Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
Pradžiai pasukome link kabančio tilto. Ilgas ir siauras, metaliniais trosais pritvirtintas. Žemai po kojomis šniokščia įsismarkavusi upė, pamaitinta šalia esančių krioklių ir, atrodo, visą šiaurę apėmusių potvynių.
Nemeluosiu, kojelės mažumėle tirtėjo, nes tilčiukas nėra, kad labai stabilus būtų, o dar jei iš paskos einantiems šauna noras visai ne vietoje papokštauti ir tiltą pasiūbuoti... Išgyvenau, nenukritau, telefono filmuodama neišmečiau ir galimai net vieną kitą fobiją įveikiau.
„Internetuose“ radau, kad ši vieta ganėtinai žymi – tiltas suvaidino filme „The River Wild“ su Meryl Streep, o už poros šimtų metrų esančiuose kriokliuose mirko pats Leonardo DiCaprio, filmuodamasis filme „Revenant“.
Šiuos krioklius indėnai laikė stebuklingais. Galimai net prie pirmojo Leonardo oskaro laimėjimo prisidėjo, ką gali žinoti.
Už poros šimtų metrų esančiuose kriokliuose mirko pats Leonardo DiCaprio, filmuodamasis filme „Revenant“.
Kriokliai, nors ir nėra aukšti, tačiau apgaulingi, gali prieiti prie pat vandens, kuris vos už kelių centimetrų krenta žemyn. Vienas neatsargus selfis – ir plieski kakta į akmenis. Įspėjimai apie klastingą upę, nusinešusią ne vieną gyvybę, yra ant kiekvieno kampo. Vos ne vieni pasigėrėję šiuo gamtos stebuklu nurūkome toliau.
Miškingi ir kalnuoti keliai neleido nuobodžiauti iki pat Spokano. Ten dar kartelį turėjome progą įsitikinti stichijos jėga. Akivaizdžiai matėsi, kad miestą kertančios upės vanduo grėsmingai patvinęs. Šniokščia, kriokia, taip į akmenis ir tilto atramas daužosi, kad atrodo iš pasukų sviestą suplaktų. Pasivaikščiojome truputį, pavalgyti taip ir neprisėdome, taupėme laiką. Ai, taigi Winthrop užkąsime, kurortinis miestukas, tai tikrai kažką rasime.
Atsargiai laviruodami tarp policininkais pasamdytų baltauodegių elnių, Winthrop pasiekėme jau leidžiantis saulei. Išejome pasivaiksčioti į istorinį / atvirukinį miestelį. Labai gražu. Tik žmonių nėra ir viskas uždaryta.
Sekdami iš kažkur skambančios muzikos garsais atsiradome prie abejotinos reputacijos salūno, užėjome. Publika pasirodė įdomi, bet ne tokia, kad jau labai norėtųsi pažindintis, o dar kai sužinojome, kad kalorijų čia galima gauti tik skystame pavidale ir tik su laipsniais, ramiai ir mandagiai pasišalinome.
Einame link motelio. Patį motelį matome, o kaip iki jo prieiti – niekaip neaišku. Tai tvora, tai maniežas, tai laiptai, tai stovėjimo aikštelė, ratais kvadratais ir nė kiek neartėjame.
Staiga pastebėjome vienišą figūrėlę, klaidžiojančią tamsoje. Žiūriu, pastebėjo mus, stabtelėjo, lyg sudvejojo, aš mandagiai kostelėjau. Išgirdusi, kad prieš ją ne meška, žmogysta drąsiai patraukė link mūsų. Susipažinome. Ji – buvusi kariškė, veteranė, nemažai keliavusi moteris, nemažai mačiusi ir išgyvenusi, bet Winthrop stovėjimo aikštelių ir maniežų labirinte klaidžiojo taip pat bejėgiškai kaip ir mes. Visgi bendromis jėgomis kelią radome.
Teko atsiprašyti šaltkrepšyje užsistovėjusios ne pirmos jaunystės dešros, padžiūvusios duonos ir sriubos iš „bomžpakečio“. Taip ir nukiūtinome miegoti, pavargę, pusiau alkani ir liūdni dėl besibaigiančios kelionės.
Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
