Mes joje praleidome 11 dienų, keliavome savarankiškai – pasinaudoję jau nepigių skrydžių bendrove „Ryanair“, nuomotu automobiliu ir „Airbnb“ nakvynės nuomos platforma.
Jeigu domina (o jos visada domina) kainos, tai skrydžiai iš Kauno į Edinburgą ir atgal dviem žmonėms atsiėjo 300 eurų perkant pirmenybinį įlaipinimą, rankinį bagažą ir lagaminus bei rezervuojant vietas lėktuve.
„Opel Mokka“ su automatine pavarų dėže ir pilnu draudimu nuoma iš bendrovės „Alamo“ kainavo 633 eurų, nakvynės – 839 eurus.
Tiesa, vieną naktį miegojome pas seniai matytus draugus. Nemokamai. Patarimas – turėkite draugų Škotijoje. Jeigu neturite – nakvynes rezervuokite kaip įmanoma anksčiau, nes sezono metu vietų trūksta, be to, konservatyvūs vietiniai verslininkai ne visada suteikia galimybes rezervuoti kambarius interneto platformose.
Tai nepaprasto grožio šalis, užburianti savo gamtos reginiais.
Nori gauti stogą virš galvos – rašyk arba skambink. Tokiu atveju patartina mokėti ne tik anglų kalbą, bet ir suprasti škotišką dialektą, kuris, matyt, yra tas pats, kaip žemaitiška tarmė Lietuvoje: ją visi žino, bet supranta ne kiekvienas. Vien dėl to verta rinktis „Airbnb“.
Savo kelionės metu nuvažiavome maždaug pustrečio tūkstančio kilometrų, mūsų maršrutas apėmė dalį žymiojo kelio „North Coast“, buvome prie Loch Neso („loch“ – ežeras škotiškai), taip pat panaršėme Skajaus saloje, aukštikalnėse, Glenkou regione, dvi dienas skyrėme Edinburgui.
Išvados labai trumpai: tai nepaprasto grožio šalis, užburianti savo gamtos reginiais. Iš tikrųjų buvo tokių vietų, kur reikėjo trumpam stabtelti vien tik todėl, kad įsitikintum nesapnuojantis, kad tai, ką matai, yra tikra, nes atrodo nerealiai.
Jeigu netikite, nuvažiuokite į Skajaus saloje esantį slėnį, vadinamą „Fairy Glen“, kurį laikau kelionės favoritu. Aš tikrai patikėjau, kad šioje nežemiškos išvaizdos vietoje tikrai gyvena fėjos („fairy“ – fėja angl.).
Ir, aišku, kalnai. Nors jie neaukšti, įspūdingai atrodo dėl savo įvairovės: nuo plikų aštrių uolų iki sodriai žalių šlaitų, kurie atrodo kaip minkštos pagalvės.
Kai kurie iš tolo atrodo violetiniai ir tik privažiavus artyn supranti, kad jie šią spalvą įgavo dėl neaprėpiamų plotų žydinčių viržių.
Mes keliavome praėjusio rugsėjo pradžioje, galbūt toks vaizdas būdingas tik šiam metų laikui.
Negaliu duoti jokio patarimo dėl oro – mes ruošėmės vėjui ir lietui, bet patekome į vasarą, kokios galima pavydėti ne tik Lietuvoje, bet ir pietinės Europos kurortuose. Laikome tai didele sėkme.
Vairuoti Škotijoje, atmetus tai, kad eismas vyksta kairiąja kelio puse, paprasta net ir ten, kur keliai primena siaurus ir remonto ilgai nemačiusius Lietuvos vieškelius.
Jie išsiskiria tuo, kad plotas pritaikytas vienam automobiliui, tačiau kas kelis šimtus metrų yra įvažos, skirtos sustoti ir praleisti priešais atvažiuojančią mašiną. Dauguma vairuotojų yra mandagūs, stoja praleisti, mojuoja dėkodami, šypsosi.
Tiesa, buvo ekstremalių vietų, tokių kaip „Apple cross“ – labai vingiuoti keliukai stačiose įkalnėse be jokių atitvarų, o tarp prasilenkiančių automobilių sunkiai praskristų uodas.
Arba vietinė muselė, kuri sunkiai įžiūrima, bet labai įkyriai kanda. Patarimas: yra specialių purškalų nuo jų apsisaugoti, be to, vietiniai mums sakė, kad šie vabzdžiai nemėgsta vėjuotų ir saulėtų orų, tad tokiomis sąlygomis jų galima nesibaiminti.
Kalbant apie vairavimą, būtina žinoti, kad iš už kiekvieno kampo (o ir jų nesant) gali pasirodyti avis.
Atrodė, kad šių naminių gyvūnėlių Škotijoje sutikome kokį milijardą, jos drąsiai jaučiasi ne tik kalnų šlaituose ir pakelėse, bet ir dažnai elgiasi kaip pilnavertės eismo dalyvės kelyje.
Pasiseks – per ištiestos rankos atstumą pamatysite elnią, kuris laikomas vienu iš šalies simbolių.
O štai kito gyvūno-simbolio Škotijoje teko paieškoti, nors jis vaizduojamas kone visose šalies turizmo reklamose – tai ilgaplaukė Škotijos karvė, dėl savo kailių vietinių vadinamų „curly cow“ (garbanota karvė) arba „highland coo“.
Šiuos fotogeniškus gyvulius, pasirodo, dažniausiai galima sutikti tik specialiuose turistams pritaikytuose ūkiuose, o laisvėje teko gerokai pasidairyti. Pamatėme tik Skajaus saloje, aptvare šalia kelio – tai buvo jautukas Hektoras, prie kurio ėdžių buvo informacija apie tai, kad jis turi savo „Instagram“ paskyrą.
Tačiau šalikelėse galima pamatyti labai daug išpuoselėtų ir apleistų pilių, kai kur – tik jų liekanas, tačiau visa tai kažkaip dera su Škotijos mistika.
Dėl maisto: na, kad jau nuvykote į Škotiją, paragaukite hagio – subproduktais ir kruopomis kimšto avies skrandžio, kuris dažnai patiekiamas su ropių koše. Gal dar kvadratinę dešrelę – jos kitur galite ir nepamatyti. Rūkytos menkės sriubos „cullen skink“ – būtina, kaip ir viskio.
Ką čia dar patarus galvojantiems apie kelionę į Škotiją? Tiesiog važiuokite ten. Ir, moterys, nelakstykite paskui svetimus sijonus.
