant temperatūrai ir dingstant balsui, buvo smalsu ar pavyks iš to miško patiems išvažiuoti ar teks kviesti pagalbą signaliniais laužais.
Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“
