Kas tas Paragvajus?
Turistų gana retai lankomas Paragvajus ribojasi su Argentina, Brazilija ir Bolivija. Būdama centrinėje žemyno dalyje ši valstybė teisėtai užsitarnavo „Pietų Amerikos širdies“ pravardę.
Paragvajus mus pasitiko tropiniu 35–45 laipsnių karščiu, žaviomis palmių giraitėmis bei savanos tipo gamta, apdirbtais laukais bei ganyklomis, pilnomis prakaulių stambių gyvulių, plačiomis upėmis (siauriausia, kokią teko matyti važiuojant, buvo platumo maždaug kaip mūsų Nemunas) bei kelis vakarus gerokai visus paskalbusiomis tropinėmis liūtimis, į kurias patekus lieki kiaurai šlapias mažiau nei per minutę.
Paragvajuje gyvena apie 7 mln. gyventojų, didelė jų dalis – sostinėje Asunsjone, kur buvome įsikūrę su „General Financing team Pitlane“ komanda, nes būtent šiame mieste buvo paskelbtas Dakaro ralio startas.
Sostinė – Ispanų konkistadorų įkurtas mietas
Asunsjonas yra didžiausias Paragvajaus miestas ir vienas seniausių miestų Pietų Amerikoje. Istoriniai šaltiniai teigia, kad jis buvo įkurtas apie 1537 m. ispanų konkistadorų. Paragvajaus sostinė – kultūrinis ir ekonominis šalies centras – rymo ant kalvų, kairiajame Paragvajaus upės krante. Šios upės plotis palieka didelį įspūdį, ypač jei tokio dydžio upių nėra tekę matyti anksčiau.
Miesto klimatas didžiąją metų dalį yra drėgnas ir šiltas. Dėl savo padėties žemyno viduryje Asunsjonas yra ir karščiausia Iberoamerikos sostinė. Vasarą čia temperatūros dažnai viršija 40°C, ką patyrėme savo kailiu. Pirmąją Naujųjų metų dieną automobilio termometras per popietę rodė 41 laipsnį karščio. Įdienojus tiesiai į galvą krentančius saulės spindulius prie lietuviško švelnaus oro pripratusiems lietuviams iškęsti buvo nelengva. Tik žengus žingsnį iš kondicionuojamų patalpų ar automobilio, čia patenki į karštą klampią oro masę, neuždengtos kūno dalys iš karto pasidengia drėgmės sluoksniu, o trys ar keturi litrai išgerto vandens paprasčiausiai išgaruoja iš kūno.
Prakaitas upeliais bėga tiesiog nuo stovėjimo vietoje, ką jau kalbėti apie aktyvesnį fizinį pajudėjimą.
Internete rašoma, kad Paragvajuje turizmas neišvystytas. Kiek teko pasidairyti po Paragvajaus sostinę Asunsjoną – didelių turistų srautų čia nesimatė, kaip ir turistinių autobusų. O bandant rasti informacijos, ką šiame mieste verta aplankyti – tiek oficiali medžiaga, tiek žmonių rekomendacijos internete buvo labai skurdžios. Visgi tiek, kiek pavyko šią sostinę pamatyti, ji (kaip ir visas Paragvajus, ir, matyt, didžioji dalis Pietų Amerikos) mums pasirodė gyvenimo kontrastų vieta.
Vienoje vietoje čia – ir prabanga bei turtas, ir visiškas skurdas. Gražiai sutvarkytus turtingųjų rajonus su prabangiomis, vaizdo kameromis ir sargybinių saugomomis ištaigingomis vilomis, prekybos centrų ir dangoraižių rajonus keičia ir apleistų sugriuvusių, neprižiūrimų namų, apšiukšlintų gatvių kvartalai. Čia galima rasti ir šiuolaikinį, stikliniu fasadu žibantį biurų pastatą, ir bene 30 aukštų apleistą daugiabutį, kurio dalis langų užkalta kaip negyvenamo namo, o kituose languose pačiame pastato viršuje dega šviesa.
Natūraliai kyla klausimas, ar jame dar veikia liftas? Tą gyvenimo kontrastą dar labiau suvoki, kai gatvėje tave pralenkia prabangus „Lamborghini“ su savimi labai patenkintu vairuotoju, o iš paskos jam rieda senutėlis „Peugeot“, kuriame keleivio vietoje sėdi labai pagyvenusi dama. Ji atsidariusi langą, nes juk automobilyje nėra kondicionieriaus, ir papildomai bando save atvėsinti vėduodamasi vėduokle.
Tik įvažiavus į Asunsjoną, miestas iš karto įtraukė į dideles popietines spūstis abiejose eismo pusėse. Tačiau vairuotojų mandagumas maloniai nustebino – prireikus visai komandos technikos palydai sankryžoje netikėtai apsisukti, visi vairuotojai kantriai laukė, kol tai įvyko, niekas nepypsėjo ir pro atidarytus langus nešūkavo. Žinoma, galbūt miesto gyventojai buvo kantrūs, nes matė, jog važiuoja Dakaro ralio dalyviai, kuriais daugelis labai žavisi.
Asunsjone – bent jau tam tikrose jo dalyse – klesti gatvės prekyba: sustojus prie šviesoforų, automobilių keleiviams vietiniai siūlo pirkti gaiviųjų gėrimų, bananų, kukurūzų burbuolių, ananasų, telefonų įkroviklių ir daugybę kitų valgomų ir smulkių praktiškų daiktų, taip pat siūlo nuplauti priekinį automobilio stiklą. Visgi pardavėjai neįkyrūs, jei nenori nieko iš jų pirkti, nekrenta ant variklio gaubto, neblokuoja automobilio ir langų nagais nebando atidaryti. Dirba daugiausia paaugliai ir jaunuoliai.
Tiesa, tarp stovinčių automobilių eilių vaikšto ir prekeiviai su plačiomis pintinėmis ant galvų, kuriose – išsipūtę papločiai. Komandos narys argentinietis Carlosas papasakojo, kad šie papločiai, vadinami čipa (ispaniškai hipa), labai populiarūs Paragvajuje. Jie kepami iš kukurūzų miltų, o į tešlą dedama sūrio gabalėlių. Sakė, nelabai skanu.
Maistas – įvairus ir skanus bei beprotiškai saldus
Kalbant apie maistą, Asunsjone neteko susidurti su sunkumais ieškant mūsų skrandžiams įprasto europietiško maisto. Čia valgoma jautiena ir vištiena, daržovės, yra egzotiškų vaisių, o desertai – labai labai saldūs. Šalia pyragų ir keksų pateikiama skysta karamelė, kad galėtum jos dar ant viršaus užsitepti. Na, kad tik to saldumo nebūtų per mažai.
Tik ieškant vietos, kur pavalgyti, reikia nepamiršti, jog Paragvajus – Pietų šalis, čia yra toks dalykas, kaip vidudienio „siesta“. Asunsjone net „McDonald’as“ 16 val. buvo uždarytas popiečio poilsiui.
Atskirą žodį reikėtų tarti žaliajai arbatai matei, kurią Paragvajuje, atrodo, geria visi – ir policininkė tarnybos vietoje, ir į Dakaro ralio atidarymą susirinkę žiūrovai, ir šiaip pro šalį gatve einantys žmonės. Ne veltui Paragvajus yra pagrindinis matė arbatžolių tiekėjas pasaulyje.
Į specialius patogiai nešiojamus termosus žmonės įsideda maišelius su ledu, įpila vandens, kurį po to pila į specialų matė arbatai gerti skirtą indelį su arbatžolėmis. Kai lauke 35–40 laipsnių karščio – toks matė arbatos variantas tikrai labai atgaivina. Ir dar Paragvajuje galioja toks paprotys, kad jeigu tu geri matė arbatą ir tavęs kas nors jos paprašo, negali atsisakyti – privalai arbata pasidalyti.
Gyvenant nuolatiniame karštyje labai svarbu gerti daug vandens. Įveikti bent keturis litrus per dieną gyvenant Paragvajuje vasarą – vieni niekai. Tiesa, mus kolega įspėjo, kad perkant vandenį buteliukuose ne parduotuvėje, o iš vietinių gatvės prekeivių, reikia būti labai atsargiems. Prieš perkant reikia patikrinti, ar nepažeisti buteliukų dangteliai. Jeigu pažeisti, garantuotai vanduo juose – iš vietinio vandentiekio. Lietuviškiems žarnynams toks vanduo kelia didelę grėsmę – išgersi ir nėra jokios garantijos, kad visai netrukus neteks tualete lankytis per dažnai. Gerai, kad kolegos, nusipirkę vandens iš gatvės, laiku prisiminė šį įspėjimą. Buteliukų dangteliai buvo pažeisti, vandenį teko išpilti.
Kalbant apie Paragvajų, reikia paminėti mangus. Po šalį keliavome vasarą, per mangų nokimo laiką. Dakaro ralio pirmojo greičio ruožo finišas vyko šalia nedidelio, apie 60–70 km nuo sostinės Asunsjono nutolusio kaimelio pakraštyje. Finišo teritorijoje buvo pilna mango medžių, gausiai apkibusių vaisiais, o dalis jų – prinokusių – jau ramiai savo šonus šildė nukritę ant žemės.
Raginti neprireikė – patys geltoniausi greitai atsidūrė kuprinėse ir maišeliuose. Minkšti, saldūs, sultingi – tokių Lietuvoje būna labai retai. Vietiniai žiūrėjo į mus atlaidžiai, šypsodamiesi. Suprantama, jiems mangai, įtariu, tas pats, kas mums – obuoliai: na, guli pakritę po obelimis, nieko čia ypatingo, pilna jų visur. Kol rinkome mangus, priėjo vyresnio amžiaus moteris, vietinė, ir užkalbino mus.... angliškai, tuo labai nustebinusi.
Klausia, iš kur jūs. Sakom, iš Lietuvos. Matau, kad nelabai žino, kokia tai šalis ir kur ji yra. Patylėjusi sekundėlę, sako, jūs savo šalyje mangų tikriausiai neauginate. Sakom, ne, neauga jie pas mus. Pas mus dabar šalčiai. Sunku buvo žmogui suvokti tą šaltį, kai tuo metu patys troškinomės 40 laipsnių karštyje.
