Lietuvės fotoreportažas iš Portugalijos: apie pirmą banglentininką Jėzų Kristų ir kaip pačiam pagauti bangas

„Surfinimas“ atrodo lyg šiltųjų kraštų sportas ir privilegija – Australija, Naujoji Zelandija, Argentina, Pietų Afrikos Respublika, Indonezija. Bet ir Europoje galima rasti bangų. Bangos gaudomos ir Airijoje, ir Ispanijoje, tačiau populiariausia vieta tarp šio sporto mylėtojų Europoje visgi – Portugalija. 

 

Peniche iškyšulyje, apsuptame vandenyno ir iš visų pusių narstomame vėjo, ištisus metus lyg skruzdės su šapais, banglentininkai su savo lentomis keliauja iš vieno paplūdimio į kitą, priklausomai nuo vėjo krypties, oro sąlygų.

Bertos Tilmantaitės nuotr. /Beieškant bangų

„Einu stebėti bangų“, – čia dažnas pasakymas. Eina, stovi, žiūri – lyg skaitytų, akys šokinėja nuo vienos bangų linijos prie kitos. Paskaito, tada arba numoja ranka, suprask, nieko gero, dar reikia palaukti, arba šoka į kostiumą, pasimankština, čiumpa čiuožimo įrankį ir pradingsta bangose 2–4 valandoms. 

 

„Yra 6-ios čiuožimo bangomis prasidėjimo versijos. Viena iš jų – „surfinimą“ pradėjo Jėzus Kristus, vaikščiojęs vandens paviršiumi Raudonojoje jūroje. Nesijuokit, tai rimta, Amerikoje buvau keliose krikščioniškose banglentininkų organizacijose, kurių nariai nuoširdžiai tiki šia versija,” – pasakoja Turko, profesionalus bangų gaudytojas, kadaise keliavęs po visą pasaulį ir dalyvavęs varžybose, o dabar kartu su drauge Gabi mokantis šio sporto pradedančiuosius.

 

„Surfinimo“ istorija be galo įdomi“, – pasakoja Turko, rodydamas pirmąjį piešinį, kuriame pavaizduotas ant lentos stovintis žmogus, bei pirmąją išspausdintą trijų banglentininkų Havajuose fotografiją, tuo metu sukėlusią didžiulį susidomėjimą nauja sporto šaka. 

Bertos Tilmantaitės nuotr. /Portugališkos bangos

Pasimėgauti bangomis žmonės į Portugalija atkeliauja iš viso pasaulio. Net sausio mėnesį, kai ant kranto šalta ir su storiausiu megztiniu, bangose duodasi nemažas būrys banglentininkų, apsitempusių juodais kostiumais, palaikančiais kūno šilumą. Po to visi tirtėdami ir kalendami dantimis, jau visiškai sutemus, persirenginėja ant kranto ir šypsosi: „Buvo nebloga sesija, seni!“. 

Bertos Tilmantaitės nuotr. /Jūros skaitymas

Be kostiumo vargiai išbūsi vandenyje ilgesnį laiką ir vasarą, nes dažniausiai jis geliančiai šaltas, o vėjas veria kiaurai. Taigi visi apsitempia juodais, saulėje blizgančiais kostiumais, o vėliau, lyg gyvatės iš odos, išsineria iš jų ir bėga šildytis saulėje, kur nors užuovėjoje. 

 

Iš Airijos atkeliavę Keitė ir Polas negali atsidžiaugti saule ir gražiu oru. „Bandėme bangas gaudyti namie, bet ten nuolat lyja, bjaurus oras, sunku mokytis. O ir mokyklos ne tokios geros kaip čia, todėl šias atostogas nusprendėme išnaudoti būtent mokymuisi Portugalijoje”, – sako Keitė. 

 

Vos pabandęs banglenčių sportą, užkimba ne vienas. Rusė Viktorija, planavusi Peniche praleisti tik kelias dienas ir toliau keliauti po Portugaliją, pasiliko čia visai savaitei ir kitas šalies grožybes iškeitė į bangas. Kanadietė Dona, pabandžiusi „surfinti“ Ispanijoje, pakeitė visus vasaros planus ir atvyko į Portugaliją, ieškodama gerų mokytojų ir palankių bangų. Kiekvienas čia su sava banglenčių sporto atradimo istorija, skirtinga patirtimi, bet tokia pat nuoširdžia šypsena po kiekvienos geros bangų pilnos dienos. 

Bertos Tilmantaitės nuotr. /Ladislao ruošia banglentę

„Svarbiausia pradedant gaudyti bangas – taisyklingai atsitoti. Viskas turi įvykti labai greitai: pajauti, kad banga neša tave, strykt – ir akimirksniu turi jau stovėti. Todėl būtina nuolat treniruotis ir kartotis patį atsistojimą. Tai gali būti lyg pratimas mankštos rutinoje, imi ir šokinėji. Ir kai viskas pasidarys paprasta, sklandu, greita, kai nebegalvosi, kur kurią koją padėti, kaip laikyti rankas ir pan., tada galėsi ramiai mėgautis pasivažinėjimais bangomis”, – sako Franco iš Argentinos, Portugalijoje jau antrą vasarą dirbantis banglenčių instruktoriumi ir kiekvieną laisvą minutę tarp pamokų išnaudojantis tam pačiam pomėgiui. 

Bertos Tilmantaitės nuotr. /Franco

„Tu turi pagauti bangą, o ne banga tave“, – šypsosi Ladislao iš Argentinos, bangas skrodžiantis jau 12 metų ir dirbantis įvairiose šio sporto  mokyklose. 

 

Deja, bent iš pradžių dažniausiai būna priešingai. Eini, brendi, o srovės nešioja, kovoji su krentančiomis bangų sienom, kurios kartais tvoja taip stipriai, kad jautiesi lyg gavęs smūgį nuo kokio kung-fu meistro. Pasipurtai, eini toliau, šoki, neri, lipi ant lentos, iriesi rankomis. Bandai stotis, krenti… ir vėl viskas iš pradžių. O bangos nesibaigia, toliau verčiasi, toliau kala lyg iš automato. 

 

Akys, nosis, ausys, burna užlieta sūriu vandeniu, graužia, lyg žuvis žiopčiodamas gaudai orą. Šitaip ilgai netversi, todėl turi pasiduoti, pats tapti dalimi vandenyno, dalimi kiekvienos bangos. Prisimenu garsiąją Bruce'o Lee frazę, „Būk vandeniu, mano drauge“. O kad tai būtų taip lengva, drauge!

 

„Jokios įtampos, jokio spaudimo, turi būti atsipalaidavęs, laisvas, lankstus, kaip vanduo, plastiškai ir ramiai judėti“, – rodo pavyzdį Ladislao, kurio kūnas lyg guminis, lankstosi į visas puses, spyruokliuoja, rodos, teka. 

Bertos Tilmantaitės nuotr. /Ladislao mankšta prieš čiuožimą

Turi, atrodo, iš naujo susipažinti su savo kūnu, įvertinti jo galimybes (kurios gali labai nustebinti), pajusti, kaip veikia kojos ir rankos, suprasti, kaip išlaikyti balansą, kaip panaudoti kiekvieną raumenėlį tinkamam atsistojimui ant lentos.

Broliai rusai Miša ir Saša, intensyviai besimokantys banglenčių sporto, susipirkę naujausias lentas ir kostiumus, po sesijos sėdi nuvargę, parėmę galvas rankomis valgo keptas bulves, prisikasdami pomidorais. 

 

„Žinai, aš intensyviai sportuoju, užsiimu biatlonu, esu tikrai geros fizinės formos. Bet šitai išgręžia ir mane. Po pirmųjų užsiėmimų griūdavau į lovą lyg rastas, nebereikdavo nei vakarienės, nei vyno, miegodavau kaip kūdikis“, – juokiasi Saša, glostydamas prieš kelias dienas kaktoje susiūtą banglentės įrėžtą randą. „Visiems būna pirmas randas, pirmas ir paskutinis, nes po to jau žinai kaip saugotis, ką daryti, kaip užsidengti, kad tai daugiau nepasikartotų,“ – tapšnoja Sašai per petį  Maoris iš Izraelio, visą vasarą paskyręs taip pat bangų gaudymui Portugalijoje, o paskui besiruošiantis skristi ieškoti bangų į Australiją. 

Bertos Tilmantaitės nuotr. /Turko vaškuoja naują Sašos lentą

Lucas iš Argentinos banglentes gaminasi pats – iš skirtingų medžiagų skirtingo dydžio, skirtingoms aplinkybės. „Va, šitaip žmonės pradėjo „surfinti“, – glostydamas naują, Alaia vadinamą medinę lentą, pasakoja.

 

„Iš pradžių juk nebuvo jokiu priedų, tik lenta. Plaukmenys lentos apačioje sugalvoti vėliau – kad lenta būtų stabilesnė ir lengviau valdoma. Pradėti gaudyti bangas su Alaia, tai lyg pradėti „surfinti“ iš naujo, turi nuo pat pradžių perprasti, kaip viskas veikia ir be to reikia daug daugiau jėgų yrimuisi bei atsistojimui. Bet smagu”, – šypsosi Lucas, tempdamas aliejumi Alaią.

Bertos Tilmantaitės nuotr. /Lucas ir jo lenta

„Realiai atsistojęs ant lentos pabūni vos keletą sekundžių. Visa kita – mankšta, plaukimas iki tinkamos vietos, bangos laukimas, yrimasis ir tik tada atsistojimas. Per 2 valandų sesiją, iš tikrųjų stovėdamas ant lentos sudėjus visas sekundes praleidi gal kokią minutę. Įsivaizduoji?! Tai beprotybė”, – juokiasi Maoris. „Bet tos sekundės – neįkainuojamos“. 

 

„Svarbu ir susipažinti su vandeniu, jį pažinti, išmokti stebėti, suprasti. Turi žinoti, kaip pasirinkti tinkamą vietą, tinkamą laiką. Stebėti orų prognozes neužtenka, turi akis į akį susitikti su vandenynu, pats viską pamatyti ir įvertinti”, – pasilipęs ant kopos, į šonus įstatęs rankas ir akis įsmeigęs į vandenį sako Turko. „Matai, tenai geros bangos, gražiai verčiasi, čia tunelis, kuriuo gali iki jų nuplaukti, o ant kranto stovintis gelbėtojų namelis bus atskaitos taškas. Prieš lipdamas į vandenį privalai pasirinkti kokį nors objektą ir visada jo laikytis, kad nepasiklystum vandenyje.“

Bertos Tilmantaitės nuotr. /Ikoniškas Portugalijos pakrantės vaizdas

„Mažiau galvok, daugiau jausk, mėgaukis, džiaukis“, – kartoja Ladislao, šokinėdamas, sukinėdamasis, lyg „Duracel“ kiškis. „Ramiai ir lengvai!“ – dar sušaukia bėgdamas apsikabinęs lentą link vandens ir pradingsta bangose.

Bertos Tilmantaitės nuotr. /Iki kito karto

„Nežinau, kur tiksliai gyvensiu ateity, bet žinau, kad kur nors šalia paplūdimio. Tik tada jaučiuosi gerai, tik tada iš tikrųjų jaučiu, kad gyvenu. Todėl noriu gyvent prie vandens, noriu „surfinti“ tiek, kiek tik galėsiu” , – sako Franco, šypsodamasis suneria rankas už galvos ir išsitiesia prieš saulę. 

 

Lengva, kai žinai, ko nori. Tada tai ir turi. 

 

Foto albumą žiūrėkite čia.

 

Daugiaus nuotraukų žiūrėkite: godoberta.com