Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
Na, nėra net ką sakyti – Kemerių pelkė (ar raistas – tiesą sakant, net nežinau, kaip tiksliau reikėtų vadinti) iš tiesų sužavėjo, užbūrė, privertė padaryti dešimtis nuotraukų, ir nors pasivaikščiojimas joje turėjo būti tik trumpas epizodas penkių dienų kelionėje po Latviją, jis neplanuotai išsikovojo sau atskirą pasakojimą. Juk tiek daug gražių nuotraukų gavosi, taip norisi jas parodyti.
Audros padariniai – išvirtę medžiai ir nugriautas tualetas
O pradžia nežadėjo nieko gero. Kelionė po Latviją nebuvo labai griežtai suplanuota, bet neretai nutinka, kad taip mažai planuojant (o aš, tiesą sakant, šitai nelabai mėgstu) įvykiai sukrinta taip, kaip iš tiesų yra geriausiai.
Taigi, nuo nedidelio miestelio Roja, kuriame praleidome porą dienų prie jūros, sustodami tai vienoje, tai kitoje įdomesnėje vietoje, artėjome prie Jūrmalos, kur mūsų laukė prieš porą dienų užsakyta nakvynė.
Planas užsukti į Kemerių pelkę pakibo ant plauko, nes vakaras sparčiai artėjo, o prieblanda ar net tamsa tikrai nebūtų tinkamiausias laikas braidžioti po pelkę. Optimizmą dar labiau trynė pakelės vaizdai – po audros išvirtę medžiai, kurių artėjant prie Jūrmalos vis daugėjo.
Važiuojant per Kemerių nacionalinio parko teritoriją vaizdas apskritai apokaliptinis – iš abiejų kelio pusių boluoja šviežiai nupjautų medžių kamienai. Vaizdas toks, kad po praūžusios audros tiesiog praeita su pjūklais, išpjauta ant kelio gulėjusi medžių dalis, kad būtų galima pravažiuoti, o jie patys palikti, kol bus spėta likviduoti šios negailestingos, prieš kelias dienas praūžusios audros padarinius.
Vakaras, dangus apniukęs, kažkoks liūdnas miestelis, toliau – kelias per tamsų mišką. Ir „Google Maps“ mus veda iki Kemerių pelkės pažintinio tako, latviškai – Kemeru Purva taka. Šeštadienio pavakarys, automobilių stovėjimo aikštelėje daug automobilių, nors man jau buvo įtarimas, kad tokiu laiku vienos braidysime po pelkes.
Vaizdas toks, kad po praūžusios audros tiesiog praeita su pjūklais.
Pati aikštelė pateisino tako pavadinimą – visas jos paviršius padengtas skysto purvo sluoksniu. Pribridęs prižiūrėtojas paprašė susimokėti. 3 eurai – tai čia toks lyg automobilio parkavimo, lyg įėjimo po pelkę mokestis.
Susirinkome daiktus, pasiruošėme žygiui. Stypčioju baltais sportbačiais per rudą purvynėlį. Na, ką labai veržiausi į tą pelkę, tai sveika atvykusi. Prieš pradedant į žygį, norėtųsi užsukti į tualetą. Deja, įeiti į jį neįmanoma – medinę būdelę prislėgė nugriuvęs medis. Užrašas skelbia, kad netoliese bus dar viena tokia įstaigėlė. Ką gi, tikėkimės, kad jai geriau sekėsi išgyventi audrą.
Pasirinkimas iš dviejų takų
Pasukame į tamsų, gūdų mišką. Saulės nėra, tamsu, drėgna, bet takas visai geras. Pamatome, tiksliau pirma užuodžiama mūsų ieškomą namelį – taip, medis jo neprispaudė. Netrukus takas išsišakoja – viena kryptimi veda rodyklė, eiti į kitą pusę draudžia eismo ženklas „plyta“. Einame, kur leidžiama.
Miškas pradeda retėti, medžiai žemėti, priekyje, atrodo, laukia kur kas šviesesnė ateitis. Taip! Tarsi uždangai nukritus prieš mūsų akis atsiveria saulės nušviestos pelkės peizažas. Žengiame mediniu taku, medžiai kuo toliau, tuo labiau mažėja, menkėja, kol lieka tik retutės pušelės, mažaūgiai berželiai. Bet visu grožiu pasirodo samanos ir kita pelkių augalija.
Toliau eiti galima dviem maršrutais, kurių vienas – 1,4 km, kitas – apie 3,4 km ilgio. Tiesa, kitur randame nurodytus ilgesnius atstumus – 1,7 ir 3,7 km, bet einant jų ilgio nematavome, nes kažkaip neatrodė, kad tas kelių šimtų metrų skirtumas svarbu.
Beje, labai atidžiai skaičiuojantiems metrus, dar reikėtų pridėti ir apie 500 m nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki tako pradžios. Iš dviejų takų mes, žinoma, renkamės ilgesnį variantą, nes norisi kuo daugiau pasivaikščioti po visą šitą grožį.
Nuo apžvalgos bokšto – vaizdas į pelkės platybes
Rusvai žalios saulės nuauksintos samanos, gailiai, viržiai, mažutės pušelės – visos spalvos tarsi šiek tiek netikros. „Medinis takas nuves į samanų, pelkės pušelių, akivarų, tamsių ežerėlių ir pelkinių gailių karalystę“, – kažkur radau tokią informaciją apie šią pelkę. Tai taip ir buvo.
Einant mediniu taku tolyn, pasirodo ir vienas kitas ežerėlis. Prie pirmojo stabtelime ilgiau, prisėdame ant suolo ir tiesiog mėgaujamės vaizdu. Bet netrukus jų vis daugėja ir akys pradeda priprasti prie šio grožio. Maždaug tako viduryje stovi apžvalgos bokštas, iš kurio galima plačiai apžvelgti aukštapelkę ir pamatyti, kiek daug ežerėlių čia yra.
Pasimėgavę vaizdais žingsniuojame mediniu taku toliau. Prie ežerėlių įrengti mediniai suolai, tad galima prisėsti pailsėti ar tiesiog ilgiau pasidžiaugti išvyka.
Kad pasivaikščiojimas artėja prie pabaigos supratome, kai ežerėlių pradėjo mažėti, medžių – daugėti. Vėl žengiame į tamsų niūrų mišką, kuriame net sunku suprasti – medžiai čia išgriuvo per paskutinę audrą, praūžusią prieš porą dienų ar gerokai anksčiau.
Stovėjimo aikštelėje automobilių gerokai mažiau, ir atrodo, kad keliuose jų šeimininkai liks nakvoti. O mes pasukame link Jūrmalos, link savo nakvynės vietos.
Parkas garsus ir dėl mineralinių vandenų bei gydomojo purvo
Kemerių nacionalinis parkas – trečias pagal dydį Latvijos nacionalinis parkas, įkurtas 1997 metais. Jis ypatingas dėl didelės biologinės įvairovės, unikalaus Kemerių raisto ir mineralinių vandenų bei gydomojo purvo. Jau XVIII amžiuje čia veikė kurortas, į kurį išbandyti sieros vandenilio šaltinių ir purvo vonių atvažiuodavo ligoniai iš įvairių Europos šalių.
Parko plotas – daugiau kaip 40 ha. Jo teritorijoje yra lagūnos tipo ežerai Dūnieris, Kanieris, Sluokos ežeras ir Valgumo ežeras. Iš pelkių didžiausios yra Kemerių raistas ir Raganų pelkė. Skaičiau, kad čia įrengta ir daugiau gamtos takų, ne tik mūsų praeitas, taip pat yra apžvalgos bokštelių ir bokštų paukščiams stebėti.
P. S. Tai yra mano asmeniniai įspūdžiai. Jei atvyksite į pelkę, kai bus apsiniaukę, lis, ar patys būsite pavargę, blogai nusiteikę, prašome nereikšti man pretenzijų, kad Jūsų įspūdžiai kur kas blogesni nei maniškiai.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
