Vengdamas rašyti apie tai, kas man pačiam neįdomu, daugiau laiko skiriu jausmams, nuotykiams. Nuobodžius, ypač techninius dalykus, tiesiog praleidžiu. Suprantama, kad ne vien nuotykiai – žavūs ar baisūs – būna kelionėse, bet dalinuosi jautriausiais momentais.
Kodėl aš tiek daug keliauju? Netikėtai paklausiau savęs. Po tris, o kartą net šešis mėnesius praklajojau po Afriką. Ir niekada nejaučiau ypatingo noro sugrįžti namo. Matyt, valkatavimas yra socialinis sutrikimas, nes ir esu socialinis turistas. Svetimoje šalyje keliauju vienas ir gyvenu paprastą, kartais labai skurdų, vietinių žmonių gyvenimą. Kitokie žmonės, kitokie papročiai ir įpročiai, mąstymai atrakina mintis. Išlaisvėjimas! – Randu atsakymą.
Namai, kokie jie bebūtų dailūs, jie tave užrakina įvairiais užraktais. Esi tuose pačiuose keliuose ir šaligatviuose, matai tuos pačius prekybos centrus, degalines, girdi ir skaitai tas pačias paskalas. Ir mintys, tau nejaučiant, užsirakina. O tai supranti tik atsidūręs kitokiame pasaulyje.
Na, dar keliauju ir dėl to, kad rašydamas savo pirmą knygą „Išeiti į horizontą“ stipriai įsijaučiau į personažo būseną. Mano aprašytas siužetas mane patį įtraukė į realias istorijas ir nuotykius. Man pačiam keista, kad galima taip įsijausti, jog pats pasineriu į siužetus, kuriuos aprašau.
Kelionės nuotykių sūkuriai skatina išlaisvintomis mintimis dalintis su jumis. O tų išlaisvintų minčių ir realių patirčių kelionėse pagrindu gali gimti antroji knyga „Išeiti į Afriką“. Gyvenime gi svarbiausi yra įspūdžiai, nes materija sensta ir ilgainiui vis labiau dvelkia liūdesiu. O geri įspūdžiai su laiku vėl ir vėl kreipia tave į kelią. Tai ir dalinuosi savo patirtais įspūdžiais keliaujant į Malavio ežerą, esantį kitoje planetos pusėje.
Išeiti į ežerą. 2 dalis
Pėsčiojo kelionėje į Malavio ežerą pasiekiau būseną, kai reikėjo apsispręsti.
Nei eiti, nei stovėti, nei gulėti. „Google“ rodė čia esant gyvenvietę, bet prieblandoje mačiau tik du negyvenamus apleistus statinius. Matyt, kiti pastatai buvo išsidėstę atokiau nuo kelio. Nutariau eiti tol, kol leis jėgos. O tada nugriūsiu bet kur. Svarbu, kad nelytų.
Vienu metu, einant į dar vieną įkalnę, atrieda senutė „Toyota“. Judėdama iš inercijos, lėtai sustoja šalia manęs. Vienas vaikinas iššoka laukan ir po ratu pakiša akmenį.
